the economist

Prestižinis Jungtinės Karalystės leidinys „The Economist“ 2022-ųjų šalimi paskelbė Ukrainą, rašo UNIAN. „2022 m. mūsų metų šalimi gali tapti tik Ukraina. Už tautos didvyriškumą ir pasipriešinimą agresoriui“, – cituojamas leidinys. Tekste pažymima, kad paprastai išrinkti metų šalį yra sunku, tačiau šiemet, pirmą kartą per beveik dešimt metų nuo tada, kai „The Economist“ pradėjo skelbti metų šalis, pasirinkimas buvo aiškus.

Įtakingas leidinys „The Economist“ savo straipsnyje pažėrė kritikos Vakarų ekonominėms sankcijoms Rusijai. Esą jos nepasiekė savo tikslo, nes šalies ekonomika šiuo metu yra kur kas gyvesnė nei kai kurių Europos Sąjungos ekonomikų, ir net automobilių pramonė Rusijoje atsigauna. Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, kad Rusija sankcijoms ruošėsi iš anksto, užsukdama dujų kranelius, tačiau kuo šalies kariuomenė labiau klimpsta Ukrainoje, tuo labiau sankcijos veiks dalį pramonės šakų.

Lietuva patenka į didžiausią mirtingumą turinčių šalių penketuką. Palyginus tą patį laikotarpį su pernai, šiemet mirė beveik penktadaliu daugiau žmonių nei 2020-aisiais. Specialistai sako, kad priežastis aiški – pandemija. COVID-19 nusinešė daugiau nei šešis tūkstančius lietuvių gyvybių. Tačiau dezinformacijos skleidėjai tikina, kad mirčių skaičius Lietuvoje šoktelėjo dėl prasidėjusios vakcinacijos.

Vyriausybė ketina įvesti naujus ribojimus nuo koronaviruso imuniteto neturintiems gyventojams. Be galimybių paso nebus galima ne tik lankytis kavinėje ar kino teatre, bet ir važiuoti tarpmiestiniu transportu, gauti ligos išmoką ar dirbti. Valdžia sako, kad negalima suvaržyti nuo viruso apsisaugojusių žmonių gyvenimo, ribojimų kritikai atšauna – tai žmonių segregacija.

Valgymas – neatsiejama kiekvieno mūsų gyvenimo dalis. Sykiu, tai ir vienas didžiausių malonumų. Vis aktualesnė tampa ir maisto ruoša namuose. Dabar ypatingai paprasta pasigaminti patiekalų iš įvairiausių pasaulio kampelių ir palepinti gomurį netikėčiausiais valgiais ar desertais tiesiog savo virtuvėje, pasitelkus internetą ir maisto gaminimo įgūdžius. Tačiau ar kada pagalvojote, kas konkrečiai lemia mūsų nuomonę apie maistą.

Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad visi Lietuvoje priimami įstatymai turi būti vertinami atsižvelgiant į galimą poveikį klimatui. Baigiantis metams paskelbtame komentare šalies vadovas pabrėžė, kad Lietuva „nebegali ilgiau stovėti nuošalyje nuo globalių problemų, susijusių su klimato kaita, sprendimo“. „Turime daugiau diskutuoti apie taršos mažinimą ir aplinkosaugą, o šių diskusijų rezultatai privalo veikti viešuosius sprendimus“, – rašo prezidentas komentare, kurį paskelbė „The Econom...

Dainininkės Mariah Carey daina „All I Want for Christmas Is You“ jau seniai tapo hitu, be kurio neįsivaizduojamos nė vienos Kalėdos. Šią dainą moka visi, o per radiją ją dažnai išgirstame iškart po Helovino… Šiais metais garsioji atlikėja nusprendė padaryti staigmeną ir paviešino naują šios dainos vaizdo klipą. Pasirodo, kad būtent šiuos metus atlikėja pasirinko ne šiaip – lygiai prieš 25 metus ši daina nuskambėjo pirmąkart.

