Mokesčiai (būtų) išvis nereikalingi, jei nereikėtų administruoti šalies, užtikrinti įstatymų laikymosi, padėti verslui, paremti bėdoj atsidūrusius žmones, teikti visai bendruomenei reikalingas paslaugas.
Lozungas „mažinti mokesčius“ yra vienas iš mieliausių kiekvieno piliečių ausiai ir širdžiai. Ypač kai įsivaizduojama, kad viskas liks kaip buvę, tik mokesčiai sumažės.
Rimtesnė kalba apie mokesčius galima tik apžvelgiant visą fiskalinę sferą – mokesčius, jų naštos paskirstymą ir jais surinktų lėšų panaudojimo kryptis ir efektyvumą.
Dažnai į tai nesigilinama, tarsi prelegentui nerūpėtų, kaip verstis su mažesnėmis biudžeto pajamomis. Paprastai laikomasi tokios nebylios pozicijos – mes pasiūlome mokesčius mažinti, nes akivaizdu, kad surinktos lėšos naudojamos neracionaliai, o jau valdžia tegul sprendžia, kur ir kaip gali sutaupyti. Naudos iš tokių siūlymų nedaug.
Taip, valdžia yra blogiausias lėšų šeimininkas iš visų įmanomų, iš jos beveik niekada neišspausi tokio asignuotų pinigų panaudojimo efektyvumo, kokio sulauksi iš daugumos verslo žmonių ir šiaip piliečių. Bėda tik ta, kad negalime apsieiti neįpareigoję valdžios imtis ūkininkavimo, nes daugiau nėra kam arba išeis labai „kreivai“.
Lietuvos vyriausybė mielai leistų privačiam verslui susimesti ir pastatyti atominę elektrinę, kad po penkiolikos metų ilgam turėtume garantuotą energiją – bet ir maldaudama ji tos paslaugos iš verslo nesusilauks; pernelyg rizikinga, pernelyg didelės pradinės investicijos ir t.t.
Lietuvos Vyriausybė, manau, mielai, atiduotų tvarkyti visus kalėjimus privačiai bendrovei, kuri tai atliktų su gerokai mažesnėmis sąnaudomis – jei tik nežinotų mūsų darbuotojų ir mūsų verslo žmonių darbo kultūros, mums būdingos embriono lygio pagarbos įstatymui ir, taigi, mūsų sėkmingai praslystančių kur reikia originaliai verslių žmonių sugebėjimų dar ne tokias vyriausybes maustyti kaip paskutinius kvailelius.
Tai – apie tai, „kaip“ valdžia naudoja mokesčiais surinktus pinigus. Analogiškai, tik dar svarbiau klausti, „kam“ ji juos skiria.
Čia diskusija turi šansų būti vaisingesnė. Valstybės aparatas šaliai administruoti turi būti tokio dydžio kaip dabartinis? Mūsų diplomatinė tarnyba turi plėstis ir plėstis, kol padengs visą pasaulį? Valstybinis automobilių parkas negali būti mažesnis? Mokslas universitetuose turi būti mokamas ar nemokamas? Valstybinė investicijų programa optimali ar kai kas joje iš esmės ne taip? Padėti verslui bent keliais šimtais milijonų ar nepadėti? O benamiams kaip?
Trečia sritis – pats mokesčių paskirstymo pobūdis. Kiek socialiai teisinga mokesčių sistema?
Mokesčių sistemos teisingumas - visoms šalims svarbiausias klausimas. Būtent dėl šio siekio tos sistemos kai kuriose valstybėse yra pasiekę beveik nebeįmanomą perprasti sudėtingumo lygį. Ir būtent dėl to sudėtingumo šlovės spinduliuose sužibo vieno (vienintelio) gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo idėja.
Baltijos valstybės pirmos pasaulyje įvedė vieną GPM tarifą. Paskui jas pasekė būrelis kitų tokių pat „skurdo sesių“, susiviliojusių „lenktynėmis žemyn“ apmokestinimo srityje. Matyt, baltijiečiams teks pirmiesiems ir pasakyti, kad jose vienas tarifas atliko savo vaidmenį ir mokesčių sistema pereina prie tikslesnės struktūros.
