Kokio tipo zmones skaito save viska zinanciais? Riboto proto.

kad politinis ciklas daznai skatina ekonomikos cikliskuma.
realiai, visas makroekonomines politikos ir makroekonomikos tyrimu tikslas yra surasti kaip sumazinti ekonomikos cikliskumus (kurie yra naturalus).
deja, politikai yra suinteresuoti pakilimo periodus dar labiau kelti mokedami is valstybes kisenes ir taip sukelia itin didelius "krachus".

lietuva cia niekuo ne isimtis, Kirkilas ir Co negalejo visuotinio bumo laikais sakyti lietuviams, kad "jus gausite maziau", "jusu gerove nepelnyta", "ateis krize, jus mums dekosit". Negalejo, nes tada sansu buti perrinktiems = 0.

Visada siulau pirmiausia prisiminti, kad zmones buki ir daug ko nesupranta ir suprast nenori.

Taigi, JAV padėjo Meksikai išspręsti krizę ir "užsidirbo" pusę milijardo dolerių. Iš kur tie pusė milijardo dolerių atsirado? Iš Meksikos veikliųjų amatininkų, pirklių ir žemdirbių, žinoma. Adam'as Smith'as atpažintų tą dažnai cituojamą mokesčių ir mokėjimų krūvį ;-)

Jei prisimenate Smith'o laikus, tada jokiai valdžiai nerūpėjo socialinės apsaugos ar kiti socialiniai projektai. Tokio žodžio "socializmas" nebuvo. Valstybės valdžia - tai privelegijuoti feodalai. Jie ir rinko "tradicinius" mokesčius savo pačių (ir nieko kito) labui. Adam'as Smith'as ir atpažino, kad privelegijuotos rinkliavos yra didelė našta "veikliesiems amatininkams, pirkliams ir žemdirbiams". Nuomos bei skolos mokesčiai buvo tarpe tos naštos.

Grįžtame į dabar. Koks gi dabar ekonomikos pagrindas: konkrečios paslaugos, ar nuomos rinkliavos? Vis dėl to konkretus darbas yra vertinamas kuo mažiau, o labai gerai gyvenama iš
įvairių nuomų rinkliavų. (Paskola irgi yra nuoma, pinigų nuoma.) Iš investuotojų "ažiotažų" tik tiek buvo galima gerai pagyventi. Kirzės kyla ne iš ekonominių santykių synykimo, bet iš finansinių žaidimų klimato.

Azijos krizė yra jau klasikinis pavyzdys, kai "ažiotažas" sužlugdė milijonų žmonių viltis prasigyventi patiems. Jis taip pat davė milijoninius pelnus "gelbėtojams", arba po pigiai išparduotus verslus vis tiems patiems "investuotojams". Kai krizės yra tokios pelningos muzikos užsakytojams, nenuostabu, kai jos vis plečiasi ir mandrėja. Jau dabar ne vien azijiečiai, afrikiečiai ar "lotynai" yra lupami. Islandija yra tik pirmasis vakarietiškas pavyzdys.

Perprodukcija, bankininku godumas,nereikalingu prekiu ir paslaugu ipirsimas, logika "pinigai turi daryti pinigus" ir... is regionines po 80 metu isaugusi vel i pasauline ekonomine krize.Automatizacija, kompiuterizacija lemia vis mazejancti dirbanciuju skaiciu rinka uzpildanciai produkcijai gaminti. Auganti bedarbyste isvystytose salyse neisvengiama. Astuoni simtai milijonu badaujanciuju. Trys milijardai is septyniu milijardu Zemes gyventoju egzistuoja skurde. Visiska priesingybe gyvenime Smito, Markso ir visoms kitoms teorijoms. Kazkas jau apciuopiamo aiskeja. Pasaulinis valdymo centras, pasauline valiuta. Atskirai Lietuvos atvejis. Dar tik uzgimes laisvosiois rinkos modelis supuvo. Geriausias biznis - buti valdininku. Lengviausias kelias - per partijas. Verslas rizikuoja bankrutuoti - valdininkas is savo posto darydamas versla (gamindamas ora) - niekada.Valdininkams (Lietuvoje) negalioja jokie istatymai. Svieziausias cia aprasytas pavyzdys - Siauliu policijos komisaro "teismas". Kas toliau?

Krizų kartojimąsi užtikrina ne kažkokios „įgimtos“ rinkos ūkio ypatybės, o dominuojantis politikos vaidmuo priimant ekonominius sprendimus. J. M. Keynes'o intervencionistinių teorijų įtaka nesibaigia iki šiol, nes jos labai parankios siekiant politinės valdžios ir manipuliuojant „visuomenės nuomone“. Monopoliai, korupcija ir švaistymas - neišvengiami išsikerojusios valdiškos biurokratijos palydovai. Tai buvo ir prie A. Smith'o, yra ir dabar.
Gaila, kad įdomiai rašantis J. Čičinskas šių dalykų nežino ir nesupranta.

