Lietuvos ekonomika panaši į vėlyvą Picasso kūrybą – vieni vertina turiningumą, kiti piktinasi realybės iškraipymu.
Daugiau nei metus stebėję ekonomikos perkaitimą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, dabar kalbame – ir kalbėsime, mažiausiai iki 2009 metų vidurio – apie ekonomikos leidimąsi iš tų perkaitusių padangių.
Leistis būtina, nes lėktuvas (ekonomika) prarado pusiausvyrą, išsibalansavo. Dabar reikia pasirūpinti, kad leidžiantis nieko tragiška neatsitiktų.
Lietuvos ekonomikos išsibalansavimas gana gilus, nors ir mažesnis nei Latvijos ir Estijos. Nevaldomos (dėl prastesnės ekonominės politikos) arba nesuvaldomos (atneštos iš išorės) disproporcijos ūkyje laikėsi ir intensyvėjo ilgiau nei derėtų ir todėl galop įsismelkė gilyn, perėjo į socialinę ir net politinę sritis.
Pagrindinė disproporcija ekonomikoje – tarp visuminės paklausos ir visuminės pasiūlos. Dėl kosminių kredito augimo tempų (2002-2007 m. skolinimas privačiam sektoriui didėjo vidutiniškai 50 proc. kasmet), taip nelaiku sutapusių su prasidėjusia naryste Europos Sąjungoje (ES) ir iš čia atsiradusių dotacinių pinigų srautų, visuminė paklausa prekėms ir paslaugoms (ypač būstui ir jų statybai) trūktelėjo taip smarkiai, kad net viršijo potencialųjį bendrąjį vidaus produktą (BVP), t. y., šalies ūkio gamybinius pajėgumus.
Žinia, mūsų ekonomika atvira ir integruota su visa neaprėpiama ES rinka; ko negalėjo teikti sava pramonė ir kitos šakos, galėjome importuoti. Taip ir darėm, tačiau reikia nepamiršti, kad greta prekiaujančių (su kitomis šalimis) šakų ir sektorių yra neprekiaujantys (dauguma paslaugų bei nekilnojamasis turtas). Sparčiai didėjanti paklausa privertė kelti kainas šiuose sektoriuose, ir šitaip įsisuko sunkiai sustabdomas ir vargu ar linksmas ratelis „kainos – atlyginimai – gamybos kaštai – kainos...“
Infliacija paspartėjo visame pasaulyje – nes pašoko kuro ir maisto kainos. Tačiau neperkaitusiose ir kur kas labiau subalansuotose ES senbuvių šalių ekonomikose ji pasiekė 4 proc., mes gi turime 12 proc. metinę infliaciją (2004 m. infliacija buvo 2,9 proc., 2005 m. – 3,0 proc., 2006 m. – 4,5 proc.).
Tas skirtumas ir yra mūsų (taip pat latvių ir estų) ekonomikos perkaitimo pasekmė.
Tai dar ne viskas. Pusiausvyra darbo rinkoje, faktiškai buvusi gal tik 2006 m. (nedarbo lygis tada buvo 5,6 proc., t. y. arti natūralaus nedarbo) vėl suiro, iš santykinio darbuotojų pertekliaus pervirtusi į jų stygių. Dar 2004 m. nedarbo lygis siekė 11,4 proc., tuo tarpu 2007 m. jis jau tebuvo 4,3 proc. Aktyviai darbo ieškančių žmonių skaičius yra dar mažesnis. Jis sumažėjo ne tiek dėl naujų darbo vietų kūrimo, sparčiai augant ekonomikai, kiek dėl įsidarbinimo kitose ES šalyse. Disbalansas darbo rinkoje prasiveržė papildomu, spartesniu nei darbo našumo augimas, atlyginimų didėjimu.
Dar viena disproporcija, sudarkiusi mūsų ekonomikos „išvaizdą“ infliacijos grimasomis, yra viešųjų finansų (nacionalinio biudžeto bei socialinio draudimo fondų) nesubalansavimas. Tai jau nuvalkiota istorija apie tai, kad net prasidėjus sparčiam ūkio augimui visos mūsų vyriausybės nesugebėjo subalansuoti savo tvarkomų pinigų srautų. Pagrindinis nepusiausvyros šaltinis – valstybės biudžeto deficitas. Kas dar blogiau – sparčios ūkio plėtros sąlygomis toks biudžetas tapo procikliniu veiksniu, t. y. ėmė papildomai kurstyti jau nebeišlaikomą tampantį augimą. Valstybės biudžeto nesubalansavimui (jo autoriams) drąsiai galima priskirti keletą procentinių punktų mūsų „pasiektos“ infliacijos ir dalį būsimų jos sukeltų bėdų.
