Beveik vienu metu tapo paskelbti Pasaulio banko metinis pranešimas apie verslo sąlygas („Doing Business 2010“, 10 rodiklių, įvertintos 183 valstybės), Pasaulio ekonomikos forumo Pasaulio konkurencingumo pranešimas ir indeksas (Global Competitiveness Index), kuriuo konkurencingumas įvertinamas kaip „institucijų, programinių nuostatų ir veiksnių rinkinys, lemiantis šalies ūkio produktyvumą“ (12 rodiklių, 133 valstybės), bei žinomos liberalizmo tvirtovės „Heritage Foundation“ taip pat kasmet skelbiamas „Ekonominės laisvės indeksas“ (10 rodiklių, išmatuojančių ūkinės veiklos laisvės mastą kiekvienoje iš 183 valstybių).
Pagal verslo sąlygas Lietuva yra 26 vietoje, pagal ekonominės laisvės lygį – 30 vietoje, pagal konkurencingumą – 53 vietoje.. Kitaip tariant, pagal tai kokios sąlygos ir laisvės verslui mūsų šalis yra pirmajame pasaulio trisdešimtuke, pagal tai, kas iš to išeina – porąsyk prasčiau, pirmajame (iš trijų) pasaulio šešiasdešimtuke.
Neturėtų taip būti. Jei verslui sudarytos tokios sąlygos ir galimybės, kokias jam sudaro trisdešimt (26, jei norim būti tikslūs) santykinai palankiausias sąlygas ir galimybes verslui teikiančios valstybės, tai ir verslas, savo ruožtu, turėtų pasirodyti analogiškai.
Verslo sąlygas apibūdina verslo steigimo, statybų leidimų, darbuotojų samdymo, kredito gavimo, investuotojų apsaugos, apmokestinimo, tarptautinės prekybos, sutarčių vykdymo užtikrinimo bei verslo uždarymo taisyklės
Ekonominės laisvės rodikliai vertina maždaug tą patį – vertina ūkinės veiklos, prekybos, fiskalinę, monetarinę, investavimo, finansinę, darbo sutarčių sudarymo ir nutraukimo laisvę, laisvę nuo korupcijos bei valdžios iškerojimą ir nuosavybės teisių užtikrinimą. Nenuostabu, kad ir Lietuvos užimama vieta panašios, ir pirmasis pasaulio dešimtukas abiem atvejais beveik sutampa. Geriausias verslo sąlygas pasaulyje teikia liberaliausios pasaulio ekonomikos – Singapūras, Hong Kongas, Australija, Naujoji Zelandija, JAV, Kanada, Airija, Jungtinė Karalystė ; bei labai išplėtotų socialinės apsaugos sistemų ekonomikos – Danija ir Norvegija. Didžiausios ekonominės laisvės dešimtukas toks pat, tik Norvegiją jame pakeičia Šveicarija.
Penkias iš jų rasime iš konkurencingiausių pasaulio valstybių sąraše. Dar keturios yra čia pat, antrame dešimtuke (Hong Kongas, Jungtinė Karalystė, Australija, N.Zelandija) ir tik Airija smuktelėjusi iki 25 vietos.
Bet nė viena iš trisdešimtuko nerodo tokio gilios properšos tarp verslo sąlygų ir verslo veiklos rezultatų kaip Lietuvoje. Kodėl?
Atrodo, kad mūsų verslo potencialų konkurencingumą supančiojo jo niūrumas. Lietuvoje susikirto valdžios ir verslo požiūriai į mokesčius.
Kaip rodo Globalaus konkurencingumo pranešimo duomenys, pelno mokestis (procentais nuo pelno), darbo jėgos apmokestinimo, įskaitant ir įmokas į socialinio draudimo fondą, bei kiti mokesčiai (irgi procentais nuo pelno) Lietuvos atveju sudaro 46,4 proc., Estijos – 48,6 procentus pelno.
Tačiau patys verslo žmonės, paklausti, kokį poveikį daro mokesčių lygis jų šalyje skatindamas arba trukdydamas dirbti ir investuoti, atsako jau kitaip. Estijos verslininkų teigimu, mokesčių lygis jų šalyje (kiek didesnis nei Lietuvoje) ne kažin kiek gadina reikalus (4,8 balai iš galimų 7, penkiolikta vieta pasaulyje). Tuo tarpu Lietuvos verslininkams mokesčių lygis yra didelė kliūtis – padėtį jie vertina tik 3,2 balais, ir tai Lietuvą pastato į 83 vietą pasaulyje.
Pranešimo apie konkurencingumą autoriai paprašė bendrovių atstovus nurodyti svarbiausias problemas, iškylančias jų veikloje. Mokesčių tarifai yra problema nr. 6, toks teiginys surinko 6,9 proc. estų verslininkų balsų.
