Jonas Čičinskas

Dvidešimties įtakingiausių pasaulio  valstybių ketvirtadienio susitikimas Londone turėjo patvirtint „ryžtingą“ jų nuostatą susigrumti su krize ir sumažinti jos keliamus nuostolius ir kančias. Atidavę tam tikrą duoklę Europos Sąjungos (ES) akcentuojamam suderintam tarptautinio kapitalo judėjimo reguliavimui valstybės sutarė, kad energingai naudos pasiūlos didinimo svertą ekonomikos kritimui stabdyti ir kartu stengsis atitolinti protekcionizmo grėsmę.

Du dalykai pastarosiomis dienomis parodė, kad bent jau valdžios ir verslo elite supratimas apie tai, kur ėjome po 1990 metų ir ką nuveikėme, nėra nei išsamus, nei negrįžtamas. Turiu galvoje, pirma, Seime priimto Kainų įstatymo (dar nepasirašyto prezidento) nuostatas, nurodančias vidaus didmeninėje prekyboje maisto produktais antkainį apriboti 15 proc.

Seimo finansų ir biudžeto komiteto pirmininko viešas „pagalvojimas” apie tai, kad po kelerių metų, įvedant eurą, jo kursas litais gali būti didesnis nei dabar, sukėlė visai nemenką sambrūzdį žiniasklaidoje, o dėl to ir visuomenėje. Pirmininkas yra iš tos Seimo narių grupės, kurie pasmerkti būti Seime iki gyvos galvos – gal todėl yra kiek mažiau drausmingas.

Turbūt pastebėjote – iš Europos peizažo dingo keltų ir baltų tigrai. Tik zuikių ausys šen ir ten iš už krūmų kyšo. Ne tigrų metas. Užtat Europos ir pasaulio šalių vyriausybės gavo deramą progą parodyti, ką sugeba, reaguodamos į aštriausias nacionalines problemas. Iškart pasakysime, kad jos tikrai „rodo“. Visiškas pasitikėjimas laisvos rinkos balansuojančia galia jau nuo pokario metų išgrūstas į akademinių teoretizavimų rezervatą.

Dabartinė XV vyriausybė, kaip ir visos iki jos, gauna deramą dozę kritikos, neretai – ir pelnytos. Kai bus kokia valstybinė šventė, galėsime ją ir pagirti. Už ką? Už tai, kad veikia sparčiai ir energingai, o dar labiau už tai, kad sugeba prisipažinti klydusi ir geba taisyti klaidas. Valdžiai teko uždavinys ne iš lengvųjų – reikia susrėbti viso būrio nepriklausomų nuo šios vyriausybės „šeimininkių“ virtą košę.

Taigi, dar viena globali spekuliacinių investicijų puota baigta, finansų tūzai skirstosi (kas į pensiją, kas cypėn, kas prie įprastų darbų), atėjo laikas vyriausybėms imtis tvarkyt patalpas ir dengti nuostolius patalpų savininkams ir jų kaimynams. Diskusiją apie finansų tūzus ir jų genetiką palikim entuziastams, o patys pažvelkime į vyriausybių veiksmus. Ši ekonomikos krizė politikus ir ekonomistus pastatė prieš dilemą.

Pasaulis susidūrė su didžiausia nuo pat II pasaulinio karo pabaigos ekonomine krize. Ką tik paskelbtose Europos Sąjungos (ES) šalių narių ekonomikos prognozėse Europos Komisija (EK) nebyliai atsiprašo už 2008 m. rudens prognozių optimizmą ir koreguoja jas link tamsesnių. EK narys, atsakingas už ekonomikos ir finansų reikalus, Joaquinas Almunia neberado prošvaisčių: „Bendra perspektyva niūri“, paskelbė jis. „Numatome, kad 2009 metais ekonomika susitrauks vienuolikoje iš 16 euro erdvės šalių.

Vėluojantys rimtesni pokyčiai aukštojo mokslo sistemoje prasideda. Seimui pateikti svarstyti esminiai Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai. Tiesa, revoliucijos naujovės nesukels – aukštojo mokslo sritis yra kompleksinė, revoliucijai joje sukelti prireiktų dar kelių susijusių įstatymų. Iš tų kitų su aukštuoju mokslu susijusių sričių, kurios irgi laukia korekcijų, pažymėkime svarbiausias.

