Jonas Čičinskas

Kredito suvaržymas pasaulyje pagaliau padarys Baltijos valstybių ekonomikose tai, ko jų politikai niekaip neįstengtų. Taip apibūdinta prieš keletą dienų pasirodžiusio vieno straipsnio apie mūsų ūkį pagrindinė idėja.

Mums rūpi, kiek kainuos elektrinės statyba, kiek saugi ji bus ir kiek reikės mokėti už joje gaminamą elektrą. Na ir rūpinkitės, tarsi sako politikai. Šį mėnesį sukanka metai, kai buvo paskelbta, jog Vyriausybė atsisako privatizuoti Rytų skirstomuosius tinklus (RST) ir naujai atominei elektrinei statyti kurs nacionalinį investuotoją. Pastarąjį sudarys trys bendrovės, valdančios visus šalies elektros energijos perdavimo ir paskirstymo tinklus: RST, buv.

Pagaliau mūsų šalis atgavo pasitikėjimą savimi ir atstatė prestižą pasaulyje. Čia kalbu už tuos, kurie lygiai prieš metus rovė plaukus nuo galvos, apraudodami faktą, jog Lietuvos Respublikos prezidentas nedalyvavo Pasaulio ekonomikos forumo kasmetiniame susitikime Davose. Šįmet jau viskas tvarkoj - tarp dviejų su puse tūkstančio forumo dalyvių galėjai įžiūrėti ir prezidentą.

Pasaulis pripažino JAV ekonomikos problemų rimtumą. Jei JAV ūkiui rimtai blogai – tai nebus gerai ir visuose kituose globalinės ekonomikos kampeliuose, pirmiausia Azijoje.Bet tokio drastiško JAV ekonominės valdžios reagavimo seniai neregėjome – Federalinių rezervų sistema (centrinio banko funkcijas JAV atliekanti institucija) sumažino palūkanų normą net 75 baziniais punktais (0,75 proc. punkto), nuo 4,25 proc. iki 3,5 proc.

Pasaulio ekonomikai prasideda ne kokie metai, nes tradicinės didžiosios ekonomikos šlubuos labiau nei anksčiau manyta. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perskaičiavo savo prognozes ir ženkliai sumažino laukiamą gamybos augimą pagrindinėse „senosiose“ ūkinėse galybėse - JAV ir Europos valstybėse (Japonijos lėtas rutuliojimasis jau pasenusi naujiena). 2007 m. ekonomikos augimas JAV, matyt, bus lygus 1,9 proc., 2008 m. jis sieks irgi 1,9 proc. (nors pavasarį manyta, jog sudarys 2,8 proc.

Nelauktai susiėjo į vieną daiktą visi trys pastarojo meto stambesnieji politiniai įvykiai – „trigalvio slibino“ formavimas, alkoholio kontrolės įstatymo pataisų įsigaliojimas ir aplinkos ministro atsistatydinimas. Visi įvykiai konfliktiniai, visi patraukė žiniasklaidos ir publikos dėmesį, visi įgavo kontraversiškų interpretacijų, dėsningai tapo apipinti sąmokslo teorijoms būdingais argumentais ir išvedžiojimais.

Nors ką tik pradėjome naujus metus, bet kol kas visa savo patirtimi, visu materialiniu, politiniu ir dvasiniu paveldu liekame „pernykščiai“. Dar tik darysimės 2008-ųjų metų žmonėmis ir visuomene. Rinkos „nematoma ranka“, o tiksliau – nepaliaujamas žmonių siekimas gerinti savo gyvenimą užtikrina, kad ir naujais metais stengsimės pasinaudoti visomis galimybėmis iš visų mums prieinamų išteklių „išspausti“ kuo didesnę naudą sau ir saviškiams.

Kalėdos užbaigia metus ir palieka savaitę metams įvertinti. Kadangi sukamės ekonominėje tematikoje, tai metus vertinsime teigiamai (daugiau pretenzijų 2007-iesiems, kaip atrodo, turi politologai ir moralės bei papročių tyrėjai). Realiųjų pajamų ir kainų lenktynėse aiškiai laimėjo (šįmet) pajamos; realusis BVP vėl šoktelėjo tiesiog kinietišku stilium, darbo rinkoje jau ne darbo ieškantys grūdasi prie darbdavių durų, bet atvirkščiai - darbdaviai zuja su vis dosnesniais pasiūlymais.