Kremlius nesiima spręsti, ar NATO yra „gyva, ar mirusi“, penktadienį pareiškė Rusijos prezidento Vladimiro Putino atstovas Dmitrijus Peskovas. „Gyva NATO, ar mirusi ir kokios šio aljanso kūno dalys yra komos būsenos – ne mums spręsti.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas sudrebino pasaulį, pareiškęs, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“. Jis skundėsi dėl nepakankamo Europos ir JAV planų koordinavimo, taip pat Aljanso narės Turkijos agresyvių veiksmų Sirijoje. „Tai, ką šiuo metu patiriame, yra NATO smegenų mirtis“, – E. Macronas sakė savaitraščiui „The Economist“.  „Nėra apskritai jokio koordinavimo priimant strateginius sprendimus tarp Jungtinių Valstijų ir NATO sąjungininkių. Jokio.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ketvirtadienį paskelbtame interviu pareiškė manąs, kad NATO yra ištikusi „smegenų mirtis“, skundėsi dėl nepakankamo Europos ir JAV planų koordinavimo, taip pat Aljanso narės Turkijos agresyvių veiksmų Sirijoje. „Tai, ką šiuo metu patiriame, yra NATO smegenų mirtis“, – E. Macronas sakė savaitraščiui „The Economist“. „Nėra apskritai jokio koordinavimo priimant strateginius sprendimus tarp Jungtinių Valstijų ir NATO sąjungininkių. Jokio.

Viena išsaugojo pirmąją vietą gyventi tinkamiausių pasaulio miestų sąraše, rodo trečiadienį paskelbtas britų žurnalo „The Economist“ reitingas. Remiantis juo, Austrijos sostinė ir vėl aplenkė Melburną, karaliavusį šiame sąraše septynerius metus, kol nusileido Vienai 2018-aisiais. Po šių dviejų miestų rikiuojasi Sidnėjus, Osaka ir Kalgaris.

2019 metai pasaulio politikoje bus neramūs ir nervingi. Pasak „The Economist“ analitikų, kitais metais populistai užims dar daugiau aukštų postų, visame pasaulyje vyks demokratijos išbandymai rinkimais, o prekybos karas tarp JAV ir Kinijos dar labiau įsisiūbuos. Didžioji Britanija, tikėtina, paliks Europos Sąjungą, kuri kentės nuo demokratijos krizės ir vis klampesnių santykių su JAV. Rusija, žinoma, nesnaus ir mėgins įtvirtinti savo, kaip lygiavertės pasaulio galingosios statusą.

Skandalingoji dainininkė Mariah Carey išgarsėjo prieš daugybę metų, o be jos hito „All I Want For Christmas Is You“ neįsivaizduojamos nė vienos Kalėdos. Vis dėlto atlikėja pripažįsta, kad kartais dainuoti šią dainą jai tampa kančia – dėl to ji turi vieną taisyklę. 48 metų dainininkė užsienio žiniasklaidai atskleidė, kad iki Padėkos dienos ji neklauso ir nedainuoja jokių kalėdinių dainų. „Stengiuosi išlaukti iki Padėkos dienos. Nemėgstu, kai žmonės stengiasi viską paskubinti.

Dėl savo švaros, saugumo ir kultūros malonumų Viena yra gyventi tinkamiausias miestas pasaulyje, rodo britų žurnalo „The Economist“ analitinio padalinio „Economist Intelligence Unit“ (EIU) reitingas. Politika – kita kalba. Vadovaujant dešiniajai koalicinei vyriausybei, atėjusiai į valdžią gruodį, Austrija kurstė aistras tiek namie, tiek užsienyje.

Britų žurnalas „The Economist“ ketvirtadienį metų šalimi paskelbė Prancūziją, nes naujasis jos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emanuelis Makronas) sugebėjo iškovoti sensacingą pergalę atviros visuomenės ir reformų naudai.

Senosios priemonės darosi vis svarbesnės, nors pokyčių tempas ir spartėja. Tai yra šiuolaikinės saugumo politikos paradoksas. Didžioji Britanija ir kitos šalys kviečiasi iš pensijos senus Šaltojo karo laikų kontrpropagandos ir šnipų gaudynių veteranus. Anuomet šie žmonės suprato sovietinį mentalitetą, taigi, dabar jie gali suprasti naują rusiškąją mąstyseną.

Mįslė: Rusija baugina savo kaimynes, bet nepakankamai sistemingai, kad pajungtų jas savo valiai. Ji kišasi į kitų šalių politiką, bet rezultatai – fragmentiški ir nuviliantys. Pavyzdžiui, užpuolęs Ukrainą Kremlius tik užbaigė šimtmečius tvyrojusį dviprasmiškumą dėl savo svarbiausios kaimynės nacionalinės tapatybės, sukristalizavo šios šalies postkolonijinę orientaciją.