Nespėta nė sulaukti Trijų karalių, kai prasidėjęs Čekijos pirmininkavimas Europos Sąjungoje (ES) buvo išbandytas „lauko sąlygomis“. ES vardu Čekija veikia, reaguodama į įsiplieskusį Rusijos ir Ukrainos dujų tiekimo ES ginčą, jai taip pat priklauso realiais veiksmais rodyti ES užsiangažavimą sprendžiant naują kruviną konfliktą Artimuosiuose Rytuose, kur kartojasi jau žinomas „perdėto jėgos naudojimo“ scenarijus.

Baigiasi metai. Dar daugiau sužinojom, dar labiau padidėjo mūsų galimybės žinoti. Todėl pasaulis kiekvieno iš mūsų akyse stoja vis sudėtingesnis, įvairesnis, sunkiau prognozuojamas, o dėl to – ir tarsi grėsmingesnis. Pasaulis yra toks, kokį jį sau interpretuojame. Tas interpretavimas yra daugiavariantinis ir subjektyvus, bet kiekvienas tikime savuoju žmonijos ir jos ateities paveikslu. Žinojimas, kad mūsiškis – tik viena iš versijų, mūsų įsitikinimo nekeičia.

Andriaus Kubiliaus Vyriausybės programa okupavo viešąją erdvę. Bene pirmąkart yra apie ką kalbėti – tokia ji konkreti ir agresyvi, taip stipriai remiama galingos parlamentinės jėgos ryžtu ją įgyvendinti. Ji būtų dar dusyk įtaigesnė, jei turėtų ryškesnę analitinę dalį - parodytų tas tendencijas mūsų ūkyje, kurios verste verčia griebtis ryžtingų ir nepopuliarių priemonių, švelninant ekonomikos smukimą ir užbėgant už akių didelėms problemoms ateityje.

XV Vyriausybės programa įspūdinga ne tik savo apimtimi, bet ir turiningumu bei neregėtai maža propagandinio tratėjimo dalimi. Dar daugiau – joje teikiama ganėtinai tiksli daugelio viešojo gyvenimo sričių diagnostika. Žinoma, tas tobulumas yra santykinis, matomas tik lyginant su ligšioline kitų vyriausybių – kairiųjų bei dešiniųjų – analogiška veikla, bet užtat galima sakyti, kad mūsų politikai daro pažangą. Kai ką reikėtų net atskirai pagirti.

Mūsų, žmonių, ekonominė veikla yra persipynusi su neekonominės – politinės, socialinės, kultūrinės, religinės – veiklos motyvais ir principais. Todėl mūsų ūkinės veiklos sferoje apstu valstybės institucijų įsikišimo, o mūsų valstybės institucijos irgi apsčiai persmelktos ūkio subjektų interesais ir reikalavimais bei nacionalinės ekonomikos galimybėmis. Tiek pasakyti negana.

Artėjanti globalinė recesija ne tik kaitina emocijas, bet ir verčia vyriausybes peržiūrėti savo ekonomines programas. Tiek ES, tiek JAV valdžia nustatė vienodą diagnozę savo ekonomikoms. Abi teigia, jog šį kartą šalys susidūrė su Keinso (John Maynard Keynes) aprašyta situacija – staigiu ir stipriu paklausos smukimu (žlugus ją maitinusiam kreditui). Aiški ir jų išvada - paklausą reikia reanimuoti.

Būsimosios Andriaus Kubiliaus Vyriausybės būsimos krizės padarinių švelninimo planą reikia vertinti teigiamai. Juo paliudijama, kad Vyriausybė veiks energingai ir kryptingai. Pagrindinis tikslas – subalansuoti  biudžetą ir šitaip pristabdyti infliaciją. Atitinkamai ir pagrindinis smūgis nukreipiamas į ribas peržengusias valstybės, įmonių ir vartotojų išlaidas.

Ryškėja pagrindiniai naujosios, būsimos Vyriausybės ekonominės programos bruožai. Pagrindinė jos nuostata – defliacinėmis priemonėmis (mažinant biudžeto deficitą ir šiek tiek didinant mokesčius) grąžinti ekonomiką į pusiausvyrą. Geras tikslas – nesustabdę kainų lygio kilimo negalime tikėtis nei saviškių, nei užsienio investuotojų pasitikėjimo, o be to nebus nei ūkio plėtros, nei gerovės kilimo.