Vieno tarifo GPM rezultatai tyrinėti nesyk. Nerasta įtikinamesnių įrodymų, jog tai paskatina verslo aktyvumą, supaprastina mokesčių surinkimą ir padidina biudžeto pajamas. Tiesa, ne visada rasta įrodymų, jog toks mokestis sumažintų įplaukas. Mat, jį įvedant tai tarifas kai kam padidėja, tai įvedami ar padidinami kiti mokesčiai, tai panaikinamos egzistavę mokesčių lengvatos. Todėl nesyk biudžetas nuostolių beveik nepatiria, bet lieka neaišku, kieno tai nuopelnas.
Kita vertus, kalbėti apie tik vieno mokesčių sistemos elemento keitimą yra netikslinga. Ką nors joje pakrapščius tuoj pat reikia žiūrėti, kaip reaguoja visa sistema.
Akivaizdu, kad šiandien požiūris į mokesčių reformą yra eklektiškas ir dėl to negali būti vaisingas. Skatinant verslumą, savų ir svetimų subjektų investicijas bei inovacijas versle reikėtų labai atsargiai elgtis su verslo tiesiogiai mokamais mokesčiais ir ypač – lyginant situaciją su kaimynais ir konkurentais.
Todėl vargu ar galima pritarti sumanymams didinti Lietuvoje pelno mokestį, PVM, palikti be „lubų“ socialinio draudimo įmokas, jei visa tai verslo aplinką Lietuvoje padarytų bent nominaliai mažiau palankią.
Tuo tarpu progresinio GPM įvedimas yra kas kita.
GPM nėra toks jautrus. Žinoma, kad darbdaviui ne vis vien, kokį GPM moka jo samdomas darbuotojas, nes GPM kylant jis gali sulaukti reikalavimų padidinti ir atlyginimą. Tačiau tai jau bus jo apsisprendimo reikalas, o ne valstybinė prievarta, kaip kad būtų su pelno ar PVM padidinimu.
Dar mažesnė problema progresija apmokestinime yra brandžių šalių investuotojams ir darbuotojams iš tų šalių; jiems tai banaliausias dalykas, įprasta ir seniai nekvestionuojama tvarka.
Mums kur kas svarbiau eiti prie to, kad GPM iš tikrųjų mokėtų bent jau didžioji dauguma pajamas gaunančių gyventojų. Dabar keli šimtai tūkstančių tėvynainių sumoka tik vienkartinį mokestį (už verslo pažymėjimą) arba išvis nemoka GPM (ūkininkai).
Įvedus progresinius mokesčius (beje, pas mus dar yra žmonių, kurie galvoja, kad progresinis mokestis reiškia didesnį apmokestinimo tarifą visoms pajamoms) atsiras pagrindas iš naujo pagalvoti apie PVM lengvatas – argumentai jų naudai labai sumenks.
Vienas GPM tarifas yra prikišamai neteisinga socialiniu požiūriu. Tiems, kas stebi situaciją Lietuvoje ir mato, kaip ilgą ir spartų ekonomikos augimą lydi vos juntamas, kartais net abejotinas mažai uždirbančių gyventojų sluoksnių padėties gerėjimas ir iš čia kylantis totalinis, giluminis nepasitenkinimas valdžia, tvarka, apskritai gyvenimu „toje Lietuvoje“, tas turėtų suprasti, kad giluminė to nepasitenkinimo priežastis yra socialinio teisingumo jausmo pažeidimas.
Labai daug žmonių ėmė jausti, kad yra daug neteisybės Lietuvoje.
To jausmo lengvai nebeišrausi. GPM būtų reikiamas žingsnis mokesčių srityje. Greta tokių žingsnių kaip korumpuotų valdininkų ir pernelyg suktų bei gobšų verslininkų, spjaunančių į įstatymus ir moralę, identifikavimas bei „atlyginimas“.
Kažkur skaičiau, kad neva moterys kariuomenėje būtų neprilygstamos kovotojos, jei joms būtų pasakyta, jog priešas skelbia jas atrodant labai apkūniomis su tomis savo uniformomis.
Lygiai taip pat nuteikia kai kuriuos komentatorius žinia apie galimą progresinių mokesčių atsiradimą. Nors jie patys žino, kad tai tėra normalesnis apmokestinimo būdas. Normalioje visuomenėje.
