REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Gruodžio pirmą dieną Portugalijos sostinėje pažiro fejerverkai ir būrelis Europos Sąjungos (ES) aukščiausių pareigūnų rado progą paskelbti apie „naują erą“ ES raidoje, „istorinį įvykį“, „naują puslapį Europos bendradarbiavimo istorijoje“ bei tarti kitokius pakilius žodžius.

REKLAMA
REKLAMA

Įsigaliojo Lisabonos sutartis, pakeitusi liūdnesnio likimo Sutartį dėl konstitucijos Europai.

Įprasta, kad teisininkai ir moksleiviai aiškina ir mokosi ES istoriją pagal valstybių-ES narių sutartis, kuriomis įsipareigojama įgyvendinti naujus sprendimus ekonominės ir politinėse integracijos srityje. Kiti gi vadovaujasi faktiniais integracijos etapais.

REKLAMA

ES sutarčių istorija – tai Romos sutartis (1957 m.), Suvestinis Europos aktas (1986 m.), Mastrichto sutartis (1992 m.), Amsterdamo ir Nicos sutartys (1997 ir 2000 m.), Lisabonos sutartis (2009 m.).

Jos žymi tokius etapus, kaip Europos ekonominės bendrijos įkūrimas (1958 m.), tos bendrijos transformavimasis į muitų sąjungą (1968 m.), ES vidaus rinkos sukūrimas (1993 m.) ir Ekonominės ir pinigų sąjungos įkūrimas (1999 m.).

Romos sutartimi, Suvestiniu Europos aktu ir Mastrichto sutartimi iš tikrųjų įgyvendinti istoriniai sprendimai, tuo tarpu Amsterdamo ir Nicos sutartys ženklia dalimi liko didelių užmojų žlugimo dokumentais, tik pusėtinai pavykusių sprendimų pavyzdžiais.

REKLAMA
REKLAMA

Kiekvienas pastebės, kad realiąją integraciją nusakantys etapai nieko nesako apie politinę integraciją. Ji nevyksta.

Pažadais, vieningai pasirašomomis deklaracijomis, netgi sutartiniais įsipareigojimais šis ir tas nuveikiama (pavyzdžiui, bendrosios užsienio ir saugumo politikos suformavimas). Tačiau ateina JAV invazija į Iraką ir Bendroji užsienio ir saugumo politika pasirodo esanti tik deklaracija; ES šalys narės veikia individualiai.

Vakarų valstybių remiamas Kosovas paskelbia nepriklausomybę ir – šešios ES šalys narės atsisako pripažinti naują valstybę (trys iš jų - Ispanija, Rumunija ir Kipras - netgi prisideda prie Serbijos ir Rusijos, apskundusių Kosovo valstybės įsikūrimą Jungtinių tautų Tarptautiniam teisingumo teismui Hagoje).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lisabonos sutartis užsimojusi pakeisti tokią padėtį; ji žada sudaryti sąlygas tam ekonomikos gigantui tapti adekvačiu pasaulinės politikos veikėju. Pagal ją ES politikos koordinavimas bei ES išorės santykiai įgys daug stabilesnį, labiau organizuotą ir nuoseklų pobūdį – nes aukščiausia ES institucija, Europos vadovų taryba, turės nuolatinį prezidentą (žurnalistų jau vadinamą, truputį „ant išaugimo“, ES prezidentu), o Europos komisijoje (EK) atsiras nuolatinis Aukščiausiasis Įgaliotinis užsienio politikos ir saugumo reikalams. Kas dar pažymėtina – šis Įgaliotinis ne tik bus Komisijos vicepirmininkas, bet ir ES bendrųjų reikalų ir išorės santykių tarybos nuolatinis pirmininkas.

REKLAMA

Pirmieji paskyrimai į tas dvi pareigybes jau pasignalizavo apie naujųjų institucijų veiklos pobūdį artimiausiais metais.