Toks dabar metas, kai visi be išimčių ekonomikos prognozuotojai skuba sukūrenti savo pavasarines prognozes, skelbdami naujas ir visai kitokias. Mes pagarsėjome tuo, kad Europos Komisijos (EK) paviešintuose pramatymuose esame vienintelė šalis, kuri 2010 metais smuktels į recesiją – ūkinės veiklos plėtra bus nebe plėtra, o susitraukimas, bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažės 1,1 procentu. Visų BVP jau augs, o mūsų – mažės.

Jei reikėtų, kuriant Lietuvos įvaizdį, rasti kuo tikslesnį apibūdinimą, tai puikiai tiktų amžinai visur vėluojančios šalies įvaizdis. Daugelis prisimena, kokią gėdą jautėme, kai atkūrę nepriklausomybę ir surentę rinkos ūkį buvome patys paskutiniai, šiaip ne taip įsitaisę „McDonald‘s“ restoraną. Paskutiniai tarp „Baltijos sesių“ velkamės įsiskolinimo mastais.

2007 m. vasarą JAV prasidėjo antrarūšių būsto paskolų problemos ir štai po 14 ar 15 mėnesių jau ir Lietuvoje turim šiokią tokią paniką Vilniaus vertybinių popierių biržoje bei šalies vadovų raminimus indėlininkams. Globalizacija tikrai egzistuoja. Bet yra ir savas, nacionalinis gyvenimas. Bene ryškiausia jo apraiška – šalies parlamento rinkimai. Renkame naują valdžią, kuri pasimokys iš pirmtakų klaidų ir ne tik jų nekartos, bet gal ir nedarys naujų.

Finansų krizė jau apėmė visą pasaulį. Nors pradžioje europiečiai dar bandė teigti, jog JAV ir vėl susidūrė su savo pačių sukurta problema, dabar tokių kalbų nebeliko. Labiau panašu, kad patiriame sisteminę krizę – laisvosios rinkos sistema vėl „sunegalavo“, tik šį sykį itin smarkiai. Santykinai mažiau (nei Europoje ar Azijoje) reguliuojama JAV ekonomika visada pasižymėjo staigesniais svyravimais aukštyn arba žemyn.

Finansų krizė nežada nurimti. Kai kur ji dar aštrės, beveik visur jos padariniai iki galo irgi apsireikš vėliau. Daugybė žmonių turės nuostolių. Vieniems žlugs viltys įsigyti naujas jachtas ar vilą Monake, kitiems nuostoliai bus mažesni – prapuls tik skolon pirktas namukas, teks kraustytis kur nors į menkesnį būstą.

JAV kilusi finansų krizė tebesitęsia, vis rimčiau paveikdama ir kitų regionų finansų institucijas. Po kiek laiko suirutė finansų rinkose ir dėl to gal net trigubai padidėjęs taupytojų, skolintojų ir investuotojų atsargumas stipriai paveiks ir realiąją ekonomiką – prekių ir paslaugų gamybą. Lietuvos ekonomika nėra gerai pasiruošusi atsilaikyti prieš išorės negandas. Ji tapo neatspari. 2001-2007 m. Lietuvos ekonomika dėl įvairių veiksnių plėtojosi labai sparčiai.

Jei esate linkęs rizikuoti savo sankaupomis – atsiveria puikios galimybės. Tik turite nuspėti, kas iš tų nuvertėjusių akcijų bei kitų popierių netrukus šoks kainomis į viršų. Tikra audra siaučia JAV finansų rinkose ir kelia gūsius Azijos bei Rusijos kapitalo rinkose. Pavasarį žlugo stambus investicinis bankas „Bear Stearns“ (jį nupirko JP Morgan Chase). Neseniai „Bank of America“ už 50 mlrd. dol. nupirko „Merrill Lynch“ (tai brokerių firma, gyvavusi 94 metus, patyrusi 45 mlrd. dol.

Nuvilnijo Ūkio ministerijos (ŪM) kritika, šiai kažkur nelabai viešai pasirodžius su Ekonominio saugumo stiprinimo programa. Programa lyg didelė, lyg didžiulio būrio mokslininkų ir valstybės tarnautojų ruošta net trejetą metų. Žinoma, jei būtų ruošta dar ilgiau, tai nekiltų abejonių, kad yra niekam tikusi. Ir ne tik dėl to, kad per trejus metus Rusija dar ne tai gali iškrėsti, bet ir mes patys galybę vingių spėtumėm pridaryti, net be rinkimų.

