Vėl keliama progresinių mokesčių idėja. Vėl galandami peiliai, t.y. argumentai už ir prieš tokį pasiūlymą.
Nebeliko pasaulyje nepakeliamų mokesčių sistemų. Patys neseniai mokėjom trečdalį uždirbtų pajamų ir likom gyvi. Mokesčiuose svarbiausia tai, kaip jie veikia, pirma, ekonomiką, jos dinamizmą, ir, antra, visuomenę, jos savijautą ir optimizmą.
Kuo liaunesnė, silpnesnė, gležnesnė ekonomika, tuo paprastesni, vienodesni, nesyk ir kuklesni joje mokesčiai.
Kas Europoje turi tą egzotišką dalyką – nediferencijuotą, vieno tarifo gyventojų pajamų mokestį (GPM)? Gruzija (12 proc.), Rusija ( 13 proc.), Ukraina (13 proc.), Serbija (14 proc.), Rumunija (16 proc.), Slovakija (19 proc.), Latvija (25 proc.), Estija (23 proc.) ir Lietuva (27 proc.). Ką gi, kompanija pažįstama, vien savi; nebent albanų trūksta (tiesa, estai – ir vėl – gal kiek išsišoko).
Bet net ir šioje skurdžiausių Europos šalių grupėje mūsų mokestinė valdžia išsiskiria savo brutalumu: turime aukščiausią minimalų GPM tarifą. Kaip kartą (tiesa, žvelgdamas į dar didesnį – 33 proc. – mūsų mokesčių tarifą) tarstelėjo „The Economist“ apžvalgininkas: tokio vienodo tarifo tai jau net ir JAV konservatoriams būtų per daug.
Imti 27 proc. dydžio mokestį nuo mažiausias pajamas uždirbančio bėdžiaus (nuo jo to penkto ir šešto šimtelių, t.y. kai jis perkopia tą vos įžiūrimą neapmokestinamų pajamų slenkstį) gali tik bejėgė ir begalė valdžia, kuri jei nekirps nuo skurdžių, tai nieko nesurinks.
Tokie ir buvom tada, kai įvedėm tą visiems vienodą, bet nepaprastai didelį GPM tarifą.
Dabar gi truputį pasikeitėm. Štai ir tarifą sumažinom, nuo 33 iki 27 proc. Šalyje jau ne ketvirtis milijonų, o tik 70 tūkstančių darbo ieškančių žmonių; gyventojų sumažėjo, bet gaminama ir uždirbama dukart daugiau. Jau ne tik tarp knygų kyšantiems intelektualams, bet ir daug platesniam žmonių ratui darosi aišku, kad nėra visai teisinga, kai ir tas minimalią (600 litų) algą gaunantis pilietis, ir uždirbantis 5, 7 ar keliolika tūkstančių algos per mėnesį yra traktuojami vienodai – pirmasis nuo savo penkto ir šešto šimtelio privalo sumokėti iždui tuos pačius 27 procentus, kaip ir antrasis nuo penkiasdešimto ar septyniasdešimto šimtelio.
Vienas dėl to taip ir neįstengia nusipirkti naujo švarko ar dviračio vaikui, antram pritrūksta pinigų pasikeisti garso sistemą savo „merse“ į daug daug geresnę.
Jei būtų tipinė progresinė mokesčių sistema, pirmasis mokėtų, tarkim, 10 ar 12 proc. nuo tų dviejų (su trupučiu) šimtelių, antrasis – nuo pirmųjų dešimties ar penkiolikos šimtelių mokėtų 10 ar 12 proc., nuo tolesnių šimtų jau gal 20, o nuo tų aukštųjų tūkstančių, ko gero, ir po 33 proc. iš jo paimtų.
Ir tada būtų kas? Ir tada pirmasis nupirktų tą dviratį, antrasis gal net dar ir antrais metais neįstengtų turėti tos pavydėtinos garso aparatūros, kurią vienas kaimynas jau įsitaisęs.