Nors tarp kandidatų į EVT pirmininkus buvo didelio politinio „svorio“ figūrų (buvę Britanijos ir Ispanijos premjerai T.Blairas arba F.Gonzalesas), juo buvo išrinktas vos metus Belgijos premjeru pabuvęs didžiosios politikos naujokas Hermanas Van Rompuy. Sprendimas priimtas, kaip visada svarbiausiais atvejais, tarpusavyje susitarus Vokietijai ir Prancūzijai.

Rompuy‘jaus „parametrai“, pastabesnių apžvalgininkų nuomone, ir lėmė Catherine Ashton likimą. Tik metus pabuvusi EK nare, atsakinga už prekybą su kitomis pasaulio šalimis, niekad nedirbusi užsienio politikos srityje, ji tapo paskirta Aukštąja įgaliotine ES užsienio politikos ir saugumo reikalams, nes deramai balansavo Rompuy‘jaus profilį – moteris, atstovauja didelei ES valstybei, partijos į kairę nuo centro narė (leiboristė; Van Rompuy krikdemas).

REKLAMA

Abejonių nebeliko – reprezentacinės ir, pagal Lisabonos sutartį, politinę veiklos pusę konsoliduojančios ES figūros buvo sąmoningai parinktos iš mažiau ryškių asmenybių, nespėjusių susikurti savo veido globalinėje arenoje.

Tačiau tai, kad H.Van Rompuy jau pagarsėjo kaip kompromisų meistras, sugebantis suderinti net labai besiskiriančias pozicijas, gali būti kaip tik tai, ko reikia Unijai. Ji nėra federacija ar koks kitoks valstybinis vienetas. Ji yra valstybių kolektyvas, ieškantis būdų stiprinti vienybę su sąlyga, kad tai neš naudą kiekvienai, bet pirmiausia didžiosioms Unijos dalyvėms. Todėl kiek aukštas bebūtų visoms ES šalims atstovaujantis pareigūnas, pagrindinė jo funkcija liks šalių narių interesų ir pozicijų derinimas, daugumai priimtinų sprendimų paieška. Faktiškai, abu naujieji pareigūnai bus koordinatoriai ir tokiais turi būti – jei linkima jiems sėkmės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip ir kitos ES kelią nužyminčios sutartys, Lisabonos sutartis unijos esmės nekeičia – ES politiniu požiūriu lieka santykinai marga ekonomiškai integruotų valstybių draugija, kurioje pirmus smuiku griežia nuo pirmųjų dienų susikūręs duetas – Vokietija ir Prancūzija.

Jungtinė karalystė galėtų, ypač išsiplėtus ES iki 27 narių, pakeisti ir „orkestro“ sudėtį“, ir melodijas, bet – neturi intereso. Britų nedomina jokie tolesnės integracijos planai, jei jie išeina už ekonominės integracijos ribų. Net ir ekonominė integracija, britų akimis, turi likti tam tikrose ribose: dar ne laikas integruotis nei pinigų politikoje (bendros valiutos įvedimu), nei finansų rinkų srityje, nei, žinoma ir gink Dieve, fiskalinėje politikoje.

REKLAMA

Kur čia Lietuva ir ką jai galvoti? Pirmas ir svarbiausias uždavinys Lietuvai – kelti savo ekonomikos lygį, sparčiau ją modernizuoti. Kol to nebus, mes objektyviai neįstengsime perimti Europoje dominuojančios vertybių sistemos, o bendrieji ES interesai (ne visi, o bendrieji) mums liks svetimi.

Net užsienio politika, kiek kai kam besinorėtų turėti ją klasikiniu pavidalu, turėtų būti šiame etape pajungta mūsų ekonominės plėtros interesams. Mes privalome tapti normalia Europos valstybe, ir tokia tapsime tik pakilę į aukštesnį ekonomikos lygį. Kita vertus, jau dabar turime dažniau keliauti į Berlyną ir Paryžių, taip pat Stokholmą ir Kopenhagą, net Tbilisio ir Kijevo sąskaita. Ten sunkiau prisibelsti, bet ten ne tik mūsų oficialieji draugai, bet ir mūsų pagrindiniai mokytojai, pašnekovai ir partneriai.

Ir tada, tarp kitko, mūsų premjerą išrinks eiliniu ES prezidentu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų