Besismaginanti, jau dviženkle virstanti infliacija Lietuvoje nenoromis patraukia visų dėmesį. Kitaip negali būti – parduotuvėse vos ne kas savaitę vis naujiena kainų etiketėse. Net bankai, pernai uždirbę kolosalius pelnus, jau spėjo pasiskųsti įvairiu diskomfortu ir pakėlė įkainius už paslaugas.
Kovą pasiekusi 11,4 proc., o per pastaruosius 12 mėnesių pakilusi 7,4 proc., lyginant su ankstesniais 12 mėnesių, infliacija tampa rimta problema ir krašto ūkiui, ir politiniams procesams.
Vis spartesnis kainų lygio kilimas jau daugsyk aptartas ir komentuotas žiniasklaidoje; mintinai žinom ir jos objektyvias bei subjektyvias priežastis, vyksmą ir pasekmes.
Kol kas esame „ciklono aky“, t.y. santykinai ramioje griaunančio proceso vietelėje. Laikinai. Dabar jau svarbu ne aiškintis infliacijos priežastis ir karti šunis ant vyriausybės dėl jos makroekonominio nevalyvumo, bet manytis, kaip išeiti iš bėdos su mažiausiais nuostoliais.
Pramokę ekonomikos teorijos žinome, kad infliacija – pinigų reiškinys. Ji kyla, kai pinigų per daug. Kai per daug pinigų (lyginant su tuo metu įmanoma pasiūla) - į pusiausvyrą ekonomika grįžta tik didėjant kainoms.
Iš čia sprendėjų išvada – reikia suvaržyti pinigų pasiūlą. Žmonių uždirbtų pinigų nesumažinsi, užtat nesunkiai galima suvaržyti skolinimąsi – didinant palūkanų normas.
Ir daugelis pamiršta, kad esame globalizacijos laikmetyje. Galime kelti palūkanas iki debesų, galime išvis uždrausti skolinimąsi, perpus sumažinti paklausą ir, taigi, pusę darbuotojų atleisti iš darbo – iki galo infliacijos problemos neišspręsime nei mes, Lietuvoje, nei bet kuri kita didesnė atskira valstybė.
Jau koks stiprus Europos centrinis bankas (ECB), jau kaip sėkmingai pinigų politikos priemonėmis jis visus pastaruosius metus (iki pat pereitų metų rugsėjo) užtikrino savo tikslinę infliacijos normą – maždaug 2 proc. Dabar kapituliavo ir jis – šių metų sausį ir vasarį metinės infliacijos tempai euro zonoje buvo net 60 proc. didesni, pasiekė 3,2 proc. Maždaug tokia ji bus, kaip niūriai prognozuoja ECB, ir visus 2008 metus.
Kai kurie svarbūs ištekliai pasaulyje senka, ir konkurencija dėl jų didėja. Jų kainų kilimas ir signalizuoja – visos augančios paklausos šiame laikotarpyje patenkinti nebegalėsim.
Pinigų politikos atsakas – mažint pinigų pasiūlą. Tegul pirkėjai atsisijoja, mažina norus pirkti naftą, dujas, metalus, netgi ir maisto produktus.
Pasekmė – smarkiai didėjantis nedarbas, o su juo ir skurdas (po to gal ir kokia revoliucija, nebūtinai spalio mėnesį ir nebūtinai Šustausko vadovaujama).
Tai yra – jei bent dalimi infliacija į nacionalinę ekonomiką įnešama iš išorės, tai bandymas ją greitai ir visiškai nuslopinti yra ne tik bergždžias, bet, nelygu kaip elgiamasi, gali būti ir kenksmingas ūkiui. Vien keliant palūkanų normas galima prismaugti ne tik infliaciją, bet ir visą ekonomiką.
Akivaizdu, kad esame jau kitoje infliacijos fazėje. Jau kyla ir stiprės vindikaciniai reikalavimai – t.y. visų dirbančių ir kitaip pajamas gaunančių reikalavimai kompensuoti infliacijos sukeliamus nuostolius.