Kol dauguma lietuvių gyvena sutrikusiu paros laiku ir bando priprasti prie naujo, Seime skinasi kelią siūlymas įpareigoti Vyriausybę pagaliau derėtis su Europos Komisija, kad Lietuvoje galima būtų du kartus per metus nebesukioti laikrodžio rodyklių. Beje, kaip tik šį savaitgalį ir sukome laikrodžių rodykles, ir nors vieni žmonės sako galėję ilgiau pamiegoti, dauguma sukiojimu skundžiasi – šios dienos žmonėms sunkesnės nei įprasta. Atrodo, visas pasaulis šaiposi iš laiko kaitaliojimo.

Vėluojantis, nepakankamas ir pasenęs – apibendrintai toks yra Vakarų atsakas į Rusijos grėsmę. Tai, kad jis vėluoja, tiesiog erzina. Visi žmonės, kurie dabar kalba apie Kremliaus kišimąsi į pernykščius JAV prezidento rinkimus, atrodo, mano, kad tai buvo pirmasis Rusijos politinio karo pavyzdys. Tiesą sakant, jis tebuvo naujausias ir pastebimiausias.

Melburnas jau septintus metus iš eilės pelnė geriausiai pasaulyje gyventi tinkamo miesto titulą, tačiau terorizmas ir diplomatinė įtampa prastina gyvenimo sąlygas visame pasaulyje, rodo naujas kasmetinis žurnalo „The Economist“ tyrimas. Į pirmąjį penketuką be šio pietrytinio Australijos miesto taip pat pateko Austrijos sostinė Viena bei trys Kanados miestai: Vankuveris, Torontas ir Kalgaris.

Vakarai turėtų mokyti, o Rytai – klausytis. Toks mąstymo modelis buvo įsigalėjęs praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje, kai buvusios pavergtosios tautos skubėjo kurti (arba, kai kuriais atvejais, atkurti) politikos ir ekonomikos institucijas, reikalingas demokratijai ir klestėjimui. Tačiau net ir anais laikais toks globėjiškas požiūris buvo klaida. Patarėjų iš Vakarų mėginimai perkelti savo idėjas į buvusį komunistinį pasaulį dažnai būdavo beprasmiški ar netgi kenksmingi.

Socialiniame tinkle „Facebook“ stilistės Agnės Jagelavičiūtės paskelbtas įrašas, kuriuo reklamuojama viena paskolų bendrovė, sulaukė ne tik Lietuvos banko, bet ir internautų susidomėjimo: ar tokia reklamos forma yra teisėta? Į klausimą atsako Vilniaus universiteto Teisės klinikos konsultantas Dominykas Ulickas. Socialinių tinklų lyderių (ang. influencers) rinkodara – nauja, tačiau internete greitai išpopuliarėjusi rinkodaros sritis.

Turtingiausi namų ūkiai, kurių grynojo turto vertė viršija 40 mln. JAV dolerių – o tokie namų ūkiai, ekonomistų skaičiavimais, sudaro maždaug 0,01 proc. visų pasaulio gyventojų, – mokesčių sumoka vidutiniškai 30 proc. mažiau negu turėtų mokėti, parodė mokslininkų atliktas tyrimas, kuriame remtasi „Panamos popierių“ duomenimis ir nutekėjusia informacija apie HSBC klientus Šveicarijoje.

Savo bestseleryje „Sutarties menas“ Donaldas Trumpas pabrėžia svarbų dalyką: niekada neparodyk savo derybų partneriui, kad esi pakliuvęs į beviltišką padėtį. Baltuosiuose rūmuose manoma, kad Vladimiras Putinas trokšta ištrūkti iš savo tarptautinės izoliacijos. Kad jis daug padarytų dėl galimybės paspausti ranką. JAV administracijos vienintelė tikra problema – nuraminti kritikus, bet kokį susitarimą laikysiančius parsidavimu Rusijai. Praeitą mėnesį Rusijoje vykę protestai šį įspūdį sustiprino.

Žurnalistas Adrianas Wooldridge’as „The Economist“ straipsnyje tvirtina, kad situacija šių laikų pasaulyje yra panaši į tą, kuri praėjusio amžiaus pradžioje leido prasidėti revoliucijai Rusijoje. Lyderiai Šis periodas rusams yra triukšmingų šimtmečių jubiliejų laikas. Iš pradžių 2014-ieji – žinia, sugriovusi liberaliąją tvarką, apie Pirmojo pasaulinio pradžią. Vėliau 2016-ieji – Somos mūšio – vieno iš kruviniausių mūšių pasaulio istorijoje – metinės.