Gruodžio 13 d. porai valandų suvažiavę į Lisaboną Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Reformų (kitaip – Lisabonos) sutartį. Europos Sąjungos (vadinamoji Mastrichto) sutartis bus koreguota, o Europos bendrijos steigimo sutarties nebeliks - gerokai pakeistas jos tekstas vadinsis Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Numatoma, kad per 2008 metus sutartis bus ratifikuota ir įsigalios 2009 m., dar iki Europos parlamento rinkimų birželio mėnesį.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO, angliškai – OECD), 57 pasaulio valstybėse eilinį kartą apklausė apie 400 000 mokinių, siekdama įvertinti jų gamtos ir tiksliųjų mokslų, matematikos ir skaitymo žinias. Spauda jau pranešė, kad tų 57 valstybių grupėje Lietuvos moksleiviai užėmė atitinkamai 32, 30 ir 32 vietas. Pralenktų šalių yra, bet nei išvystytų šalių vidurkio, nei juolab pirmaujančių valstybių mokinių Lietuvos moksleiviai nepasiekė.

Kainų kilimas žadina visokį interesą. Ne tik tą, ar mano pajamos augs tiek, kiek kyla kainos, bet ir, pavyzdžiui, tokį – ar būtinai kainos Lietuvoje turi augti sparčiau nei Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse; arba tokį – kodėl kainos nevienodos nevienodai? Atsakymas į pirmą klausimą tarsi aiškus – Lietuvoje kainos mažesnės nei ES, o esame juk ES „viduje“ (ES vidaus rinkoje), tai mūsiškėms neišvengiamai teks vytis ES kainas, kaip gi kitaip.

Ką tik paskelbtas šių metų trečiojo ketvirčio šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo antrasis įvertis: BVP padidėjo 10,8 proc. (lyginant su pernykščiu trečiuoju ketvirčiu). Realusis vidutinis darbo užmokestis išaugo 10,9 proc. (nominalusis – 17,9 proc.), tame skaičiuje valstybės sektoriuje jis padidėjo 6 proc., privačiame – 14 proc. (nominaliai – atitinkamai 12 ir 22 proc.). Natūralu, tiesiog kaista mažmeninės prekybos apyvarta – per praėjusius dešimt mėnesių ji padidėjo beveik 19 proc.

Ne vienas rimčiau pasižiūrėjęs į ekonomikos mokslą, išsikeldavo sau klausimą – kaip čia taip išeina: jei aš stiklius, ir berniūkščiai išdaužė žmogui langus, tai mano verslas ima suktis, gaunu užsakymų įstatyt langus. Žmogui blogai – man, kaip verslininkui, gerai. Kažkaip nekrikščioniška. Klausimas visai rimtas; vieni vadovėliai (vadovėlinis gi klausimas !) bando išsisukti nuo atsakymo, kiti panaudoja dūmų uždangą. Ne, jokio gerumo čia nėra, sako tie kiti.

Pasiektas susitarimas dėl Reformų sutarties, kurią gruodį pasirašys visų Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai ir kuri užbaigs ES institucinę reformą, visai neprastas ekonomikos augimas (3 proc. 2006 m. ir, kaip numatoma, 2,9 proc. šįmet), ženklus nedarbo sumažėjimas (8,2 proc.) ir vis dar gerai valdoma infliacija (2,2 proc. 2006 m.) – visa tai teigia, kad ES sugeba spręsti savo problemas. Dar daugiau – paspartėjo ir darbo našumo augimas.

Nesibaigiančioje ūkinės veiklos „olimpiadoje“ Lietuva iškovojo dar vieną neblogą vietą, rungdamasi, šį sykį, su 141 varžovu-valstybe – pagal Pasaulio ekonominės laisvės indeksą užėmėme aukštą 22 vietą (indeksas paskelbtas šių metų spalį, jame apdoroti 2005 metų duomenys). Iš įmanomų (idealiu atveju) 10 balų surinkome 7,5. 2004 m. situacija buvo prastesnė – Lietuva buvo 39 vietoje, 2003 m. – 48 vietoje, o 2002 m. – 38, o 2001 m. - net 61 vietoje.

Praėjusią savaitę prezidento, premjero ir sveikatos apsaugos ministro susitikimo metu nuspręsta, kad tegu už normalesnę sveikatos priežiūrą daugiau moka tik tie, kas to nori. Tai bus vienas iš neišmintingiausių mūsų valdžios sprendimų, teigia profesorius Jonas Čičinskas. Mūsų sveikatos apsaugos sistema ir toliau bus gerinama. Tai patvirtinta praeitą savaitę įvykusio Respublikos prezidento, Ministro pirmininko ir sveikatos apsaugos ministro susitikimo metu.

