Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis – proga apsidairyti ir ekonomistams. Laikas pabandyti įvertinti nueitą kelią.
Ypač norėtųsi pasilyginti su tarpukario Lietuvos ekonomikos raida, kai baigusi nepriklausomybės kovas pirmoji Lietuvos Respublika savo ekonomikos ugdymui turėjo istorijos skirtus dvidešimt metų (1920-1940). Ne pagal televizorių ar automobilių skaičių, žinoma, lygintume, o pagal ūkio pertvarkymo ir pasiekimų mastą.
Kiek įstengėm padaryti mes, kiek jie – tie jauni vyrai ir moterys, tapę mūsų istoriniais seneliais ir proseneliais?
Tiksliausias pasiekimų matas būtų kokybiniai struktūriniai pertvarkymai to meto nacionalinėje ekonomikoje – jų pobūdis ir mastas.
Tarpukario Lietuva sugebėjo ne tik atkurti ūkį, praktiškai beveik nuo nulio suformuoti lietuviškąjį pramoninį, komercinį ir bankinį kapitalą, bet ir esmingai restruktūrizuoti ir modernizuoti krašto ekonomiką.
Vyriausybės ekonominės politikos dėka agrarinis smulkių ūkių kraštas nuo neperspektyvios augalininkystės (grūdų gamybos, ypač jei atkreipsime dėmesį į eksporto specializaciją) pasuko link gyvulininkystės plėtojimo. Skurdžiame krašte nepaprastai stokojant kapitalo vyriausybė pagrįstai matė vienintelį jo šaltinį – gamintojų kooperaciją. Todėl valdžia nepasitenkino vien ūkininkų ir pirminio žemės ūkio perdirbėjų raginimu ir skatinimu jungtis į kooperatyvus, bet, spartindama procesą, valstybės biudžeto lėšomis parėmė paspartintą kooperatyvų asociacijų kūrimąsi, tuo pasiekdama didesniems projektams būtiną kapitalo centralizaciją.
Pirmiausia paminėtinas „Lietūkis“ – Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų sąjunga, urmu supirkinėjusi ūkininkų produkciją ir aprūpinusi juos iš urmu importuojamomis trąšomis ir žemės ūkio padargais.
Kitas žemės ūkio supirkimo, perdirbimo ir eksporto gigantas – „Pienocentras“, Pieno perdirbimo bendrovių sąjunga. Būtent jo dėka, vėlgi finansiškai smarkiai remiant valstybei, Lietuvoje buvo sukurta pienininkystės industrija – atgabenta veislinių galvijų, įkurta pieno punktų ir pieninių tinklas, įsteigta Belvederio pienininkystės mokykla. „Pienocentras“ buvo pagrindinis sviesto ir kiaušinių eksportuotojas.
Į kooperatyvų rankas perėjo ir akcinė bendrovė „Maistas“. Įkurta (brolių Vailokaičių), ji po kurio laiko patyrė nuostolių ir buvo perimta „Lietūkio“ bei vyriausybės, tapusių pagrindiniais akcininkais. „Maistas“, kaip ir „Lietūkis“ augalininkystėje bei „Pienocentras“ pienininkystėje, buvo rinkoje dominuojantis gyvulių (daugiausia kiaulių) supirkėjas bei mėsos produktų (bekonienos) gamintojas ir eksportuotojas. Bendrovė pastatė mėsos perdirbimo fabrikus Kaune, Panevėžyje, Tauragėje ir Šiauliuose.
Vėliau iš „Lietūkio“ atsišakojo jo įsteigtos specializuotos santykinai stambios bendrovės – „Linas“ (užsiėmęs linų supirkimu perdirbimo eksportui poreikiams bei linininkystės Lietuvoje modernizavimu), „Sodyba“ (vaisų ir daržovių supirkimą, perdirbimą ir eksportą organizavusi bendrovė) ir kitos.
Sunku būtų pervertint to meto vyriausybės pastangų vaisingumą. Tai buvo tikra ekonominė strategija, tikslingai pertvarkant silpną, atsilikusį, žemo produktyvumo ir nekonkurencingą ūkį ir pirmiausia – tą dominuojantį, daugiausiai gyventojų užimantį ir greičiausią grąžą žadantį žemės ūkį.