Jėga, pinigai ir informacija yra trys pagrindiniai Rusijos puolimo prieš vakarus vektoriai. Kiekvienas jų daro kitus du veiksmingesnius. Taikiniai – pradedant individualiais asmenimis, baigiant valstybėmis. Nužudymai, nunuodijimai, sumušimai ir apiplėšimai – tai pavyzdžiai, kaip jėgos vektorius pritaikomas „mikrolygmenyje“. Panašiai naudojamas šantažas ir reketas. „Makrolygmenyje“ Rusija pagal karinę galią neprilygsta Sovietų Sąjungai. Tačiau turimos pajėgos naudojamos veiksmingai.

Kovoti su netikrais naujienų pranešimais yra ne mažiau keblu negu juos apibrėžti. Kai daugelis tradicinės žiniasklaidos kanalų skelbia horoskopus arba rimtai vertina homeopatiją, sunku sakyti, kad prokremliškos pažiūros, pagrįstos išgalvotais faktais arba iškraipytais argumentais, turėtų būti uždraustos. Kaip ir laisvi rinkimai, per kuriuos kai kada tenka pralaimėti, faktas, kad pasitaiko susidurti su pasibaisėtinomis arba klaidingomis pažiūromis, yra gyvenimo laisvoje visuomenėje dalis.

Barackas Obama siekė iš naujo nustatyti Amerikos vietą pasaulyje, bet iš tikrųjų ją tik išklibino. Jo pakili retorika, demonstruota 2009 metais sakant kalbą Kaire arba 2014-aisiais – Estijoje, negalėjo atsverti atšiaurios galios žaidimų tikrovės. Dabar Amerika yra silpnesnė negu buvo, o jos varžovai ir priešininkai sustiprėjo. Pakeisti šią padėtį visiškai įmanoma, bet tam reikalingi stipresni aljansai.

Europa nėra monolitas. Jos samprata apima keletą persidengiančių darinių. Joje yra laisvojo judėjimo zona, apimanti teritorijas nuo Graikijos salų pietuose iki Norvegijos šiaurėje. Taip pat yra paribio teritorijų juosta, į kurią patenkančios šalys bijo Rusijos kišimosi ir agresijos. Dar yra vadinamasis Eurolandas – šalys, naudojančios bendrąją valiutą.

Išorinio pasaulio taisyklės Rusijai negalioja. Tačiau savo susigalvotas taisyklės Rusija taiko kur tik jai patinka, kada patinka ir kaip patinka. Štai kodėl praeitą savaitę sprogusios bombos efektą sukėlusi Pasaulinės antidopingo agentūros ataskaita neturėtų būti jokia staigmena.

Viena iš demokratijos ypatybių – kad kartais tenka pralaimėti. Pralaimėjimas visada atrodo nesąžiningas, todėl lengva apkaltinti kitą pusę naudojant negarbingą taktiką. Taigi, Donaldo Trumpo kritikams derėtų pradėti rūpintis savo pergalė per kitus rinkimus (nors taip pat patarčiau pradėti nuo apmąstymo, kur jie šįkart suklydo). Tačiau mėginimas boikotuoti Trumpo administraciją būtų nuolaidžiavimas savo silpnybėms ir gali duoti priešingų rezultatų.

Noras laikyti trokštamus dalykus tikrove – didžiausias Vakarų šalių priešas. Daug metų nuo 1991-ųjų tikėjome, kad Rusija yra taiki ir draugiška valstybė, turinti potencialo tapti klestinčia. Dėl to švaistėme brangų laiką, o čečėnai, gruzinai ir ukrainiečiai labai brangiai sumokėjo už mūsų klaidą. Kai kurie žmonės, netgi nuolat klystantys Rusijos ekspertai Vakarų šalių užsienio reikalų ministerijose, tebesilaiko šio naivaus optimizmo.

Šaltasis karas daugeliu atžvilgių buvo bauginantis ir siaubingas. Vis dėlto jis padėjo susitelkti. Kai augau 8-ame dešimtmetyje, nerimavome, kad komunizmas iš tikrųjų gali laimėti: jis buvo patrauklus neturtingiesiems, kurių buvo daug. Ir jį propagavo supervalstybė, kuri, kaip atrodė, įstengdavo pergudrauti mus visame pasaulyje. Praėjo jau beveik 30 metų, kai šis nerimas sumažėjo, o dabar auga šių rūpesčių nebeprisimenanti karta – jiems tai atrodo sunkiai įsivaizduojama.