Spalio 19 d. Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai pagaliau susitarė dėl ES institucinės reformos. Pritarta dokumentui, kuris, kai jau bus techniškai sutvarkytas ir suredaguotas, vadinsis Lisabonos sutartimi ir kurį šių metų gruodžio 13 d. Europos vadovų taryboje Lisabonoje tie vadovai ir pasirašys (bent vieno jų pavardė po rinkimų Lenkijoje jau bus kita). „Išvedėme Europą iš aklavietės“ - taip ar maždaug taip paskelbė ne vienas Europos lyderis.

Mūsų šalis maža, jos ekonomika silpnesnė net už ją pačią, bet dabar būtent ekonomika plėtojasi gan sparčiai. Ekonominės sistemos kūrimo procesas nėjo nei subtiliai, nei meistriškai. Veikiau gan grubiai, išsityčiojant iš pensininkų ir jaunimo, išstumiant vienus į skurdą, kitus – į bedarbius. Kairieji ar dešinieji buvo valdžioje – reforma vyko vienodai, buldozerio principu, patyliukais vis pasidairant į Pinočeto sėkmes.

Kol šalyje nėra  žmonių, dorai užsiimančių strategine ekonomine politika ir juolab jos kantriu įgyvendinimu, Lietuva savarankiškai, gumbų ir nubrozdinimų metodu mokosi natūralios, t.y. rinkos mechanizmą naudojančios ekonomikos raidos dėsningumų ir jos švelnaus dresiravimo (sugyvenimo su ja) taisyklių. Ypač daug naujo patyrimo nenustojam įgyti pinigų klausimais.

Atrodo, kad įvaizdžio formavimo rūpesčiai jau visai rimtai užgulė mūsų valdžią ir mus pačius. Vis dažniau išgirsti, kad reikia vertinti Kernavės piliakalnius ar Vilniaus senamiestį, nes užsieniečiams jie patiks, bus pajamų iš turizmo. Ir kad Europos Sąjungos (ES) pinigus reikia taisyklingai „suvalgyti“ iki paskutinio cento (pavyzdžiui, parengiant gigantiškesnius ar šiaip brangesnius projektus) – nes antraip vėlgi įvaizdis būtų ne koks.

Europos Sąjungoje (ES) vėl pagausėjo šurmulio. Diskutuojama ūkinės veiklos laisvės ir jos reguliavimo (apribojimo) klausimu. Europos komisijos narys, atsakingas už energetiką, latvis Andris Piebalgas kaunasi su Vokietijos ir Prancūzijos politikais, siekdamas įtikinti juos elektros ir dujų rinkų liberalizavimo būtinumu.

Taip ir liko neaišku, kokias pasekmes turėjo draudimas pardavinėti alkoholį rugsėjo 1 d. Kas dėl to pasidarė blogiau, kas geriau. Nors tik pirmas kartas, bet kokia nors tendencija gal paaiškėjo? Ar dar įdomu kam nors? Valdžia pasityčiojo iš verslo (sumanė drausti alkoholinių gėrimų pardavimą net restoranuose ir lėktuvuose), verslas - iš valdžios (viešai ragindamas visus pirkti alkoholį išvakarėse), o žiniasklaida turėjo puslapius užpildančio pasismaginimo ūdydama vieną prieš kitą.

Paspartėjusi infliacija „teisėtai“ atkreipė visuomenės dėmesį. Rugpjūčio mėnesį metinis kainų lygio kilimas pasiekė 5,6 proc. (liepos mėnesį buvo 5,1 proc.). Tokio santykinai spartaus kainų lygio kilimo neturėjome jau 10 metų (didesnis jis buvo 1997 m., kai siekė 8,4 proc. (bet jau 1998 m. jos palypėjo tik 2,4 proc., o 4 proc. perkopė tik 2006 m.). Tai nelabai maloni naujiena, nes pakvipo kainų ir piniginių pajamų lenktynėmis, kurios smarkiai pakenktų šalies ekonomikai ir žmonių gerovei.

