Sykį Bendžaminas Franklinas, JAV pasiuntinys Prancūzijoje (XVIII amžiaus antroje pusėje), rado progą tarstelti, kad jei kas pusę dienos praleidžia nieko neveikdamas, tai tas patiria nuostolių, nes laikas – pinigai.
Franklinas atstovavo savo šaliai Prancūzijoje tuo metu, kai Amerikos valstijos žutbūtinai ieškojo pagalbos, pirmiausia – pinigų ginklams pirkti, savo kovose už išsilaisvinimą iš priklausomybės Britanijai. Dykas tada nepasėdėsi, jei esi patriotas, jei prancūzai lėtai sukasi ir jei dar, greta diplomatijos, laukia žaibolaidžio atradimas bei kiti įdomūs fizikos eksperimentai.
Tačiau ekonomikos teorija patikslina – ne pinigai, o apskritai nauda. Naudą duoda bet kokia veiklos forma, tame skaičiuje ir laisvalaikis, t.y. laikas, leidžiamas negaunant už tai pinigų (čia kad nesupainiotumėm dainavimo A su dainavimu B, krepšinio C su krepšiniu D ar meilės E su meile F).
Sveikam žmogui, ypač tą valandą, kai jis velka kojas iš darbo, tai ir be teorijos aišku. Netgi galime pinigais įvertinti laisvalaikį. Kone visi mes, pagal įstatymą gavę tuos du tūkstančius litų atostpinigių ir teisę mėnesį neiti į darbą, atostogas ir pasiimam, nors galėtumėm tam laikui kur nors įsidarbinti ir gauti bent aštuonis šimtus litų papildomai. Nė iš tolo! Tai reiškia, kad atostogos mums vertos daugiau nei 800 litų.
Tokia tvirta logika tinka ir padeda, kai padėtis standartinė – tai yra, kai teorija apriboja analizę brandžia ir stabilia, vos cikliškai tevilnijančia subalansuota rinkos ekonomika. Tada, aiškina teorija, homo economicus dirbs daugiau arba, priešingai, daugiau ilsėsis priklausomai nuo to, kiek naudos jis gaus dirbdamas ir kiek – ilgiau būdamas laisvas, t.y. dykas. Tokioje ekonomikoje mes su tamstomis iš tiesų taip nesyk ir svarstom.
Tiktai niekais užsiimtume, jei pradėtume skaičiuoti, kiek padidės bendrasis vidaus produktas (BVP) dabar, kai itin didelis „laisvalaikis“ pasiekė jau daugiau kaip du šimtus tūkstančių darbuotojų ir alsuoja į pakaušį dar keliems šimtams tūkstančių. Krizė sudarkė mūsų ūkinį organizmą ir standartinis ekonominis samprotavimas nebetinka. Iškrypo ir suiro ūkio proporcijos, išsiderino funkcionavimo mechanizmas.
Išaiškėjo, kad darbas ir laisvalaikis nėra lygiaverčiai, kad darbas yra nepalyginamai svarbiau ir kad kalbėti apie laisvalaikio naudingumą galima tik esant deramam darbo kiekiui.
Analogiškai tenka galvoti ir kai žiūrime į savo ekonomiką – kas iš jos sektorių geriausiai padėtų keliant suklupusį nacionalinį ūkį, t.y. kas ją tempia ir kas tik seka iš paskos?
Kaip darbas ir laisvalaikis subalansuotoje ekonomikoje, taip ir jos sektoriai yra lygiareikšmiai, kiekvienas įneša savo indėlį į BVP, visi jie vienas kitą remia, palaiko ir skatina. Ekonomika yra sistema, visi komponentai susiję ir sąveikauja.
Kai sistema suyra, paaiškėja skirtingi tų sektorių „rangai“, tiksliau – jų galimybės padėti Lietuvos ekonomikai pakilti iš duobės.
Santykinai didžiausią dalį mūsų ūkyje užima pramonė – sukuria 18,6 proc. BVP (2008 metų duomenys). Tai reiškia, kad jei jos produkciją padidintume 10 proc., tai šalies BVP pakiltų 1,9 proc.
