Prisiminkime Adamą Smithą, ekonomikos teorijos klasiką, padėjusį pamatus mokymui apie rinkos ūkio optimalumą, ir jo tyrinėtus veikėjus - darbščius ir veiklius amatininkus, pirklius ir žemdirbius. Jų visų vienintelis prašymas valdžiai skambėjo taip: „Tik nesikiškit; leiskite veikti mums patiems“.
Šiandien visuose versluose, nuo menkiausio batsiuvio iki gigantiškos korporacijos vadovo, prašymas skamba smarkiai kitaip: „Padėkit, įsikiškit, paskubėkit!“
Adamas Smithas, tai sužinojęs, tikriausiai paklaustų: „Kodėl atsisakėte rinkos ūkio?“
Mandagiai jam atsakytume: „Ne, mokytojau, neatsisakėme. Tik tas nelabasis vėl įvairavo į griovį, ir valdžia skuba gelbėti. Kaip ir praeitą, ir dar daug kitų kartų.“
Kai 1929-1933 m. sprogo burbulas JAV akcijų rinkoje, indėlininkai supanikavo ir ėmė atsiiminėti indėlius; žlugo keli dideli bankai, pinigų pasiūla darėsi vis mažesnė, dėl to ėmė kristi ir kredito nebegaunančios pramonės įmonės. JAV Federalinė rezervų sistema (centrinis bankas) nesikišo, baimindamasi padidinti pinigų pasiūlą, kuri sukurstytų infliaciją; be to – jos aktyvumą ribojo ir tuometiniai nuostatai. Kitaip tariant, JAV ekonomika turėjo kapanotis iš griovio savo jėgomis, su dideliais nuostoliais, ir galutinai susitvarkė tik 1941 m., kai nedarbo lygis nustojo būti dviženklis.
Didžiosios krizės pamoka nepraėjo veltui – pokario krizių metu tiek nacionalinė, tiek tarptautinė (Tarptautinis valiutos fondas, TVF) pinigų valdžia jau elgėsi kitaip. Bankai ir verslas realiojoje ekonomikoje gaudavo papildomus kreditus, valstybės garantijas ir kitokią paramą. Kartu, žinoma, tokiu būdu įžengiant į gilų viešųjų finansų deficitą ir užsitraukiant dideles skolas.
Taip buvo 1994 m., kai Meksikoje kilo smarkiai visą išsivysčiusių šalių pasaulį sujudinusi „tekilos“ krizė. Tik energingi JAV (ir JAV inspiruoto TVF) veiksmai leido išspręsti problemą santykinai greitai ir santykinai nesunkiai. JAV ėmė supirkinėti fiksuoto kurso atsisakiusią Meksikos valiutą, taip sustabdydama jos kurso kritimą iki katastrofą žadančio lygio, TVF suteikė kreditų garantijas, užsienio investuotojai buvo nuraminti ir jau 1997 m. (anksčiau nei terminas) Meksika grąžino skolą JAV (o ši uždirbo palūkanomis daugiau nei pusę milijardo dolerių).
Prisimintina ir 1997 metų vasara – kai dėl didžiulio užsienio investuotojų sukelto ažiotažo kylančiose Pietryčių Azijos ekonomikose (pirmiausia Tailande, Indonezijoje ir Pietų Korėjoje, vėliau Hong Konge, Malaizijoje, Filipinuose ir Laose) kažkuri grandis neatlaikė, pasitikėjimas valiuta tapo pakirstas, oficialiųjų atsargų ėmė nebeužtekti valiutų kursui palaikyti, „išlaisvintos“ valiutos smuko, kreditų grąžinimas sustojo, bankų indėlininkai puolė atsiimti pinigus, vesdami šiuos į bankrotą, ir reali ekonomika tose šalyse patyrė milžiniškus nuostolius. Pietų Korėjos, Tailando, Filipinų ir Malaizijos gamyba smuko 34-40 proc., o Indonezijos net 83 proc.
Ir čia prireikė didelės išorinės pagalbos – tiek savos valdžios teikiamos, tiek TVF organizuotų injekcijų iš užsienio. Didžiulės paskolos, kartu su reikiamomis struktūrinėmis reformomis, padėjo grąžinti tas ekonomikas į augimą jau po 1-2 metų.
Analogiškai sprendžiama ir dabartinės krizės problema. Amerikiečių ekonomika ėmė strigti jau 2007 m. gruodį, ir 2008 metų rudenį JAV ekonomikos sunegalavimas užkrėtė visą pasaulį, o labiausiai – išsivysčiusias (tai yra, glaudžiai su JAV bendradarbiaujančias) valstybes. 2009 metais, kaip prognozuojama, JAV ekonomika smuks 1,6 proc. ES – 1,8, Japonijos – 2,6 proc.