Socialine prasme vienas GPM tarifas – tai skurdžiausių gyventojų grupių finansinis solidarumas su turtingesniaisiais. Valdžia tarsi sako: mieli skurdieji mūsų šalies piliečiai, turite būti solidarūs su turtingaisiais. Jei jie moka 27 proc. nuo kiekvieno savo šimto, kiek daug jų begautų, tai ir jums turi būti gėda nuo tų dviejų, trijų ar keturių apmokestintų šimtelių nemokėti po tiek pat. Be to, turit gerbt ir mylėt valdžią, o kai rinkimai – tai nerinkit visokių populistų, mes, tradicinės partijos, esam teisingiausios ir vienodai geros (išvis vienodos).
Tiesa, širdies gilumoje ir mūsų valdžia jaučia, kad nėra visiškai teisi. Apmokestinti pagal galėjimą mokėti yra pirmasis klasikinis mokesčių sistemos principas. Todėl kartais pažada valdžia įvesti ir nekilnojamojo turto mokestį fiziniams asmenims ir, anot šviežiausių žinių, automobilių registravimo mokestį ar kasmetinę rinkliavą jų savininkams.
Kita gi vertus progresiniai mokesčiai iš tiesų numuša ūpą tiems, kas daugiau uždirba (tai yra, kas daugiau padaro ir pateikia visuomenei). Dirbi geriau – tai ir atiduok daugiau: šią taisyklę bent kiek vyresni puikiai žino, tai komandinės ekonomikos principas. Į jį reaguojama nuostata „nepersistenk, nesiplėšyk, kuo daugiau padarysi – tuo lėčiau turtėsi“. Lyg panašu į progresinius mokesčius, ar ne?
Ir niekur nuo šitos dilemos nedingsi. Pasirinkimo raktas slypi visuomenės požiūryje, tas požiūris glūdi visuomenės vertybinėse nuostatose, o tos nuostatos formuojasi mūsų istorinėje, įskaitant iki pat šios valandos, patirtyje ir jos suvokime.
Kaip ko išmokom – taip ir galvosim apie progresinius mokesčius bei kitokias valdžios intervencijas. Todėl būtina, pirma, nuolat tyrinėti visuomenės nuomonę tokiais ir panašiais klausimais ir, antra, konsultuotis su ja, viešai ir netrumpai diskutuoti.
Jau praėjo laikas stulbinti publiką netikėtomis „dovanėlėmis“ – tai įvedant vakarų Europos laiką, tai tokius ar kitokius netikėtus mokesčius, tai vandens parką už mūsų (jūsų, bet ne tik, brangūs vilniečiai, pinigus) ar super-ultra-ekstra-sporto salę (jums, už jūsų ir mūsų pinigus, brangūs kauniečiai); šviesųjį feodalizmą, jei jau pavėlavom jį turėti, dabar turėtume greičiau praeiti.
Mes tikim stebuklais, loterijomis, kašpirovskiais ir astrologais; visur yra jais tikinčių. Bet daugės žmonių, suprantančių, kad gamtoje ir mūsų gyvenime veikia ne tik mums nežinomos jėgos, ne tik jau pažinti fizikos ir biologijos dėsniai, ekonomikos dėsningumai, gausybė kitų dalykų, kuriuos žino mūsų politikai ir kurių, jų nuomone, mes negalim perprasti. Visuomenės gyvenime yra daug dalykų, kurie priklauso nuo visų mūsų bendro sutarimo, nuo išsiaiškinimo, kaip kas ką suprantam ir ko dėl to norim. Kai mokesčių sistema daugmaž sunormalėja, tolesnis jos tvarkymas ir yra tokio pobūdžio reikalas.
Nors gal vertėjo pasiklausti ką tik išvykusio stebukladario; gauti iš ko nors galutinį atsakymą geriau nei patiems sukti galvas ir tartis dėl sprendimo.