Komentatoriui inž

Neturite savo blogo? Skaityčiau.

Pirmas klausimėlis: ar rinkos Ūkio modelis yra monolitinis daiktas?
Antras - kodėl šiandien apie Amerikos, Meksikos ir kt. kapitalizmus tiek daug, o apie Lietuvos kapitalizmo istoriją tiek mažai??? Ar Lietuva nuo Adamo Smitho (1723-1790) laikų nepagimdė savo smito ekonomikoje? Jei taip, kas jis?
O apie škotą A.Smith'ą ir kitus įžymius ekonomistus, valstybių kišimąsi (statizmas, korporatizmas), laisvą rinką, tikrąjį kapitalizmą ir jo variklį-inovacijas ir ttt dažnai ir kitaip rašo šis profesorius, deja ne lietuvis. Tik kai kas iš jo darbų išversta (nors su klaidomis)internete, pvz šis straipsnelis:
-----
"Edmund'as S. Phelps'as: "Ar kapitalizmas turi ateitį?" . "Artėjant 2008 metų pabaigai daugelis EUROPIEČIŲ pradėjo kalbėti apie kapitalizmo PABAIGĄ. Jie pamiršta, kad kapitalizmas Europoje jau vieną kartą, 4-tą praeito amžiaus dešimtmetį, dažniausiai lydint prievartai nusileido statizmui (valstybės įsigalėjimui) ir korporatyvizmui, o atgaivintas 9-tą dešimtmetį tebuvo tik keletoje šalių. Išgyvenant dabartinę finansinę krizę – vieną iš daugelio, kurias teko pergyventi kapitalizmui – verta užduoti klausimą, ar kapitalizmo privalumai, jei tokių yra, vis dar viršija už juos mokamą kainą? Nors Marksas prisipažino smarkiai susižavėjęs kapitalizmo idėja, šiais laikais teigiama, kad geriausia kapitalizmo pusė – ANTREPRENERYSTĖ (populiariai-įmoninkystė-inž)– gali būti įdiegta ir kitokioje sistemoje, kurioje nebūtų tokio žalingo poveikio, į kurį yra linkęs kapitalizmas. Kapitalizmu pradžioje buvo žavėtasi kaip “progresyviu”. Produktyvumas kildavo ir nebemažėdavo. Reikėtų akcentuoti, kad apie 1820 m. žingsnis po žingsnio pamažu iškilus finansiniam kapitalizmui, produktyvumas stipriai išaugo daugelyje Europos šalių(…). Dar sparčiau našumas augo JAV. Šiais laikais išsakoma pakankamai daug svarių nuomonių, kvestionuojančių, ar šiandieninis produktyvumo augimas atneša nors kiek naudos, palyginti su bauginančia kaina, kurios išvengti neįmanoma. Tačiau, remdamasis savo empiriniais tyrimais ir logika, manau, kad ši populiari hipotezė neturi pagrindo. Visų pirma, europiečiai kapitalizmą laiko “laisvąja rinka” (“free market” — laissez-faire), kai valstybė n e s i k i š a į verslo reikalus. Bet iš tikrųjų kapitalizmas reiškia atvirumą IŠ APAČIOS į VIRŠŲ kylančioms INOVAIJOMS. (…). Minėta populiarioji hipotezė neigia net akivaizdžiausią naudą. … Tačiau augantis produktyvumas beveik visuomet veda prie didėjančių atlyginimų visos šalies ekonomikos mastu. O bendro atlyginimų lygio padidėjimas atneša šaliai itin naudingas socialines vertybes. Tokia situacija leidžia daugeliui žmonių išvengti nuobodaus, varginančio, rutininio darbo ir rinktis motyvuojantį, įtraukiantį, akiratį plečiantį darbą. Markso eros “tamsiųjų Šėtono malūnų” nebėra dėl išaugusio produktyvumo, o ne dėl didesnio valstybės reguliavimo. Kita minėtos populiariosios hipotezės silpnoji pusė yra ta, kad dauguma esą egzistuojančių sąnaudų išties yra iliuzinės arba sufabrikuotos. Mintis, kad tvarkingai funkcionuojantis kapitalizmas reiškia silpną darbo rinką, t.y., aukštą nedarbo lygį ir menką aktyvumą darbo rinkoje, yra nepagrįsta. Priešingai, kapitalizmo skatinamos INOVACIJOS kuria darbo vietas – NAUJOSE įmonėse, sukurtose tobulinti naujas idėjas; rinkodaros ir valdymo grandyse, kurios privalo neatsilikti ir įvaldyti vis naujus įrankius.