Šį kartą „greitoji pagalba“ ekonomikai iš vyriausybių ir jų tarptautinių organizacijų pusės buvo dar energingesnė ir galingesnė (vertinant paskolų, garantijų ir kitokių finansinių injekcijų bankams ir verslui srautais). Šimtų milijardų skolintų ar rezervuose laikytų dolerių ir kitų valiutų, švirkščiamų į ekonomiką, mastus geriausiai parodo atitinkamas valstybių biudžetų deficito augimas. JAV tas deficitas žada šiais metais siekti mažiausiai 8 proc., Airijoje – net 11 proc., Britanijoje – 9,5 proc., Ispanijoje – 6,2 proc., Rusijoje – 8 proc.
Kelių garsiausių pastarojo laikotarpio krizių istorija leidžia daryti keletą išvadų.
Pirma, net jei bankai ir vyriausybės sugeba kažkiek pasimokyti iš klaidų, nauda iš to menka. Gali būti ir taip, kad tą gebėjimą susilpnina arogancija. Krizė Meksikoje? – gelbėsim; Meksika Jungtinėms Valstijoms ir kaimynas, ir nelegalios veiklos židinys, ir didelis prekybos partneris. Nors problema didelė, JAV ekonominė ir finansinė galia gan greit ištraukė Meksiką iš balos. Visi (Niujorke) supranta, kad viena yra Meksika su savo tikriausiai lengvabūdišku požiūriu į rimtus dalykus, o kas kita - didžioji ekonominė galybė, besiremianti tvirtu teoriškai užgarantuotu rinkos ekonomikos pamatu.
Krizė Azijoje, po metų užkrėtusi ir Argentiną, ir Rusiją, JAV akimis irgi buvo tolimų ir silpnų ekonomikų reiškinys. Nesusitvarko, nemoka, gal pritingi, gal sugebėjimai ne tie. Padėsim, žinoma, partneriai gi. Ir problema išspręsta.
Ir staiga krizė čia, galingiausioje pasaulio ekonomikoje, puikiai išmokusioje ir įgyvendinusioje rinkos ūkio taisykles!
Pamažu darosi aišku, kad krizės kartosis. Dar daugiau – iš esmės jos bus vis tokios pačios. Jas galime taip ir vadinti – sisteminės rinkos ūkio krizės. Ūkio augimas, gerovės kilimas, visuotinis turtėjimas kaskart iš naujo įsuks godumą, nesaikingumą, rizikavimą. Didžiulės sankaupos finansų institucijose (ateityje jos bus dar didesnės, nes taupymas didės tiek dėl pajamų augimo, tiek dėl siekio apsidrausti nuo vis daugiau rizikų) teiks vis daugiau galimybių investuoti tas sankaupas į vis įvairėjančius finansinius instrumentus vis sudėtingesniais būdais, kurių niekada nepasivys vis labiau kerojantis (ir dėl to santykinai kažkiek vis žioplesnis) valstybinis reguliavimas ir priežiūra.
Krizų kartojimąsi užtikrins įgimtos rinkos ūkio ypatybės.
Kokios tos negailestingos ypatybės? Galimybė įgyti, kad ir laikinai ar tik iš dalies, monopolinę galią rinkoje, gauti viršpelnius ir panaudoti juos švaistymui ar korupcijai valdžios institucijose. Galimybė nekreipti dėmesio į pašalinius efektus, kuriuos sukelia tiesioginė ūkinė veikla (nors tie efektai gali net prilygti žemės drebėjimui). Galimybė pasinaudoti vis besiplečiančia vartotojų ignorancija (nepakankamu informuotumu apie teikiamas prekes ir paslaugas). Galimybė siūlyti rinkai tokias paslaugas, kurias valstybė, teikdama centralizuotai, pateiktų gerokai efektyviau.
Viso to per akis pakanka, kad bet kuriuo momentu bet kurioje šalyje jos rinkos ūkis būtų ir negrynas, ir netikras. Adamo Smitho amatininkų, pirklių ir žemdirbių bendruomenė nuėjo praeitin. Laimingas, jis nežino, kiek daug nutolo nuo jo modelio rinkos ekonomika šiuolaikinėse industrinėse ir poindustrinėse ekonomikose. Mūsų gi dalia - kitokia.