Jau ne pirmąsyk Lietuvoje iškylanti problema ir įsižiebusi diskusija po kiek laiko tampa visos Europos Sąjungos problema. Tiesa, Briuselis nesyk imasi sprendimų, nuo kurių kiek anksčiau siekė atgrasinti Lietuvą. Irgi ne naujiena. Šiandien toks pavyzdys – energetika. Tai – nacionalinių monopolijų arba oligopolijų tradiciškai apskėsta ūkio sritis. Natūralu tad, kad pirmas ES vykdomosios valdžios – Europos komisijos – žingsnis buvo liberalizuoti energetikos rinkas, leisti jose konkurenciją.

Jau ne pirmąsyk Lietuvoje iškylanti problema ir įsižiebusi diskusija po kiek laiko tampa visos Europos Sąjungos problema. Tiesa, Briuselis nesyk imasi sprendimų, nuo kurių kiek anksčiau siekė atgrasinti Lietuvą. Irgi ne naujiena. Šiandien toks pavyzdys – energetika. Tai – nacionalinių monopolijų arba oligopolijų tradiciškai apskėsta ūkio sritis. Natūralu tad, kad pirmas ES vykdomosios valdžios – Europos komisijos – žingsnis buvo liberalizuoti energetikos rinkas, leisti jose konkurenciją.

Išvardintume visą puokštę neramesnių žinių apie šalies ūkio raidą – kyla ir dar bus keliamos pieno produktų kainos, žada kilti ir grūdų – taigi, ir mėsos, kurios gamyboje grūdai yra esminis sąnaudų elementas - kainos, tigro šuoliu liuoktelės dujų kainos ir, kiek trumpesniu atstumu, jų diktuojami šilumos, karšto vandens tarifai.

Jei reikėtų įvertinti šiandieninę pasaulio ekonomikos būklę, bene tiksliausias apibūdinimas būtų „besisklaidanti (įvairiomis kryptimis ir įvairiais tempais)“. Tarsi ir čia, ekonominiame makrokosmose, galiotų besiplečiančios visatos dėsningumas. Svarbiausia tai, kad jau ne vien Afriką ar Lotynų Ameriką turime galvoje, bet ir didžiąsias brandaus rinkos ūkio šalis Europoje ir Šiaurės Amerikoje.

Vasarą naujienų mažoka, todėl žinia apie pirmuosius į pensiją išėjusius kaupiamųjų pensijų gavėjus, sukaupusius „skylę nuo riestainio“, susilaukė nemaža dėmesio. Taip pat ir iš politikų – tokios žinios jiems yra puiki proga apsisiausti žmonių interesų gynėjo mantija (taip, beje, jau ir padarė viena Seimo narė).   Tuo tarpu turime reikalą su ekstraordinariniu atveju. Atsirado žmonių, patikėjusių, kad ir per trumputį laiką jiems pensija padidės.

Kiekvienas funkcionuojantis dalykas veikia kaip sistema. Jūs galite nusipirkti visas detales, iš kurių automobilių fabrike surenkamas „Audi“; bet jei jums tas detales atveš automobilio priekaboje ir išvers jūsų kieme, „audinės“ dar neturėsit. Detales reikia sudėlioti į tam tikrą, invariantinę sistemą – ir tada jau drąsiai galit sėsti ir sukti uždegimo raktelį: jei surinkta buvo teisingai, jūs tuoj riedėsit Gedimino prospektu.

Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje (ES) pagal eismo nelaimių dažnumą, savižudybes, skurdo lygį (tiesa, čia ji – tik „prizininkė“). Kai kur užsienyje, kaip atrodo, jau tampam vadinami vagių tauta. Spauda paskelbė ir dar vieną mūsų lyderiavimo sritį – pirmaujame taip pat pagal vidutinės įmonės vadovų atlyginimus.

Kaip mūsų valdžia įsivaizduoja Lietuvos piliečių bendruomenės tolesnį formavimąsi, neseniai buvo galima pamatyti iš vieno pareiškimo. Naujasis finansų ministras (tiesa, dar būdamas sveikatos apsaugos viceministru) „paaiškino“, kad ir sveikatos apsaugos srityje Lietuvos žmonės turėtų labiau kliautis savimi, o ne laukti kokių nors „vienodų“ sveikatos priežiūros paslaugų.

Baigęs savo sunkiausius darbus – ilgus mėnesius svarstyti tikrai ar tariamai prasižengusius šalies pareigūnus, generolus bei kitus įdomesnius darbuotojus, šiek tiek pasidairęs po politinę padangę (bent jau vykdomosios valdžios ataskaitų išklausęs) Seimas pagaliau atkreipė savo dėmesį ir į nacionalinę ekonomiką. Ėmėsi svarstyti jos stabilumo, konkurencingumo, augimo, restruktūrizavimo problemas? Ne, ką jūs! Seimas nukreipė žvilgsnį į valstybės pinigus.