Turbūt pastebėjote, kad nepaisant intensyvaus Gruzijos problemų komentavimo tos šalies prezidento vardą teberašome ir tebetariame Michail. Prezidento Saakašvili vardas - Micheil. Norint tai sužinoti pakanka atsiversti Gruzijos prezidentūros tinklalapį internete. Ar bent pasižiūrėti, kaip rašo kiti gerai informuoti žmonės. Mes per daug tingūs taip daryti. Kaip tikri „post-sovietikai“ veikiau priimam kitų pasiūlytą (šiuo atveju – rusišką) variantą.

Statistikos departamento pranešimas, kad atlyginimai tebeauga, atitinka bendrą ekonomikos padėtį – juk tebeauga gamyba, didėja įmonių, valstybės ir visų dirbančių pajamos, neturi kur dingti ir samdomųjų žmonių atlyginimai. Ypač nominalūs, litais skaičiuojami - nes kainos auga ir įmonėse randasi daugiau pingančių pinigų ne tik mokėti už importuojamą naftą, dujas ir daug ką kita, bet ir už darbą. Taigi, šių metų antrą ketvirtį nominalusis darbo užmokestis šalyje vidutiniškai buvo 22,5 proc.

Lietuvos ekonomika panaši į vėlyvą Picasso kūrybą – vieni vertina turiningumą, kiti piktinasi realybės iškraipymu. Daugiau nei metus stebėję ekonomikos perkaitimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, dabar kalbame – ir kalbėsime, mažiausiai iki 2009 metų vidurio – apie ekonomikos leidimąsi iš tų perkaitusių padangių. Leistis būtina, nes lėktuvas (ekonomika) prarado pusiausvyrą, išsibalansavo. Dabar reikia pasirūpinti, kad leidžiantis nieko tragiška neatsitiktų.

Aiškiai matosi, kiek daug išmokom – susigaudydami laisvos rinkos ekonomikos funkcionavimo dėsningumuose ir net pareguliuodami ūkinę veiklą valstybėje. Miela malonu girdėt ir matyt viešai kalbančius žmones, skelbiančius patikrintas, į vadovėlius perėjusias mokslo tiesas. Pavyzdžiui, kad ekonomikai augant papildoma pinigų pasiūla veda į infliaciją.

Prieš kurį laiką Europos žiniasklaidą apėjo informacija apie reikalus Didžiojoje Britanijoje - policijai, o ir miestų galvoms bei gyventojams didelį rūpestį ėmė kelti „peilių kultūra“ tarp paauglių ir jaunimo. Kai kuriuose miestuose nudurtų jaunuolių skaičiai pašoko keliskart. Ir netruko pasirodyti privati iniciatyva: verslas pasiūlė neperduriamus drabužius.

Infliacija, bent šiuo laikotarpiu, žada būti svarbiausia, nors lėtai veikianti priežastis, dėl kurios mūsų ligšioliniai augimo tempai ims lėtėti. Ji stabdys pagrindinius ekonomikos augimo veiksnius – taupymą ir investicijas. Taupymas (taupomų pajamų santykis su disponuojamomis pajamomis) Lietuvoje, kaip ES narėje, labai mažas. Europos komisijos duomenimis 2005 m. jis sudarė 1,5 proc. (palyginimui – Vokietijoje taupoma 16 proc.

Kainų kilimas pagrįstai jaudina visus be išimties. Vieni protestuoja skambiomis akcijomis, kiti – apsiriboja prastesniu pavalgymu. Kodėl rengia protesto akcijas krovininio transporto įmonės; juk kuras brangsta visiems ir visur? Argi geležinkeliams, jūrų transportui, aviacijai kuro kainos nekyla? Žinoma, kad kyla. Bet pastarieji nestreikuoja ir jokių akcijų nerengia. Ir kiekvienam aišku - kodėl. Geležinkeliuose, jūrų transporte, aviacijoje „mažiukų“ beveik nėra.

Pažvelkime dar kartelį į tas naujienas, kurias pateikė žiniasklaida prieš pat Jonines. Vienas naujienų žiupsnis toks: kaimo prie Rubikių ežero gyventojai liko taip suspausti paežerės sklypų savininkų tvoromis, kad jiems patiems beliko siauras dumblinas ruoželis prieiti prie ežero.