Po antrojo pasaulinio karo pasaulis vėl matė kažką panašaus, kas vėliau buvo pavadinta strategine prekybos politika. Taip elgėsi karo nuniokota Japonija, o vėliau agrarinė Korėja (Pietų). Keldamos savo ekonomikas ir taip pat stokodamos kapitalo bei suvokdamos tempų reikšmę atsiveriančiame prekybai pasaulyje, jos ėmėsi panašios – vyriausybės remiamos, stumiamos ir pafinansuojamos kapitalo centralizacijos.
Tų didžiųjų pramoninių finansinių konglomeratų pavadinimai - keiretsu (pakeitusių prieškarinius zaibatsu) Japonijoje ir chaebol Korėjoje - nusėdo vadovėlių tekstuose.
Agrarinė Lietuvos ekonomika per tuos dvidešimt metų netapo industrine, ji ir liko agrarinė (kai kuriais duomenimis laikotarpio pabaigon žemės ūkio produkcija sudarė apie 70 proc., pramonės – apie 20-25 proc.). Šia prasme ji gerokai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos nacionalinių ūkių, kurie buvo industrializuoti dar caro Rusijos imperijos metais.
Gal geriausiai pertvarkymų jėgą ir įtampą rodo duomenys apie nacionalinių pajamų kilimą tame tarpukario laikotarpyje.
1924-1940 metų laikotarpiu (šaltinis, kuriuo naudojamės, praleidžia sugriautos ekonomikos atkūrimo laikotarpį) šalies nacionalinės pajamos padidėjo 2,2 karto.
Per tą 1924-1940 metų laikotarpį Vokietija padidino savo bendrąjį vidaus produktą (BVP) 88 procentais, Britanija – 50 proc., Švedija ir Suomija - 64 proc., Norvegija – 59 proc., Danija ir Austrija – 28 proc., Olandija – 21 proc., Airija – 17 proc., Belgija – 7 proc.
1994-2010 metų laikotarpiu BVP padidėjo daugiau nei 2,2 karto (tikslių duomenų nėra). Tačiau jei reikėtų vertinti atliktą darbą pagal ekonomikos struktūros pokyčius bei jos technologinio, organizacinio ir vadybinio lygio modernizavimo mastus, pirmenybę drąsiai galime pripažinti pirmojo dvidešimtmečio ekonomikos vairininkams. Jie padarė daugiau.
Mūsų ekonomika per dvidešimt (arba 16, jei imsime nuo jos augimo pradžios) metų šakinę struktūrą pakeitė ir modernizavo mažiau. Šiandien ji iš esmės tebėra specializavusi, kaip rodo eksporto struktūra, tuose sektoriuose, kuriuose buvo stipri ir 1990 metais (maisto produktų, tekstilės, medienos produktų (įskaitant baldus) gamyba bei sovietmečiu sukurta specializacija gaminti trąšas ir perdirbti naftą).
Mums irgi reikėtų tiek pat galingų struktūrinių perstumdymų šalies ekonomikoje. Mums irgi savo kapitalo negana, stambios tiesioginės užsienio investicijos kol kas neateina, verslas iš esmės kuklus, silpnas, stokojantis ne tik kapitalo, bet ir iniciatyvumo, veržlumo ir idėjų.
Tiesa, laikai nebe tie. Pirma, Vyriausybei imtis kapitalo centralizavimo ir investavimo iniciatyvų nesyk draudžia laisvos rinkos dogmos arba tiesiog prietarai, antra – mūsų ekonomika yra tapusi Europos ir pasaulio ekonomikos dalimi, ji gyvena pagal tarptautinių rinkų alsavimą ir kraujotaką.
Bet tai visiškai neužkerta kelio atsirasti naujam Sleževičiui, Tūbeliui ar Galvanauskui. Gali būti, kad antrosios Lietuvos Respublikos antrasis dvidešimtmetis krašto ūkio modernizavimo mastais prilygs pirmosios pirmajam.