Įsismaginus visiems draugiškai uiti, rūgoti, keikti nuosavą valstybę vienas kitas gal ir pagalvoja – ar ne per smarkiai? Gal taip įsijausime, jog visiškai apkvailinsime save ir destabilizuosime šalį. Ir galop išsirinksime kokį vaduką-auksaburnį, kuris ne tik iš Europos Sąjungos ir kitokių priklausomybių išvaduos, bet ir apskritai išgelbės nuo dabartinių turtėjimo ir gerovės kėlimo problemų; džiaugsimės kokį pūgžlį vasarą sumeškerioję ar žiemą pašaly lentgalių žiemą nusigriebę.

Europos vadovų taryba, susirinkusi savaitgaly Briuselyje ir užbaigusi Vokietijos pirmininkavimą Europos Sąjungoje (ES), buvo pirmas rimtas senbuvių ir naujųjų šalių narių susidūrimas. Buvo svarstoma, ką ir kaip pakeisti bankrutavusiame Sutarties dėl konstitucijos Europai tekste. Padėtį komplikavo faktas, kad 18 ES šalių (iš 27) jau buvo ratifikavusios tą visų vyriausybių pasirašytą sutartį, gi likusios ją atmetė arba signalizavo, kad tokios neaprobuos.

Visai neseniai, gegužės 16 d. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO; gal dar geriau žinoma savo angliškąja abreviatūra – OECD, Organisation for Economic Co-operation and Development) paskelbė pradedanti pokalbius su Čile, Estija, Izraeliu ir Rusija dėl jų priėmimo į organizaciją.

Pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vėl šovė aukštyn daugiau nei tikėtasi (8,3 proc.), taigi - vėl teks koreguoti prognozes, aiškintis priežastis ir laukti netikėtumų.

Europos Sąjungos (ES) ir Rusijos santykiai visai „surūgo“. Pastarasis (gegužės 18 d.) ES ir Rusijos vadovų susitikimas Samaroje baigėsi netgi be jokio bendro pareiškimo. Kai kurių apžvalgininkų nuomone, tokios prastos būklės partnerių santykiai nebuvo nuo pat praeito dešimtmečio pabaigos, kai buvo pasipiktinta žiauriais rusų veiksmais Čečėnijos kare.

Vėl keliama progresinių mokesčių idėja. Vėl galandami peiliai, t.y. argumentai už ir prieš tokį pasiūlymą. Nebeliko pasaulyje nepakeliamų mokesčių sistemų. Patys neseniai mokėjom trečdalį uždirbtų pajamų ir likom gyvi. Mokesčiuose svarbiausia tai, kaip jie veikia, pirma, ekonomiką, jos dinamizmą, ir, antra, visuomenę, jos savijautą ir optimizmą. Kuo liaunesnė, silpnesnė, gležnesnė ekonomika, tuo paprastesni, vienodesni, nesyk ir kuklesni joje mokesčiai.

Seimui pateikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. veiklos ataskaita. Šįmet mėnesiu vėliau nei pernai. Šį sykį premjeras nepiktnaudžiavo ekonomikos bei kitų sferų rodikliais, o iš tikrųjų susitelkė ties Vyriausybės veikla. Pačioje ekonomikoje valdžios sektorius sudaro mažiau nei trečdalį, apie 30 proc. Taigi, didžioji ūkio rezultatų dalis yra privačių asmenų ir įmonių siekių, iniciatyvų, pastangų ir sėkmės rezultatas.

Ir ekonominiuose, ir politiniuose sprendimuose mums nesyk pritrūksta ne pačių sprendimų variantų, bet gebėjimų pasirinkti. Mąstysena sutrukdo. Tarkime, demokratija jau lyg ir mūsų savastis, įsisavinom, bet staiga imam ir pripažįstam, kad pas didįjį kaimyną įgyvendinamas „valdomos demokratijos“ variantas yra geresnis.

Europos Komisija ką tik paskelbė pavasarines ūkio raidos prognozes. Pareigūnai patys rūpestingai išvengė politinį atgarsį sukeliančių komentarų, užtat pašnibždėjo žurnalistams – žiū, pirmąsyk po 2000-2001 metų Europos Sąjungai (ES) vėl pavyko aplenkti Jungtines Valstijas ekonomikos augimo tempais. Kaip rodo visi duomenys, šiais metais ES ekonomika ūgtels 2,9 proc., o JAV – tik 2,2 proc. Ir 2008 m. atsilikimo nuo JAV nebus: ES ekonomika paaugs 2,7 proc. o JAV ekonomika – taip pat 2,7 proc.

Gegužės 1 d. suėjo treji metai, kai Dubline (tą pusmetį jis buvo tarsi ES sostine, nes Europos Sąjungai tada pirmininkavo Airija) suplevėsavo Lietuvos ir dar devynių naujųjų ES šalių narių vėliavos. Lietuva tapo ES nare. Ar tas trumpas laiko tarpas pakeitė ką nors giliau valstybėje ar mumyse? Be abejo – taip.

Į diskusiją apie Baltijos valstybių ekonomikų perkaitimą, šviesias ar nelabai perspektyvas be jokios specialios intencijos įsijungė ir autoritetingiausia pasaulio finansų organizacija – Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Balandį jis paskelbė savo tradicinį pusmetinį analitinį leidinį „Pasaulio ekonomikos perspektyvos“. Galima iškart konstatuoti – pasaulio valstybių ūkio raidos kontekste Baltijos valstybių raida Fondui neatrodo pesimistinė ar aliarmuojanti.

Jau nuėjo praeitin pirmasis naujosios Lietuvos ekonomikos etapas – 1990-1994 metai, kai byrėjo ir žlugo gigantiška uždara komandinio ūkio sistema, kurios viena iš dirbtuvių buvo Lietuvos ekonomika. Po dar vieno smuktelėjimo žemyn (-1,7 proc.) 1999 m. šalies ekonomika it lokomotyvas veržiasi pirmyn, kasmet padidindama bendrąjį vidaus produktą (BVP) 7-8 proc. Iš esmės tokiu pat „maršrutu“ ir dar šiek tiek spartesniu, nors ir rizikingesniu tempu lekia ir mūsų kaimynės Latvija bei Estija.

Prie gausėjančių įspėjimų apie galimą Lietuvos ekonomikos išsibalansavimą prieš šv. Velykas dar spėjo prisidėti ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Balandžio 3 d. jis paskelbė iškart du analitinius dokumentus – vieną tradicinį šalies ekonominės politikos įvertinimą (konsultacijas), atliekamą TVF Nuostatų IV straipsnio pagrindu, kitą – parinktų ūkio raidos problemų (šiuokart – finansų sektoriaus reikalus ir pajamų mokesčio reformą, tobulinant padėtį darbo rinkoje) tyrimą, daromą rengiant tas I...

Gana ramų Europos Sąjungos (ES) pakraštį, t.y. mus, pastarosiomis dienomis sujaukė net trijų Europos Komisijos (EK) narių, įskaitant patį jos pirmininką, desantas ar šiaip revitalizuojanti ekspedicija.

Ką tik paskelbtas planas įkurti didžiulę nacionalinę energetikos bendrovę atominei elektrinei ir elektros perdavimo tinklams statyti. Ją sudarytų dvi valstybinės ir viena privati bendrovė, sutelkę atitinkamas kapitalo dalis. Į valstybinę „Lietuvos energiją“ įsijungtų valstybiniai Rytų skirstomieji tinklai (RST) bei privati bendrovė VST (Vakarų skirstomieji tinklai). Sumanymas toli peržengia dar vieno, tegul ir labai stambaus, investicinio projekto ribas.

Nuo 2000 m. prasidėjęs ir besitęsiantis spartus ūkio kilimas Baltijos šalyse galop patraukė ir didesnį Europos analitikų dėmesį. Žemyne seniai neregėtas BVP augimas, dar intensyvesnis eksporto ir importo plėtojimasis bei prekybos išsibalansavimas, Europos pinigų antplūdis, ūžtelėjusi emigracija, kylanti įtampa darbo rinkoje, verčianti didinti darbo užmokestį, ir galop paspartėjusi infliacija paskatino padaryti išvadą, kad „baltikų“ ekonomika kaista.

Pagal jau nusistovėjusią tvarką kiekvieną pavasarį Europos Sąjungos (ES) šalių ir vyriausybių vadovai renkasi aptarti svarbiausius, jų dėmesio vertus ekonomikos (finansų, užsienio reikalų) ministrų neišsprendžiamus ekonomikos reikalus.