Taigi, turime dvi dunksančias problemas šiai dienai – kuro ir apskritai energijos kainų nesuvaldomą kilimą ir grėsmingą klimato kaitą. Kuro brangimas gadina ir net grasina griauti mūsų įprastą gyvenimo stilių, kuriame vartojimo didėjimas, tiek paskutiniam butelių rinkėjui, tiek milijardinio turo savininkui, užima pagrindinę vietą. Klimato kaita žada padaryti gyvenimą mūsų anūkams blogesnį nei mūsų pačių gyvenimas - pirmą kartą moderniojoje žmonijos istorijoje.

Sulaukę apibendrintų duomenų apie šalies ekonomikos raidą pirmąjį ketvirtį jau galime patikrinti, kiek įslinkome į ekonomikos plėtros lėtėjimą. Bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 6,9 proc. Augimas iš tiesų sulėtėjo, jei lyginsime su ankstesniais ketvirčiais: 2007 m. pirmą ketvirtį ūkis augo (palyginti su atitinkamu laikotarpiu prieš metus) 8,1 proc., antrą ketvirtį – 8,0, trečią – 10,8, ketvirtą – 8,0. Jau tarsi ir turime pirmąsias pasekmes - padidėjo nedarbas (nuo 4,2 proc.

Sąjūdžiui – 20 metų. Lietuvoje šiandien gyvena 674 tūkstančiai vaikų iki 18 metų amžiaus; dar pridėkime gerą būrį vyresnių, kurie prieš 20 metų stati po stalu vaikščiojo – gausime maždaug ketvirtį Lietuvos gyventojų, gimusių ir/arba augusių jau po Sąjūdžio įsisteigimo. Vis tik dar net trims ketvirtadaliams šalies gyventojų Sąjūdis yra asmeninio gyvenimo dalis. Sąjūdis buvo tikra, autentiška socialinė revoliucija plius nacionalinis išsivadavimas.

Nors jau visi choru tvirtiname, kad ekonomika, kaip ir lauktina tokiais laikais, suka į sąstingį, pati ekonomika vis dar dumia pavydėtinu greičiu. Turiu galvoje 6,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempus šių metų pirmąjį ketvirtį bei dar smagesnį atlyginimų didėjimą – 23,8 proc. nominaliai (pirmąjį ketvirtį, lyginant su atitinkamu pereitų metų laikotarpiu) ir net 14,2 proc. realiai. Jokioje ekonomikoje kainos neatsilaikytų prieš tokią paklausos ataką.

Pasaulis standartizuojasi ir vienodėja. Tai vadiname globalizacija. Globalizacijos vyksmas ypač ryškus ekonomikoje. Tiesiog mūsų akyse nacionalinės ekonomikos darosi didesnių regioninių ir pasaulinių gamybos, paskirstymo ir finansų tinklų dalyviais; ir neturi reikšmės – nori valstybės to ar nenori, apipina jos tą jungimąsi dvišalėmis ar daugiašalėmis sutartimis bei narystėmis regioninėse struktūrose ar neapipina.

Europos Sąjunga susiruošė minėti euro dešimtmetį. 1998 m. gegužės 5 d. buvo įvardintos 11 ES valstybių, įvykdžiusių reikalavimus (kriterijus narystei Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS; taip oficialiai vadinasi ta ekonominės integracijos pakopa, kuri prasidėjo pinigų sąjungos įkūrimu). 1998 m. gegužės 25 d. tos valstybės paskyrė Europos centrinio banko (ECB) prezidentą, jo pavaduotoją ir keturis valdančiosios tarybos narius; birželio 1 d. Bankas ėmė veikti.

Balandžio pabaigoje Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir Europos Komisija (EK) paskelbė savo atnaujintas ūkio raidos prognozes šiems ir ateinantiems metams. Išsivysčiusių šalių ūkio plėtros ateitį teko padažyti tamsesnėmis spalvomis. Mums taip pat. 2001-2003 m. taip nebuvo. Tada ES ir JAV ekonomikos pasuko į gan ryškų augimo lėtėjimą, tuo tarpu Lietuvos ūkis dūmė aukštyn tarsi skubėdamas kuo greičiau atsiimti dėl Rusijos finansinės krizės pasekmių prarastus pusantrų metų.

Mokesčiai (būtų) išvis nereikalingi, jei nereikėtų administruoti šalies, užtikrinti įstatymų laikymosi, padėti verslui, paremti bėdoj atsidūrusius žmones, teikti visai bendruomenei reikalingas paslaugas. Lozungas „mažinti mokesčius“ yra vienas iš mieliausių kiekvieno piliečių ausiai ir širdžiai. Ypač kai įsivaizduojama, kad viskas liks kaip buvę, tik mokesčiai sumažės.