Laikas parašyti pažymį Baracko Obamos administracijos politikai Europos atžvilgiu. Pažymėtina, kad yra kelios šios politikos kryptys. Nesėkmingiausia – stumiama Valstybės departamento. Johnas Kerry – po nelaimingiausia žvaigžde gimęs šios institucijos šeimininkas per kelis pastaruosius dešimtmečius.

Ronaldas Reaganas buvo teisus, kai pavadino Sovietų Sąjungą blogio imperija. Mūsų dienomis šio titulo neabejotinai nusipelnė Kinija – šių metų Didžiojo dvidešimtuko (G-20) viršūnių susitikimo organizatorė. Ji negailestingas represijas derina su ginklų žvanginimu ir metodišku kabinėjimusi prie savo mažesnių kaimynių. Kaip bebūtų, pasaulio lyderiai keliaklupsčiauja prieš Kinijos diktatūrą, o Vakarų pasaulio tylėjimas atrodo pribloškiantis.

Rugpjūtį nieko ypatinga nenutiko – tik perversmai ir karai, krečiantys mūsų pasaulį. Artėjant šio mėnesio pabaigai galima lengviau atsikvėpti, kad jokia saugumo krizė Europoje nesutrikdė mūsų atostogų. Vis dėlto rūpesčiai kaupiasi. Rusija dabar vykdo didžiausias per kelis dešimtmečius karines pratybas, keldama nerimą mūsų šnipams ir analitikams. Kremlius tęsia siaubingą karą kitų rankomis, keldamas į viešumą Vakarų diplomatijos bejėgiškumą.

 Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimas Sankt Peterburge – tikrai ne iš renginių, kuriuose šio straipsnio skaitytojai jaustųsi kaip namuose. Jis daugeliu atžvilgių atspindi, kas yra negerai Europoje ir kaip padėtis gali dar labiau pablogėti. Vis dėlto būtų klaidinga jį laikyti istorinio posūkio tašku. Nemalonu, bet Turkijos ir Rusijos lyderiai turi daug bendra, – ypač panašios jų valdingos ir įtarios asmenybės.

Pasiruoškite postatlantinei Europai. Kaip prognozuoja lošimų agentūros, Donaldo Trumpo tikimybė laimėti lenktynes dėl Amerikos prezidento posto – 30 procentų. Ar jis blogesnis negu Hillary Clinton – nuspręs amerikiečiai. Tačiau Amerikos sąjungininkų pasirinkimas aiškus. Ponas Trumpas žada didžiausius potencialius pokyčius jų saugumą užtikrinančios šalies užsienio politikoje per kelis pastaruosius dešimtmečius. Toms šalims reikia pradėti planuoti jau dabar. Pono Trumpo nedomina senos taisyklės.

Bet kas, kurio darbas susijęs su protine veikla, yra susidūręs su nuovargiu priimant sprendimus. Ilgos dienos pabaigoje mums sunku tinkamai pasirinkti. Protingiau atidėti sudėtingus sprendimus iki ryto arba perduoti juos kolegai. Pastarosiomis dienomis plūstelėjusi blogų naujienų banga irgi mus išvargino. Turėjome sutelkti dėmesį į „Brexit“ (būsimą Britanijos pasitraukimą iš Europos Sąjungos), teroro ataką Prancūzijoje, nepavykusį perversmą Turkijoje ir rasinį smurtą Amerikoje.

Varšuvoje įvykęs NATO viršūnių susitikimas buvo geriausias nuo Šaltojo karo pabaigos. Rimti žmonės priėmė rimtų sprendimų dėl rimtų problemų. Tabu nebeliko.

Ar laimėtų, ar pralaimėtų, referendumas dėl Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos („Brexit“) jau įliejo nuodingą paranojiško populizmo dozę į Britanijos viešąjį gyvenimą. Pasitikėjimas tarp valdančiųjų ir valdomųjų dar niekada nebuvo labiau sumenkęs. Viešieji debatai tapo šiurkštesni. Viso to padarinius jusime dar dešimtmetį arba ilgiau.