Antras pagal ūkinės veiklos mastą sektorius – vidaus prekyba, kurios dalis šalies BVP sudarė 16,7 proc. Dešimtadaliu padidinus jame sukuriamą pridėtinę vertę (ten išmokamą darbo užmokestį bei uždirbamą pelną), BVP padidėtų 1,7 proc.
Ir dabar pagalvokime, kaip gali padidėti tų sektorių sukuriama pridėtinė vertė.
Viskas paprasta, atsakytume – reikia, kad padidėtų paklausa prekėms; tada ir gaminti (pramonei), ir pardavinėti (prekybai) teks daugiau; štai ir padidės jų indėlis į BVP ir pats BVP. Čia ir paaiškės, kad tų dviejų sektorių galimybės susilaukti paklausos padidėjimo jų produkcijai (prekėms arba prekybos paslaugoms) yra visiškai skirtingos.
Paklausa prekybos paslaugoms šalies viduje visiškai priklauso nuo kitų sektorių sėkmės, nes ten gimsta pirkėjų pajamos. Todėl šiandien prekybos indėlis į BVP didinimą įmanomas tik staiga vėl pasipylus kreditui (net šnekėt neverta) arba – irgi utopiška idėja – Lietuvai virtus viso šiaurės rytų Europos regiono prekybos centru, kažkodėl pritraukiančiu milijonus užsieniečių atvykti apsipirkti.
Pramonės atveju tiek bergždžiai fantazuoti nereikėtų. Globalizacijos ir narystės Europos Sąjungoje dėka esame gan giliai įsivėlę į tarptautinį darbo pasidalijimą pramonės gamyboje, galimybės juo naudotis tebėra santykinai didžiausios. Mūsų apdirbamosios pramonės gaminių rinka (visai laisva, be kliūčių prieinama) yra visos kaimyninės ir tolimesnės ES šalys, nėra sudėtinga prekiauti ir su atokesnėmis valstybėmis.
Pasaulyje gyventojų skaičius auga, žmonių pajamos didėja, todėl ES ir globalinė rinka plečiasi net ir krizės sąlygomis. Tai ir yra mūsų pramonės realios galimybės.
Pramonė mums artimiausią dešimtmetį lieka pagrindiniu ūkio augimo lokomotyvu. Mes plėtosime ir transportą, ir verslo bei pažintinio turizmo paslaugas, ir gal ryšių paslaugose pasistengsim didinti teigiamą balansą (daugiau parduoti užsieniečiams nei iš jų pirkti) – bet galimybės čia nedidelės, vyksta arši konkurencija, o mažinti paslaugų kaštus technologinėmis inovacijomis mes gebam menkiau nei konkurentai. Netapsim ir stambiu energijos eksportuotoju, nešviečia ir statybos paslaugų eksportas.
Atskirai verta paminėti žemės ūkį. Tiek dėl gyventojų skaičiaus ir jų pajamų didėjimo, tiek dėl klimato kaitos keliamų problemų ir didėjančios vandens stokos, tiek dėl biodegalų ir bioenergijos gamybos būsimo augimo įtampa žemės ūkio produkcijos gamyboje didės. Pasaulinė konjunktūra Lietuvos žemės ūkiui žada puikias perspektyvas. Bet šiam sektoriui būtinos didžiulės investicijos, o tai reiškia – būtina atitinkama ilgalaikė strategija. O strategijos yra mūsų Achilo kulnas.
Mūsų žemės ūkio laimei, jis, pirma, ėmė gauti didžiules lėšas iš ES, antra - jis atsidūrė po ES strateginio žemės ūkio valdymo skėčiu ir taip išvengė lietuviškų „strategijų“ blaškymosi ir konjunktūriškumo. (Tuo mūsų žemės ūkio likimas skiriasi nuo mūsų energetikos politikos, kurioje trumparegiškumas ir nekompetencija prilygsta jos įmonių vadovų astronominiams atlyginimams).
Sakoma, kad krizė yra vertybių patikrinimo metas. Ekonomikoje – tikrai taip.