Mokesčių tarifai, atsakė lietuvių verslininkai, yra problema nr. 2 (problema nr. 1 yra verslo finansavimo bėdos; estams – taip pat) – ją pažymėjo 15,4 proc. respondentų.
Pasaulio ekonomikos forumo naudojamas mokesčių lygio skaičiavimas gal kiek keistokas. Imkime aiškesnius duomenis apie mokesčius, teikiamus Ekonominės laisvės 2009 metų indekso skaičiavimuose. Visose pagal konkurencingumą pirmaujančiose pasaulio šalyse tiesioginių mokesčių tarifai didesni nei Baltijos valstybėse. 2007 m. duomenimis aukščiausias gyventojų pajamų mokesčio tarifas Danijoje buvo 59 proc., Švedijoje 56 proc., Olandijoje 52 proc., Suomijoje 51 proc., Austrijoje ir Belgijoje 50 proc., Kanadoje 44 proc., JAV – 39 proc.
Bendrovių pelno mokestis tose lyderiaujančiose šalyse svyravo nuo 39,3 proc. JAV iki žemiausio 25 proc. lygio Austrijoje ir Danijoje (25,5 proc. Olandijoje).
Lietuvai toli iki tokių tarifų. Bet ji yra vienintelė, kaip atrodo, šalis pasaulyje, kur santykinai saikingi mokesčių tarifai keltų tokį nepasitenkinimą ir atitrauktų tiek daug verslo dėmesio, pastangų ir iniciatyvų.
Eurobarometras apklausė europiečius apie jų požiūrį į dabartines ekonomikos problemas (apklausa vykdyta šių metų pradžioje). Net 21 proc. Lietuvos respondentų nurodė, kad viena iš didžiausių problemų yra mokesčiai. Tai didžiausias procentas Europos Sąjungoje (ES); tik italai (15 proc. atsakymų) šiek tiek prilygo mums, vardindami didžiausias nacionalinės ekonomikos bėdas. O koks didžiausias rūpestis jums asmeniškai? Ir čia mes pirmieji visoje ES – 28 proc. atsakymų nurodo mokesčius.
Tokia sitaucija atsiradusi dėl kelių priežasčių.
Pirma priežastis yra būdinga praktiškai visoms šalims. Valdžia, surinkusi pinigus, nesyk naudoja juos itin neracionaliai. Dangaus keršto šaukiasi 700 litų sumokėjimas už vieno suoliuko nudažymą, keli tūkstančiai litų per mėnesį raštinės prekėms kiekvienam Seimo nariui, milijonai išeikvoti neapgalvotoms investicijoms, keisčiausiems „meno“ projektams ir taip toliau. Visiškai galima suprasti verslo žmogų, kuris mato tokį beprasmį išsityčiojimą iš jo ir kitų žmonių darbo.
Antra priežastis – paties verslo santykinis atsilikimas. Dar gyvas iš komandinės ekonomikos atsineštas galvojimas, kad valstybė gali verstis ir su mažyčiais mokesčiais. Taip ir buvo Sovietų Sąjungoje, kai visos įmones priklausė valstybei ir perskirstyti nacionalines pajamas taip, kaip nusprendė Politbiuras, galima buvo ir be mokesčių kaitaliojimo, didinimo ar išvis be jų.
Jau dvidešimt metų vis tose pačiose tradicinių technologijų ir tradicinių prekių gamybos pozicijose užsikonservavusiam mūsų verslui tiesiog nesimato kitų rūpesčių, kaip tik reikalauti ir viltis, kad mokesčiai bus sumažinti. Tada bus galima išplėsti gamybą ir padidinti pajamas, turtėti ir turtinti darbuotojus.
Tai ne sąmoninga sklerozė. Tai objektyviai egzistuojanti mūsų verslo būklė ir jos natūraliai skatinamas „antimokestinis“ nusistatymas. Nelanksti mokesčių sistema, nedraugiškas arba neprofesionalus valdžios institucijų požiūris į verslo reikmes ir ypač į inovacijoms linkusį verslą tik sustiprina ir pratęsia tokią grėsmingą situaciją.
Ji tęsis, kol verslas ims matyti ir kitas, svarbesnes ūkio problemas, o valdžia nuo didžiavalstybinių iliuzijų bei irgi iš sovietinės senovės atsinešto iracionalaus priešiškumo privačiai iniciatyvai pasisuks link bendradarbiavimo.
Netgi prielaidos jau randasi. Šalies vairas pereina į labiau pragmatiškai nusiteikusių, labiau realistiškai galvojančių ir nenusifantazuojančių žmonių rankas - valstybės vairą, vadovavimą šalies parlamentui bei svarbiausioms valstybėje finansų ir krašto apsaugos ministerijoms Lietuvoje perėmė moterys. Labai gali būti, kad mūsų kiek praskydusi valstybė pasitvarkys galop gan padoriai.
