Ekonomikos smukimas toks aiškus ir akivaizdus, kad ir reikalavimai, ir pažadai pakelti gerovę išnyko iš viešojo gyvenimo. Jei smunka žemyn nacionalinės pajamos (t.y., bendrasis vidaus produktas, atėmus tai, ką išsiveža iš šalies užsienio investuotojai), tai smunka ir asmeninės bei šeimų pajamos. Jei 2008 m. turėjom 111 mlrd. litų vertės BVP, o šįmet turėsim bent 15 proc. mažiau, t.y. tik 94 mlrd. litų, tai dingt nėra kur.
Kalbant iš esmės ir be užuolankų, Lietuvos žmonės tai puikiai supranta. Todėl dauguma teigiamai vertina vyriausybės pastangas grumtis su krize. Tai geriausiai parodė rinkimai į Europos parlamentą, kuriuose valdančios koalicijos lyderiai laimėjo daugiausia vietų. Tą patį rodo ir stambiausių privačių dienraščių apklausos - Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai pirmauja partijų reitinguose.
Dar daugiau – valdžia rodo ne tik neblogo lygio racionalumo pavyzdžius, bet ir kažkiek socialinio teisingumo, įgyvendindama savo „skerdikiškas“ priemones.
Todėl praktiškai išnyko iš viešų diskusijų toks klausimas apie tai, kas geriau – didinti mokesčius ar mažinti išlaidas.
Kadangi didinant mokesčius atitinkamai mažėja verslo pajamos, tai dėl to mažės ir valdžios pajamos, todėl teks mažinti ir valdžios išlaidas. Mažinant valdžios išlaidas, mažėja verslo pajamos. Trauksis verslas, mažės valdžios pajamos. Mažės valdžios pajamos – reikės didinti mokesčius. Didės mokesčiai ... – žr. pradžią.
Visiems aišku, kad reikia ir išlaidas mažinti, ir mokesčius didinti – tol, kol ekonomikos smukimas ims stoti ir atsiradusi augimo perspektyva leis mokesčius mažinti (palaikant įsibėgėjimą), o išlaidų nebekarpyti (valdžios išlaidos privalo didėti vėliausiai).
Todėl visus šiuos metus ginčysimės tik dėl niuansų, subtilybių – kaip ir kiek mažinti valdžios sektoriaus išlaidas ir didinti mokesčius.
Šią savaitę debatų tema – nekilnojamojo turto mokestis (NTM).
Jo mes dar neturim, jį jau seniai siūlo Tarptautinis valiutos fondas (bėdodamasis, kad tokia maža per biudžetą perskirstoma BVP dalis), jį baudžiasi įvesianti naujoji finansų ministrė.
Taip, NTM - visų išsivysčiusių pasaulio valstybių mokesčių sistemos elementas. Tai vienas iš seniausių mokesčių pasaulyje, atsiradęs dar feodalizme, kai vasalai mokėjo reguliarias rinkliavas senjorui ar valdovui.
Kai didelę ūkinės veiklos dalį sudarė natūriniai mainai, NTM buvo vienintelis teisingas būdas rinkti reguliarius mokesčius. Dar ir šiandien argumentas už NTM yra tas pats – taip esą sustiprinamas socialinis teisingumas, nes nei vartojimo mokesčiai, nei pelno ar gyventojų pajamų mokesčiai negali apčiuopti tos nepiniginės naudos (saugumas, prestižas, įtaka bendruomenei, galimybė gauti pajamų turtą pardavus ar išnuomojus), kurią gauna didelio nekilnojamojo turto savininkas.
Įprasta, kad NTM ištisai atitenka vietos savivaldos institucijoms – taip šios turi savą pastovų pajamų šaltinį, tas pajamas atitinkamai ir panaudodamos toje teritorijoje turtą turinčių gyventojų gerovei.
Ir vis tik NTM įvedimas jaunose, rinkos ekonomikos ilgai nepažinusiose valstybėse yra daugiau bezdžionavimas nei tikras būtinumas.
Taip, NTM duoda galimybę (bet abejotiną) subtiliau paskirstyti mokesčių naštą, padaryti apmokestinimą teisingesnį, pratęsti senas apmokestinimo tradicijas, suteikti lėšų vietos savivaldos biudžetams.
Tik ar negalima to pasiekti kitais būdais?
Bus subtiliau paskirstyta mokesčių našta? Taip galima tik juokauti – juk net neįvesta progresinių mokesčių sistema, t.y. pats labiau teisingo apmokestinimo karkasas.
Apmokestinimas bus teisingesnis, nes pagaliau turės už savo pilis mokėti ir tie, kurie triūsia už minimalią algą ir neturi daugiau jokių pajamų (taigi, nemoka ir rimtesnių mokesčių)? Esant bedantei ir impotentiškai visuomenės interesų priežiūrai už tokį argumentą neduočiau – ir jums siūlau neduoti – nė skatiko.
NTM įvedimas reikš, kad ir mokesčių srityje perimam senų civilizuotų rinkos ekonomikos ir šimtamečių demokratinių tradicijų valstybių patirtį? Noriu tik priminti, kad šis ir tas tose valstybėse ne tik subrendę, bet jau ir su kvapeliu. Sunku rasti mažiau racionalų mokestį nei NTM. Turto vertinimas, tokio vertinimo reliatyvumas, teisiniai ginčai dėl vertinimo mokesčio apskaičiavimo surinkimo sąnaudas padaro tokias dideles, kad į valstybės iždą galop pakliūna tik keli grašiai ir abejotinas „teisingo apmokestinimo jausmas“.
Lėšos vietos savivaldai? Tikra savivalda Lietuvoje pirmiausia turi atsirasti. Kai vietos savivaldos finansai yra tai, ką jiems duoda (palieka) centrinį valdžia, ir kai, kita vertus, matai, kaip vietos valdžia vaiko šalin verslą, ateinantį iš šalies su pasiūlymais, supranti, kad reikės dar palūkėti.
Nėra geresnio ir santykinai švelnesnio apmokestinimo didinimo būdo už vartojimo mokesčius. Jie ne tik tiesiogiai neliečia nei piliečių pajamų, nei verslo įmonių pelno. Jie dar ir skatina taupymą (nepirksi – nemokėsi prekės kainoje tykančio mokesčio). Žinoma, padidinus vartojimo (PVM ir akcizus) mokesčius, sumažėja įmonių apyvarta (jei šios nemažina gamybos kaštų – vėlgi vožtuvas gelbėjimuisi, dyglys inovaciniam aktyvėjimui), pagyvėja pasienio prekyba (kartais mūsų naudai, kartais – kaimynų), energingesni darosi kontrabandininkai.
Tik ne nuo jų priklauso nei valstybės iždo dydis bei subalansavimas, nei ekonomikos atsigavimas. Ypač jei į tas problemas atkreipiamas atskiras dėmesys.
Brandžios valstybės velka paskui save šimtmečiais tobulintą mokesčių sistemos paveldą. Tegul velka ir tegul dejuoja dėl jo gremėzdiškumo ir netobulumo. Mums reikia siekti kuo paprastesnės mokesčių sistemos. Puikiai žinome, kad tai – viena iš augti siekiančių ekonomikų sėkmės sąlygų.
NT mokesčio gali ir mums prireikti – kai praturtėsim, išplėsim savivaldos teises ir galimybes ir, kas svarbiausia, kai galėsim nepalyginamai lengviau kurtis, statytis ir kilnotis iš vienos vietos į kitą nei dabar.