(…).Pripažinsiu, kapitalizme taip pat yra ir ardymo (Schumpeteris 1911-inž) bei nežinomybės (UNCERTAINTY-Knight 1921-inž) veiksnių. Bet neturėtume pamiršti ir monetos kitos pusės. Kapitalizmas yra unikalus tuo, kad stimuliuoja antreprenerius (t,y. inovatyvius žmones) mąstyti apie naujas komercines idėjas, ištobulinti jas rinkai ir leisti vartotojams džiaugtis naujais atradimais. Turbūt didžiausias kapitalizmo pasiekimas yra tas, kad darbo vietos transformavosi iš rutinos, nuobodybės į pokyčius, protinį skatinimą, iššūkius, problemų sprendimus, tyrinėjimus ir, kartais, atradimus. Tiesa, darbas protą bukinančioje surinkimo linijoje buvo vienas iš kapitalizmo bruožų nuo 1776 m., kai ADAMAS SMITH'as išdėstė savo teoriją, iki 1920 m., kai Henry‘is Fordas pastatė savo didžiąsias gamyklas. Bet juk komunistinė Rusija ar socialistinė Europa irgi neišvengė surinkimo linijų. Ir augant našumui vis daugiau darbų buvo galima susirasti ne tik fermose ar gamyklose. …Žinoma, visi matė, kad šis pakilimas ir įsitraukimas atnešė kažkiek ir nepatogumų bei nerimo. Bet dauguma gyventojų nebenorėjo grįžti atgal į praeities ramybę. Bet vis dėlto buvo grįžta, nors ir netyčia, kai statistų ir korporatyvistų įsigalėjimas ekonominėse institucijose užmovė apynasrį INOVACIJOMS bei ambicijoms. Taip Europos darbo erdvė vėl tapo tokia pat bukinanti, kokia buvo anksčiau. Šiandien protingi ir gero linkintys žmonės tikina, jog galime atgaivinti antreprenerystę (demokratiškas PROCESAS i š d r į s t i imtis veiklos daugeliui žmonių, netaikant jiems b a i s i ų sankcijų nesekmės atveju-inž), bet taip, kad jis įsitvirtintų naujojoje ekonomikoje ir būtų nukreiptas į socialines investicijas – kad kovotų prieš pasaulinį klimato atšilimą, tobulintų energijos taupymo būdus ir t.t. Nors tokio mąstymo KLAIDA, manau, yra ta, kad toks požiūris biurokratizuotų ekonomiką didžiąją dalį išlaidų skiriant vyriausybinėms agentūroms ir daugelį įmonių priverčiant dirbti pagal sutartį su vyriausybe. Savaime tai gal ir nėra problema. Bet problema taptų, jei užgniaužtų individų gebėjimą kurti INOVACIJAS atvirai rinkai. Praeito amžiaus ketvirtą dešimtmetį vyko natūralus eksperimentas, patvirtinęs šią tezę: naujai biurokratizuotos Vakarų Europos ekonomikas inovacijų lygiu smarkiai aplenkė pakankamai mažai biurokratizuota JAV ekonomika. Taigi, nors 2008-ieji buvo iššūkių pasaulinei ekonomikai metai, esu tikras, kad šalys, kurios vertina INOVACIJAS, supras TIKRĄJĄ kapitalizmo VERTĘ".—————- Originalas iš: Project Syndicate 2008.12.22"

Ne laisva, o liumpen rinka.
%0P

Ar tikrai pasaulyje galiojo A.Smitho laisvos rinkos ekonomika. Pavyzdžiui LT: užtenka teiginiu suabejoti jau vien tuom, kad būsto įsigijimo palūkanos buvo kompensuojamos valstybės. Taigi ji KIŠOSI į rinkos santykius. Pasigilinus neabejoju - pavyzdžių rastume krūvas.

Esant valstybiniam pinigu spausdinimo monopoliui, kai pinigai tik popieriukai, kai centriniai bankai valdo pinigu kieki, teigti, kad tai rinkos ekonomikos yda yra NETEISINGA.

Rinkos ekonomika butu tada, kai kiekvienas piniga sbutu padengtas realia preke (auksu, sidarbu), kai bankai realiai galetu visiem sklientams pareiklavus grazinti ju pinigus is karto. O dabar, kai mes gyvename virtualiu pinigu pasaulyje, gyvename skolon, tai tera sistemine valdzios kisimosi i ekonomika krize. Ir jos kartosis tol, kol nepadarysime labai rimtos pinigu reformos.