Mūsų, žmonių, ekonominė veikla yra persipynusi su neekonominės – politinės, socialinės, kultūrinės, religinės – veiklos motyvais ir principais.
Todėl mūsų ūkinės veiklos sferoje apstu valstybės institucijų įsikišimo, o mūsų valstybės institucijos irgi apsčiai persmelktos ūkio subjektų interesais ir reikalavimais bei nacionalinės ekonomikos galimybėmis.
Tiek pasakyti negana. Reikia įvardinti gilesnes priežastis, kurios verčia viešąją valdžią įsikišti į žmonių ekonominę veiklą ir netgi padiktuoja konkrečias to įsikišimo formas.
Tos priežastys žinomos. Valstybės įsikišimą į ekonomiką ir jos ekonominę politiką lemia rinkos ydos. Teorija yra nustačiusi keturias tokias prigimtines rinkos mechanizmo negalias. Pirmoji – tai rinkos dalyvių siekis tapti monopolininku (kas yra visiškai natūralu kaip konkurencinės kovos motyvas ir kas yra pragaištinga išteklių naudojimo efektyvumo bei vartotojų gerovės požiūriu, jei kas nors iš tiesų tampa monopolininku). Antroji – išorės pasekmės (teigiamos, ir dėl to šį kartą mums neįdomios, bei neigiamos – kai gaminant produkciją „pakeliui“ padaromi neapskaičiuojami ir tiesiogiai neatlyginami, dažnai iškart nė nepastebimi nuostoliai kitiems žmonėms, aplinkai ar konkurentams). Trečioji – informacijos asimetrija, ilgainiui atsirandanti ir mūsų laikais išsiplėtojusi ekonominėje veikloje (kai pardavėjo ir pirkėjo žinios ir nusimanymas apie produktą – prekę ar paslaugą – yra skirtingi, prekės gamintojui-pardavėjui žinant ir suprantant apie produkto vartojimo ar naudojimo tvarką, galimybes ir pasekmes daugiau už pirkėją). Ketvirta – viešosios gėrybės, t. y. paslaugos, kurių teikimas privačiam verslui neįmanomas, kadangi neįmanoma atskirti sumokančių už paslaugą nuo nesumokančio už ją (pavyzdžiui, viešosios rimties užtikrinimas šalyje ar atskiroje gyvenvietėje).
Rinkos ydos išreikalauja valstybės veikimo ekonomikoje – nustatant antimonopolinius įstatymus, įvedant taisykles ir standartus, atestuojant atitinkamų paslaugų teikėjus, pačiai imantis žmonėms reikalingos, bet verslui nenaudingos veiklos.
Kokia rinkos yda pasireiškė dabar, kai finansų institucijų griūtis galop sukėlė didžiulius sunkumus realiajai ekonomikai ir, kas jau gerai matyti, nuves daugelį pasaulio šalių į ekonominę krizę?
Finansų krizę sukėlė informacijos asimetrija finansų rinkoje. Investiciniai bankai ir draudimo bendrovės ne viską aiškino savo klientams, nesyk ir klientai nebuvo linkę išsiaiškinti detales (kartais ir aiškinant suprasti reikia daugiau laiko ar pasiruošimo), ne viską įstengė numatyti ir apskaičiuoti pačios bendrovės.
Apskaičiuoti nėra lengva. Kai 1998 m. susiruošė žlugti didžiulis (126 mlrd. JAV dolerių aktyvų) rizikos draudimo fondas LTCM, tai šokiravo daugelį, nes bendrovės investavimo strategija buvo nepriekaištinga ir pasitvirtino praktiškai. Bendrovei investicijų modelį sukūrė ką tik Nobelio premiją ekonomikoje laimėję JAV mokslininkai – Myronas Scholes‘as ir Robertas C. Mertonas. Bet ir jų rizikos išvengimo modelis nenumatė dalykų, kurių moksliškai numatyti vargu ar įmanoma (tokių, pavyzdžiui, kaip Rusijos finansų krizė).
2008 m. rudenį prasidėjusi JAV finansinių gigantų bankrotų banga darsyk patvirtino, kad jei informacija yra ne visa ir jei sandorių dalyviai ją vertina skirtingai, tai visas tas asimetriškumas neišvengiamai virs ekonomine drama – jei liks nevaldomas ir nereguliuojamas vardan rizikos išvengimo.
Tai leidžia padaryti išvadą diskusijoje apie dabartinę finansų ir ekonominę krizę – ar tai yra rinkos ūkio sistemos susvyravimas ir galimas žlugimas, ar tik dar viena krizė, t. y. cikliško ekonomikos plėtojimosi smukimo fazė.
Tai nėra rinkos sistemos krizė (ar, kitaip tariant, pasaulinio kapitalizmo krizė). Tai yra dėsningas rinkos ydų proveržis, galinga vienos iš jų erupcija.
Rizikos draudimo fondai, išvestiniai finansų instrumentai, visas tas įsibėgėjantis spekuliavimas būsimomis pajamomis, kai tiksli, sprendimams būtina informacija pasidaro nebeįmanoma, o galimybės ją nuslėpti smagiai eksploatuojamos, neišvengiamai sustiprins valstybės vaidmenį finansų rinkose. Apie tai jau susitarta G-20 grupės susitikime Vašingtone lapkričio vidury. Rinkos priežiūros institucijų kūrimas, platesnis bendradarbiavimas tarptautiniu mastu, kredito reitingo agentūrų griežtesnė priežiūra, TVF taisyklių sugriežtinimas, įsikišimas į finansų institucijų vadovų atlyginimų nustatymą – tokius rezultatus šį kartą davė sėkminga finansų rinkų provokacija, šioms užsigarantavus didesnį valstybės kišimąsi į rinkos funkcionavimo mechanizmą.
Tuo netenka pernelyg džiaugtis. Bet koks reglamentavimo didinimas reiškia operacinių kaštų didėjimą ūkinėje veikloje, iniciatyvos ir kūrybiškumo pančiojimą, taigi – ir veiklos efektyvumo mažinimą. Be to, valstybės ekonominės galios, ekonomikos prievaizdo funkcijų ir valstybei užkraunamos ekonominės atsakomybės didėjimas skatina valdžios institucijų įsitikinimą apie jų išskirtinumą, unikalius jų darbuotojų gebėjimus ir kitokius iš piršto laužtus fantazavimus, kurie potencialiai yra grėsmė demokratijai ir žmogaus teisėms.
Išeitis – būtent ta, kurią neseniai pasiūlė žymūs JAV politinės ekonomijos specialistas Andrew Moravcsikas (ir kuri peršasi daugeliui ekspertų). Laikas atsisakyti ortodoksiškumo ekonomikos teorijoje. Abstraktūs rinkos funkcionavimo modeliai vis labiau atitrūksta nuo realios ekonomikos, vis mažiau tenkina ekonominės politikos reikmes. Ekonominei veiklai gresia jos teorijos kompromitacija ir ekonominės politikos mėgėjiškumas (ne veltui taip pagausėjo visokių verslo guru ir kitokių mokintojų).
Žymiai svarbesnę vietą turi gauti taikomieji ekonomikos tyrimai. Tai nėra lengva – nes jie kertasi su politinėmis valdančiųjų partijų nuostatomis bei jų priešrinkimine taktika. Vengrijos premjero pagarsintas ekonominės politikos modelis („mes žmonėms melavom, meluojam ir meluosim“) ir taikomųjų ekonomikos tyrimų uždaviniai nesyk į vieną vietą netelpa, tuomet kažkas turi trauktis.