Mano vanagiškas požiūris į Rusiją daugelio Britanijos vyriausybėje būdavo atmetamas kaip „pamišėliškos Edwardo Lucaso kalbos“. Taigi man buvo įdomu pamatyti naują knygą „2017-ieji: Karas su Rusija“ (2017: War with Russia), kurios autorius – labai aukštas pareigas užėmęs britų dimisijos generolas seras Richardas Shirreffas. Tai šiek tiek beletrizuotas scenarijus, vaizduojantis Kremliaus ataką prieš Baltijos valstybes, paskatintą Vakarų šalių karinio silpnumo.

Likus vos kelioms savaitėms iki referendumo dėl Britanijos pasitraukimo iš Europos Sąjungos, vadinamojo „Brexit“ scenarijaus, padėtis atrodo niūri. Ne dėl apklausų rezultatų, rodančių baugiai panašų abiejų stovyklų palaikymą – tiesiog po kelerių pastarųjų rinkimų aš jais nebetikiu. Man labiausiai neramu, kad debatai yra atitolę nuo esmės; kad kampanija „Pasilikti“ nesugebėjo perteikti savo minties; kad daugumos rinkėjų tai nedomina. Tvyrant apatijai ir cinizmui, gali nutikti bet kas.

Artėjant liepą Varšuvoje vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui, užtaisyti „Baltijos spragą“ yra labiausiai neatidėliotina užduotis. Nauja Taline įsikūrusios Tarptautinio gynybos studijų centro (ICDS) ataskaita akcentuoja šią problemą ir priemones, reikalingas jai spręsti. Padėtis aiški: Rusija susikūrė pajėgumus, leidžiančius užtikrintai konfrontuoti su NATO, kurią Maskva laiko savo priešininke, ir paversti niekais labiausiai pažeidžiamų Aljanso narių sustiprinimą.

Norint nusiraminti ir tuo pačiu pakutenti nervus savo priešams, tik nedaugelis dalykų veikia geriau negu poros karo lėktuvų „F-22 Raptor“ vizitas. Šie Amerikos 5-osios kartos naikintuvai yra sunkiai susekami, greiti ir manevringi. Šios nuostabios mašinos pastarosiomis dienomis aplankė Europos paribio valstybes, tarp jų Lietuvą ir Ukrainą, pagal Jungtinių Valstijų palaikymo iniciatyvą.

Man nepatinka žodis „populistas“ – paprastai žurnalistai jį vartoja norėdami apibūdinti „politiką, kuris gauna daug balsų už idėjas, su kuriomis nesutinku“. Jeigu jam gerai sekasi sakyti kalbas, dar galima pridėti žodį „demagogas“. Tačiau neabejotina, kad pagrindinio srauto politika Vakaruose patiria didelį iššūkį, keliamą politikų, kurie siūlo lengvus atsakymus ir trumpesnius kelius, išmetančius už borto daugelį pokario dešimtmečių įsitikinimų.

Tampa vis aiškiau, kas bus nutarta per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje. Per praeitą savaitgalį Bratislavoje vykusią tarptautinę saugumo konferenciją „Globsec“ buvo kalbama, kad dėl „nuolatinės rotacijos“ praktiškai jau sutarta. Tai reiškia didelius pokyčius: kad išties daug Amerikos ir kitų šalių karių bus reguliariai siunčiami į pafrontės valstybes ir bus iš jų išvedami. Be to, atrodo, kad naujų NATO itin greito reagavimo pajėgų būstinė įsikurs Lenkijoje.

Tarptautinio valiutos fondo vadovė Christine Lagarde yra prasitarusi, jog tam, kad moteris galėtų pretenduoti į aukštas vadovaujančias pareigas, jos oda turi būti stora kaip seno krokodilo. Tai pasakė Prancūzijos, trečiosios pagal dydį Europos Sąjungos ekonomikos, buvusi finansų ministrė. Prancūzija, pagal žurnalo „The Economist“ sudaromą „Stiklinių lubų“ indeksą (angl.

Bjauriuosi beveik viskuo, kas susiję su Donaldu Trumpu, ypač jo neskrupulingais ryšiais su Rusijos mafijos veikėjais. Nemanau, kad jis taps Respublikonų partijos kandidatu. Tačiau mudu sutariame dėl vieno dalyko: dabartinio pavidalo NATO negali ilgai išsilaikyti. Praeitą savaitę sulaukiau draugiško atsiliepimo socialiniuose tinkluose iš to pompastiško magnato išpūsta šukuosena, kai parašiau straipsnį Londone leidžiamame „The Times“, kuriame argumentavau, kad Europa (turinti 500 mln.