Visiškai išbalansuota ir pinigų pasiūla. Greta aukščiau paminėtų veiksnių pinigų plūsmą į jau kaistančią ekonomiką skatino visiškai nereaguojančios į situaciją (reaguojančios tik į pokyčius Londono tarpbankinėje rinkoje) palūkanos. Nes mūsų bankai turėjo puikias galimybes semti kredito išteklius iš „nuvėsusių“ ES šalių, o mūsų centrinis bankas pinigų politikos nevykdo – veikia automatinis, t. y. valiutų valdybos režimas.
Galima tik teoriškai pasamprotauti, kad ėmęsi suvaržyti pinigų pasiūlos augimą prieinamomis (paieškoję jų rastume) priemonėmis, būtume galėję pristabdyti infliaciją, padaryti ją artimesnę tiems 4 procentams Sąjungoje, užuot besiviję Latviją ir Estiją su jų 12-18 proc.
Ir itin išsikėtojo disbalansas mūsų sandoriuose su užsieniu – prekyboje ir kituose mokėjimuose. Dar 2003-2005 m. einamosios sąskaitos deficitas laikėsi 7-8 proc. BVP ribose, o 2006 m. jau šoktelėjo iki 11 proc., 2007 m. pasiekė 13,7 proc. (Tiesa, 2008 m. I pusmetį jis sumažėjo iki maždaug 9 proc. numanomo šių metų BVP).
Šioje srityje sunkiau kaltinti valdžią ar kokius kitus tėvynainius: mūsų prekyba, ačiū Dievui, laisva (tiek, kiek leidžia ES bendra prekybos politika), kapitalo judėjimo irgi netrikdome jokia kryptimi. Jei šiandien turime eurų ir dolerių daugiau nei jų uždirbame prekių ir paslaugų eksportu – tai iš to problema tik tiems, kas sudarinėja šalies mokėjimų balansą ir žvelgia į tolimesnę lito ateitį, o visiems kitiems ta nevaržoma galimybė pirkti vis brangesnius automobilius ir važinėti paslidinėti į „austrijas" ar maudytis į „graikijas" bei „egiptus" yra tik komfortas.
Kita vertus, visas tas einamųjų išorinių mokėjimų disbalansas, didinantis mūsų šalies (jos viešojo ir privataus sektorių) įsipareigojimus užsieniui, yra išvestinis iš visų aukščiau nurodytų disbalansų.
Disproporcijos ir plyšiai visuomenės ekonominiame fundamente neišvengiamai darko ir socialinį jos audinį. Socialinė diferenciacija peržengė visuomenės toleruojamas ribas ir sukurstė nemenką nepasitenkinimą ar net įniršį. Situacija, tiesa, daliai mūsų skatina pilietinio susivokimo daigus, supratimą, kad mes patys galime kažkiek patvarkyti viešąjį gyvenimą, bet tie daigeliai kalasi sunkiai.
Socialinis išsibalansavimas, savo ruožtu, prasitęsė į politikos sferą. Ir čia pusiausvyra aiškiai suirusi - radikalai, demagogai bei šiaip silpnesnių, bet agresyvių galvelių turėtojai politiniame elite dabar užima gerokai didesnę dalį nei normaliai jiems priklausytų.
Šitaip ekonomikos išbalansavimas, lyg ir nebūtinai liečiantis kiekvieną iš mūsų, galų gale kiekvienam iš mūsų gali dovanoti tokius „dėdes“ valdžioje, kad paskutinįkart įkvėpę turėsime daryti pauzę bent ketveriems metams.
Jei reikėtų ko nors prašyti nupiešti mūsų šiandieninę ekonomiką kaip paveikslą, tai tinkamiausias autorius būtų Picasso. Vaizdas, jei būtų tapoma vėlyvuoju meistro stiliumi, išeitų ir tikslus, ir tikras. Ekspertai iš TVF bei komisaras J. Almunia aukštai įvertintų kūrinio prasmingumą ir turiningumą, ekspertai iš valdančiosios koalicijos pasipiktintų realybės iškraipymu, publika irgi pasidalintų į skirtingas stovyklas.
Bet mūsų ekonomika – ne daiktas parodai ir net ne laboratorinis atvejis, padėsiantis anglosaksų ekonomistams atnaujinti vadovėlius, štai kur problema.