Visiškai tų reikalavimų iškart įgyvendinti negalima – jei ištekliai brangsta, tuo metu tenka daugiau atiduoti savų pajamų tų išteklių pardavėjams. Tik ilgainiui, didindami darbo našumą ir keldami tiems išteklininkams parduodamų prekių kainas, kompensuosime sau tuos praradimus. Taigi, paspartėjusi infliacija visada sukelia pajamų persiskirstymą. Kam kiek jų sumažės?
Santykinai lengviausiai sparčią infliaciją pakelia verslas, darbdaviai; jiems visada po ranka kainų kilimo argumentas ir galimybė patiems taip pat elgtis, ypač jei konkurencija posilpnė arba konkurentai elgiasi analogiškai.
Samdomiems darbuotojams jau reikia pakovoti, kad dalis nominaliai didėjančių darbdavių pajamų būtų skirta didinti darbo užmokestį. Ne vienas darbdavys gali „pamiršti“ tai padaryti. Kita vertus, sukilusių reikalavimų įkarštyje ir samdomieji darbuotojai gali persūdyti su tokiais reikalavimais, taip prisidėdami prie savų problemų aštrinimo.
Ir tik vyriausybė gali padėti tiems, kas gauna jos nustatytas nekintamas pajamas.
Vadinasi, infliacijos stabdymo politika turi apimti tuos tris elementus: konkurencijos stiprinimą (ir saugojimą – mažoje Lietuvos rinkoje įmonės vis dar turi laisvės pačios patvarkyti savo kainas), dalijimąsi išaugusiomis nominaliomis pajamomis su samdomais darbuotojais privačiame bei viešajame sektoriuose ir periodišką pajamų indeksavimą nekintamų pajamų gavėjams.
Neįmanoma visiškai užgniaužti infliacijos, t.y. padaryti taip, kad už 1 dolerį šiandien galėtume nusipirkti tiek pat, kiek buvo galima įpirkti 1960 m., o už 1 litą – tiek, kiek pirkome 1994 m. Reikia išmokti gyventi su ja ir ją valdyti; nevaldoma infliacija yra ekonomikos nestabilumo ir, dėl to, jos lėto augimo „garantas“.
Pati infliacija yra prekių ir paslaugų vertės nominalų kitimas. Kainos, kaip ir visa kita etiketėse, prekių vertės nekeičia. Idealiu atveju pakilus prekių kainoms tiek pat padidintume visų pajamas ir viskas liktų kaip buvę. Bet kaip tik tas nominalių pajamų padidinimas dažniausiai ir yra labai nelygus.
Vieniems darbdaviams kainų didinimas tėra išaugusių gamybos kaštų kompensavimas, kitiems – proga padidinti realų pelną. Vieniems samdomiems darbuotojams infliacija - tai tiesiog dalies uždirbtų pinigų „išgaravimas“, apmokant pragyvenimo reikmenis, kitiems – priežastis parodyti sugebėjimą pasiimti jiems priklausančią dalį iš darbdavio išaugusių pajamų.
Lietuva neturi autonomiškos pinigų politikos (dėl valiutų valdybos režimo pinigų ūkyje), visas paklausos reguliavimas sutelktas finansų ministerijos rankose. Orientuodamasi pirmiausia į nacionalinio biudžeto ir apskritai viešųjų finansų subalansavimą ši ministerija ne per daug užsiima infliacijos pristabdymo reikalais; dar daugiau – objektyviai ji net turi džiaugtis spartesne nei jos prognozės infliacija, nes tada daug lengviau įvykdo biudžeto pajamų surinkimo planus ir išvis su mažesne įtampa pasitvarko su valstybės (nominaliaisiais) finansais.
Todėl mūsų antiinfliacinė politika (jos priemonių fragmentiškumas, deklaratyvumas, nekompleksiškumas, išvis - antraeiliškumas šalies ekonominėje politikoje) dar sukels mums problemų.
