REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Du dalykai pastarosiomis dienomis parodė, kad bent jau valdžios ir verslo elite supratimas apie tai, kur ėjome po 1990 metų ir ką nuveikėme, nėra nei išsamus, nei negrįžtamas.

REKLAMA
REKLAMA

Turiu galvoje, pirma, Seime priimto Kainų įstatymo (dar nepasirašyto prezidento) nuostatas, nurodančias vidaus didmeninėje prekyboje maisto produktais antkainį apriboti 15 proc. prekių vertės, o mažmeninėje – 25 procentais ir, antra, šalies verslininkų organizacijų atstovų forumo idėją siūlyti pensijoms iš Socialinio draudimo fondo išmokėti tiek, kiek lėšų tuo metu surenkama į fondą (išmokas susieti su įmokomis, o įmokas apkarpyti, nustatant pajamų, nuo kurių mokamos tos įmokos, viršutinę ribą).

REKLAMA

Abu sumanymai situacijos suvokimu, argumentavimu ir apskritai visu savo „grožiu“ viens kitam prilygsta. Jie patvirtina, kad dalis mūsų aktyvesnių piliečių gyvena XIX amžiaus pabaigos idėjų pasaulyje, ir belieka tik sukti galvą, kodėl vieniems būtent Lenino, Trockio ar Mao „kietos rankos“ idėjos, o kitiems būtent kraštutinių libertarų „džiunglių įstatymų“ principai atrodo priimtiniausi.

Kainos – jautriausias rinkos mechanizmo elementas. Kuo laisvesnis jų judėjimas, tuo tikslesni signalai gamintojams, investuotojams ir pirkėjams, tuo racionaliau šie elgiasi.

REKLAMA
REKLAMA

Jei kainų kitimas nelaisvas, kažkas jas sąmoningai „stumdo“ – vadinasi, tai jau ne tikra rinka. Minėto įstatymo iniciatoriai Seime pasiūlė valdžiai nustatyti bent jau vieną svarbią kainos dalį – prekybinį antkainį, kuriuo padengiamos operacinės sąnaudos bei gaunamos nuosavo ir skolinto kapitalo pajamos.

Tai jau ne šiaip sau kainų „pastumdymas“, tai – nokdaunas.

Galima įsivaizduoti, kiek prireiktų biurokratų, kurie dieną naktį skaičiuotų prekių srautus ir kainas, tikrindami, kaip prekybos tinklai laikosi tų normatyvų. Galima įsivaizduoti, kiek papildomų investicijų darytų tie tinklai, siekdami įgyvendinti būdus, kuriais išvengtų (čia galimybės labai plačios) tų apribojimų, ir kurių sąnaudas papildomai įjungtų į parduodamų prekių kainas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir tiesiog būtina įsivaizduoti, kaip padaugės argumentų tiems, kurie ieško ir randa Europoje liudijimų, jog Rusijos, Baltarusijos, Venesuelos lyderių iliuzijos apie visagalės vyriausybės ir jai pajungto verslo hibridą randa pasekėjų.

Didieji prekybos tinklai tikrai nusižengia rinkos principams, ją karikatūrina ir ardo. Jų galia tokia didelė ir taip iškerojo visoje Europoje, kad neseniai Europos parlamentas (EP) net paragino Europos Komisiją išsamiau ištirti rinkos koncentraciją ir kartelinius susitarimus mažmeninėje prekyboje.

REKLAMA

Nematydami geresnės išeities, EP nariai net paragino Europos Sąjungos (ES) šalis vengti visiško maisto prekių rinkos liberalizavimo, „...kadangi taip būtų paskatinta tolesnė koncentracija“.

Pastarasis pasiūlymas kiek desperatiškas. EP narių akimis rinkos išardymas mažmeninėje prekyboje nuėjo tiek toli, kad jau reikia joje riboti veikimo laisvę. Per greitai; pradžioje pakaktų tiesiog sustiprinti antikonkurencinės praktikos ir tiekėjų diskriminavimo prekybos tinkluose tyrimus ir persekiojimą bei truputį paremti ir paskatinti smulkiąją prekybą.

REKLAMA

Kitaip tariant, prekybos tinklų piktnaudžiavimas įgyta galia gali būti įveiktas ne tokiomis beviltiškomis savo galutiniais rezultatais ir brangiai kainuojančiomis, korupciją (pūvimą) skatinančiomis priemonėmis, kaip kainų reguliavimas, bet pačiu normaliausiu būdu – rinkos išsaugojimo  priemonėmis, t.y. giežta ir tikslia antimonopoline priežiūra.

Visa tai – Konkurencijos tarybos darbas; beje, ji, kaip ir daugelis įstatymų įgyvendinimą užtikrinančių tarnybų, mūsų šalyje stokoja valstybės dėmesio ir palaikymo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vienas dalykas – įsikišti į atskirų, konkrečių ir ypatingų prekių kainas labai aiškiai apibrėžtu tikslu (akcizais 10-15 kartų pabranginti  alkoholį ar 3-5 kartus – rūkalus) arba neleisti didinti kainų sufantazuotais mastais vieninteliam elektros, vandens ar šilumos tiekėjui, kurio klientai neturi alternatyvos, ir visai kas kita imtis nustatinėti kainų ribas šimtams prekių.

Šiuo pastaruoju atveju tai jau pasikėsinimas į rinkos sistemą. Tai – šūkis „šalin rinką, darykim patys!“

Kitame flange kažkas analogiška. Tenai kai kurie verslo lyderiai neištvėrė ir suurzgė: tie pensininkai - amžina problema. Ir pasiūlymas – kiek pinigų pensijoms surinkta, tiek ir mokama. Nėra pinigų – nemokam, susirinks centų prie šventorių. Juk ne tik XIX a. pabaigoje taip buvo, dar galėjai rasti tokius rinkėjus ir XX amžiuje.

REKLAMA

Bismarkas įvedė pensinį (o vėliau – ir laikino nedarbingumo dėl ligos) draudimą jau XIX amžiuje? Ką jūsų sakote?! Tai, matyt, aršus socialistas buvo. Ir Lietuvos Konstitucinis teismas nurodė, kad negalima pažeisti „teisėtų lūkesčių“? Na, tai tegul ir moka Teismas kiek ten iki įstatymu nustatytų pensijų pritrūksta. Antraip šalyje išvis tuoj visi ims kalbėti apie socialinį teisingumą, solidarumą, gerovės valstybės stiprinimą ir kitokius socialistų svaičiojimus.

Taigi, čia irgi sisteminė nuostata – valstybė neturi būti nedirbančiųjų pragyvenimo garantas.

REKLAMA

Tiek Seime, tiek verslo organizacijose gimsta daug gerų pasiūlymų. Jų dėka ir slenkame į priekį, stiprindami demokratiją ir rinkos ūkį. Tačiau būna aplinkybės, kai abiejose vietose pliūpteli tai, kas tebėra likę iš anksčiau – apsireiškia toks idėjinis uodegikaulis, tebesantis žmogaus organizme.

Rinkos mechanizmo ir jo visų detalių subtilesnis derinimas su valstybės potencialiai neribota įsikišimo ir prievartos galia mums dar neprieinamas, abiejuose flanguose esam linkę liuobti „ūkiškai“. Tai neblogai atitinka viso likusio pasaulio įsivaizdavimą apie Lietuvą kaip gan varganą šalį daugeliu aspektų, bet mums patiems laikas būtų rafinuočiau galvoti ir veikti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų