Mums rūpi, kiek kainuos elektrinės statyba, kiek saugi ji bus ir kiek reikės mokėti už joje gaminamą elektrą. Na ir rūpinkitės, tarsi sako politikai.
Šį mėnesį sukanka metai, kai buvo paskelbta, jog Vyriausybė atsisako privatizuoti Rytų skirstomuosius tinklus (RST) ir naujai atominei elektrinei statyti kurs nacionalinį investuotoją. Pastarąjį sudarys trys bendrovės, valdančios visus šalies elektros energijos perdavimo ir paskirstymo tinklus: RST, buv. UAB „Vilniaus prekyba“, dabar – „VP Group“ valdomai bendrovei „NDX energija“ priklausanti VST (buvę Vakarų skirstomieji tinklai) ir perdavimo tinklus valdanti „Lietuvos energija“.
Atominė energija grįžta į politikų ir verslininkų planus. Prancūzija ir Suomija jau stato naujas jėgaines, Italija bei Olandija įrašė jų statybą į savo politinę darbotvarkę. Visai neseniai britai nusprendė jau maždaug 2017 m. įvesti į rikiuotę naujas atomines elektrines. Nenuostabu – atominės elektrinės, nors brangios ir ne be tam tikros rizikos, turi ypatingų privalumų prieš visus kitus elektros gaminimo būdus. Jos esmingai prisideda prie klimato atšilimą stabdančių priemonių, nes neišleidžia jį sukeliančio anglies dvideginio ir sumažina energetinį priklausomumą nuo monopolinių šių išteklių tiekėjų, nes naudoja prieinamą ir nemonopolizuotą kurą.
Lietuvai pats likimas suteikė daug palankesnes sąlygas turėti atominę jėgainę. Sprendimui statyti naują AE pritaria dauguma šalies gyventojų. Sutelkiant keturių ES valstybių nacionalinius investuotojus ir pastatant Lietuvoje naują AE, kurios 34 proc. kapitalo priklausytų Lietuvai, mes vėl keletą dešimtmečių didžiąją dalį elektros gamintume stabiliai ir patikimai.
Bet diskusijos ir šurmulys dėl šių planų užvirė ne juokais.
Ne visai racionalus tas šurmulys. Žmonėms svarbu ne tie dalykai, kurie sukėlė aistras. Mums rūpi, kiek kainuos elektrinės statyba – kiek ji palies biudžeto išlaidas, nuo kurių priklauso daugelio mūsų pajamos ir visų mūsų vartojamų viešųjų gėrybių apimtys ir kokybė, kiek saugi ji bus ir kiek reikės mokėti už joje gaminamą elektrą.
Na ir rūpinkitės, tarsi sako politikai. Mums, politikams, svarbiau kitkas – įsileisti ar neįsileisti į nacionalinį investuotoją stambų privatų kapitalą, šiuo atveju – VP Group priklausančią bendrovę „NDX energija“. Juk greta NDX yra ir „Achemos grupė“, ir „MG Baltic“, ir SBA grupė – o mes, politikai, skirtingai mylim ir gerbiam tas bendroves (bendrovės mus – irgi). Todėl be ginčų nieko nebus.
Įsileisti privatų kapitalą į valstybės organizuojamą ir dalimi finansuojamą stambių infrastruktūros objektų statybą yra jau įprastas dalykas pasaulyje. Tai vadinama viešojo ir privataus kapitalo partneryste.
Tokios partnerystės būdu laimi abi pusės. Valstybė, imdamasi statyti strateginį ūkio objektą, gali pasitelkti privačių lėšų ir šitaip nesukelti įtampos biudžete, ji taip pat nėra priversta skolintis daugiau nei leistų biudžeto balansavimo ar valstybės skolos palaikymo interesai. Privati bendrovė, savo ruožtu, randa kur panaudoti savo pritvinkusį kapitalą, kuris turi nenustoti suktis nė minutei – joks privatus investicinis projektas pagal stabilaus pelningumo garantijas neprilygsta valstybės globojamam ir didžia dalimi finansuojamam sumanymui, ir triskart taip, jei tai energetikos projektas.