Praėjusią savaitę gavome iškart du praėjusius metus apibendrinančius pranešimus – parlamentui metinį pranešimą perskaitė valstybės vadovas, o vykdomosios valdžios vadovas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 metų veiklos ataskaitą.

Vienas mano kolega, ieškodamas kuo suprantamesnių, bet kartu ir tikslių analogijų rinkos sistemai apibūdinti, taip ją išaiškino: rinka atsijoja silpnuosius; jei yra rinka – nebereikia konclagerių (silpnesniems ar kitaip netinkamiems „išrūšiuoti“). Fui, ką jūs! – pasakysite; juk visada galima apsidrausti, rinka teikia gausybę draudimosi variantų.

Besismaginanti, jau dviženkle virstanti  infliacija Lietuvoje nenoromis patraukia visų dėmesį. Kitaip negali būti – parduotuvėse vos ne kas savaitę vis naujiena kainų etiketėse. Net bankai, pernai uždirbę kolosalius pelnus, jau spėjo pasiskųsti įvairiu diskomfortu ir pakėlė įkainius už paslaugas. Kovą pasiekusi 11,4 proc., o per pastaruosius 12 mėnesių pakilusi 7,4 proc., lyginant su ankstesniais 12 mėnesių, infliacija tampa rimta problema ir krašto ūkiui, ir politiniams procesams.

Statistikos departamentas paskelbė kovo mėnesio ekonominių vertinimų rodiklius. Ką gi verslas ir vartotojai šiandien mano apie Lietuvos ūkio padėtį? Priminsime, kad ekonominių vertinimų rodiklis apibūdina verslo klimatą šalies ūkyje.

Pasaulio valstybių ekonominės galios tektoninėse slinktyse atsirado naujas reiškinys - valstybinių turto fondų (VTF) veikla. Sutapimas su mūsiškiu VTF atsitiktinis – kalbėsime apie tokį valstybinį turtą, kuris susikaupia užsienio valiuta. Iš kur valstybėje (jos vyriausybės žinioje) gali imti kauptis užsienio valiuta? Taip bus tik tuo atveju, kai valstybėje daugelį metų yra prekybos balanso perviršis.

Kovo 13-14 dienomis Briuselyje dirbo Europos vadovų taryba (EVT) – tradiciniame pavasariniame susitikime ES valstybių ir vyriausybių vadovai svarstė aplinkosaugos, energetikos ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo problemas. Visais šiais klausimais ES lyderiai - Vokietija ir Prancūzija - atsivežė keletą pasiūlymų, suderintų savaitę prieš tai abiejų šalių lyderių susitikime Hanoveryje. Santykinai aštriausias  buvo kovos su klimato pokyčiais klausimas.

Dalies mokytojų streikas, kaip atrodo, galutinai sutriuškino dabartinės vyriausybės pasitikėjimą savimi, jis taip pat parodė, kad opozicija, išskyrus banalų piktdžiugiavimą valdančiajai koalicijai kilusiomis problemomis, negali reikalų nei išmintingiau pakomentuoti, nei ką papildomai (juk švietimas – tai viso šalies ūkinio ir politinio gyvenimo dalis) pasiūlyti.

Lietuvai apie ES biudžeto peržiūrėjimą kol kas nepavyko pasakyt ko nors artikuliuota. Europos Sąjungos (ES) šalys baigia svarstyti pasiūlymus ES biudžetui peržiūrėti. Ima aiškėti ir Lietuvos pozicija (Lietuva – tai šiuo atveju Finansų ministerija, nors, turiu pasakyti, baigiamojoje konferencijoje praėjusį penktadienį, kurioje buvo apibendrinti šalies pasiūlymai tuo klausimu, dalyvavo ir du Seimo nariai). Balandžio vidury surinkusi šalių pasiūlymus darbo imsis Europos komisija.

Vyriausybė užsigarantavo, kad dėl katastrofiškų politikavimo pasekmių pateks į viešųjų finansų administravimo vadovėlius – kaip blogas pavyzdys, žinoma. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija, eilinį kartą apžvelgusi Lietuvos ekonominę politiką ir ekonomiką, padėjo, galima manyti, tašką diskusijoms apie Lietuvos fiskalinę politiką. Spartaus ūkio augimo laikotarpiu turėti valstybės biudžeto deficitą yra klaida.