Tačiau ginčus išprovokavo keletas keistesnių dalykų formuojant šią viešojo ir privataus kapitalo partnerystę.
Pirma, valdančioji koalicija, ragindama Seimo narius pritarti Atominės elektrinės įstatymo pataisoms (jomis siekta sustiprinti garantijas, kad „NDX energija“, dalyvaudama projekte, nepažeis viešojo ir valstybės intereso), nerado stipresnio argumento kaip būtinumą skubėti, nes „spaudžia ir latviai, ir estai“. Toks argumentavimo būdas nelabai gerai bylojo apie kuriamą partnerystę.
Antra, netikėtai keistas įstatymo pataisose apibrėžtas nacionalinio investuotojo tikslas: „socialiai atsakingai siekti naudos sau ir visiems savo akcininkams, taip pat dalyvauti įgyvendinant šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje numatytą Lietuvos strateginį tikslą“ (tas tikslas – tai integruoti šalies energetikos sistemą į Europos Sąjungos (ES) sistemas. Rašyti įstatyme, kad privatus juridinis asmuo (toks įstatyme patvirtintas nacionalinio investuotojo statusas) sieks savo savininkams naudos yra tas pats, kas tvirtinti, jog kiekvieno žmogaus tikslas yra kasdien pavalgyti. Nebent šitaip mums pranešama, kad per daug nesitikėtume kokių nors nacionalinių strategijų įgyvendinimo iš nacionalinio investuotojo, atstovausiančio Lietuvai, kai naujoji keturioms valstybėms priklausanti atominė elektrinė bus statoma ir vėliau ims veikti. Tą, beje, primena ir „NDX energijos“ su Vyriausybe sulygta teisė nuo 2015 m. parduoti savo akcijas pagal nuosavą pasirinkimą (išskyrus 5 proc., kurių trūksta Vyriausybei iki visiškos sprendimų galios ir kuriuos ji turės teisę įsigyti bet kokiu atveju).
Trečia, pats privačios kapitalo grupės parinkimas – be konkurso, be diskusijų, vien, kaip paskelbta post factum, „apklausos būdu“ irgi nesukėlė pasitikėjimo valdžios veiksmais. Net pakurstė tą nepasitikėjimą – nes buvo pasirinkta (jos pačios iniciatyva?) „VP grupė“, kurios reputacija, švelniai kalbant, nelabai balta. (Čia turime galvoje legalų, t.y. atliktą pagal Lietuvos įstatymus, apie 80 mln. litų pasisavinimą, naudojantis įstatymu apie lengvatas neįgaliųjų bendrovėms bei elektros vartotojų nuskalpavimą 400 mln. litų, manipuliuojant įstatinio kapitalo mažinimu ir po to didinimu bei galimybėmis didinti kainas vartotojams pačiai elektrai nebrangstant).
Nemanau, kad kas nors „trečias“ surašė mums visą šios tik prasidedančios epopėjos scenarijų. Tiesiog valdžios institucijose įvyksta kažkas neskaidraus, įvairūs veikėjai dar prideda tai neprofesionalumo, tai nepakankamo teisinio išprusimo, tai perdėm savanaudiškų grupinių interesų.
Dėsninga, kad privatus sektorius visada sugebės pasamdyti geresnius teisininkus (kai kas sako – ir teisėjus) nei viešasis sektorius, o ir interesas rūpintis savu privačiu interesu privačiame sektoriuje nepalyginamai galingesnis nei viešajame – viešuoju.
Todėl dabar kuriama viešojo ir privataus kapitalo partnerystė bus gera proga valstybei pačiai išbandyti savo gebėjimą užtikrinti viešojo intereso besąlyginį realizavimą.
Naujos atominės jėgainės Lietuvoje statyba yra ne tik mūsų energetinio saugumo dalykas. Tai ir mūsų renkamos ir kontroliuojamos valdžios egzaminas – tikrinam ir tikrinsim, kaip ji garantuos, kad ta nacionalinio investuotojo nauda „sau ir savo akcininkams“ bus kartu nauda visiems Lietuvos žmonėms.
