Kol šalyje nėra žmonių, dorai užsiimančių strategine ekonomine politika ir juolab jos kantriu įgyvendinimu, Lietuva savarankiškai, gumbų ir nubrozdinimų metodu mokosi natūralios, t.y. rinkos mechanizmą naudojančios ekonomikos raidos dėsningumų ir jos švelnaus dresiravimo (sugyvenimo su ja) taisyklių.
Ypač daug naujo patyrimo nenustojam įgyti pinigų klausimais.
Anais nesenais laikais pinigai savo esme buvo popierinės kortelės, kurias buvo galima iškeisti į prekes, jei jų tuo metu rasi krautuvėse, arba paslaugas, jei „priėjo“ tavo eilė ir bus kas atsilieps „čevo nada?“
Tiesa, vartojome žodžius „bankas“, „palūkanos“, bet tik papūgų lygyje – kaip ir žodžius „rinkimai“ arba „žmogaus teisės“.
Dabar pinigai yra tikras daiktas. Kredito dėka jų kiekį ekonomikoje galima didinti arba mažinti. Tai vadinama pinigų politika. Jos pagalba įmanoma kovoti su infliacija – keičiant centrinio banko palūkanas ir taip pastūmėjant komercinius bankus išplėsti arba sumažinti kredito mastus.
Mes pinigų politikos neturim. Palūkanas reguliuoja Europos centrinis bankas (ECB) Frankfurte. Ši kitokioje situacijoje palanki aplinkybė dabar yra viena iš mūsų infliacijos priežasčių. ECB sėkmingai palaiko euro zonos kainų lygio kilimą 2 procentų „apylinkėse“ ; iki pat vasaros pabaigos kainų lygis tenai kilo 1,9 proc. metiniu tempu, nors, ECB vadovo J.-C.Trichet teigimu, metams baigiantis bei kitų metų pradžioje viršys 2 proc. Jokio palūkanų didinimo euro zonoje nereikia (yra net siūlymų jas mažinti).
Lito nekeičiamas susiejimas su euru valiutų valdybos režimu užtikrina ir mums beveik tokias pat santykinai mažas kreditų palūkanas. Taigi, šioje situacijoje ne tik neturim vieno anti-infliacinio ginklo, bet dar gaunam ir jos paskatinimą.
Antra, mes pervertiname chrestomatinę infliacijos varžymo priemonę – valstybės biudžeto išlaidų mažinimą. Šalies biudžetas savo lyginamuoju svoriu (lyginant su BVP dydžiu) yra gerokai mažesnis nei brandesnėse nacionalinėse ekonomikose; 2006 m. jis sudarė 31 proc. BVP (brandžiose šalyse tas dydis sukasi apie 45 proc.). Todėl valstybės išlaidų mažinimas pas mus daro kur kas mažesnį poveikį visuminei paklausai nei brandesnėje ekonomikoje.
Be to, mes tik oficialioje retorikoje raginamės ir žadame tas išlaidas santykinai mažinti – bent jau tiek, kad subalansuotume biudžeto išlaidas ir pajamas. Faktiškai gi, vedami mūsų politinių lyderių drąsiai didiname biudžeto išlaidas imdamiesi kelti atlyginimus net teisėjams (kartu su visais valstybės tarnautojais). (Tiesa, gal tai daroma sąmoningai – algų didinimo paspartinta infliacija suės tą prieaugį ir pamokins goduolius: „ateity žinosit, kaip reikalauti algų kėlimo“).
Dar daugiau, mes „mokam“ net tiesiogiai imtis prociklinių (ciklinį infliacijos paspartėjimą skatinančių) veiksmų – mokesčių mažinimo infliacijos laikais. Tarsi koks priešas būtų pašnibždėjęs jį valdžiai. Kita vertus, makroekonomikoje tikrai dažno mūsų vedlio ir jo palydos žinios apsiriboja įsitikinimu, kad, pasitelkiant analogiją, maži vaikučiai atsiranda rytais darže po kopūstų lapais; todėl ši idėja būtų nušvilpta vos tik pagarsinta.
Trečia, mes neturim sukaupę tiek turto, kiek senosios Europos valstybės ir nesam įpratę netgi su turimomis santaupomis elgtis racionaliai ir tinkamai reaguoti į situaciją finansų rinkoje. Dėl to mūsų finansų rinka (investicijos į vertybinius popierius bei nekilnojamą turtą ir apyvarta jomis) yra itin maža, sekli, nedinamiška ir todėl – daranti menką, o nesyk ir iškreiptą poveikį realiajai ekonomikai.
Būtent išplėtota finansų rinka dažnu atveju yra geras amortizatorius vidaus ir išorės sukrėtimams. Jautriai reaguodama į pokyčius finansų rinka, it dietologiškai besimaitinantis pilietis sviestą ant sumuštinio, išskleidžia riziką kuo plačiausiame plote, šitaip sumažindama destabilizuojančių veiksnių poveikio drastiškumą. Mes tokio mechanizmo neturim.
Žymiu laipsniu būtent dėl šių priežasčių – pinigų politikos neturėjimo ir fiskalinės politikos neracionalumo (vartokim mandagius terminus) – mūsų ekonomika mažai ką gali padaryti, kai konjunktūra mūsuose ima skirtis nuo ūkio konjunktūros euro zonoje.
Pasaulyje kainų kilimas įsisuko būtent pastaraisiais metais. 2001 m. viso pirminio sektoriaus (žemės ūkio ir kitų žaliavų, išskyrus žaliavinę naftą) produkcijos kainos (jos teikiamos ne doleriais, kurių kurso kritimas dirbtinai didintų kainas, bet Specialiomis skolinimosi teisėmis – sintetine dolerio, euro, svaro sterlingų ir jenos TVF valiuta) pasaulyje padidėjo 0,2 proc., 2002 m. smuko 0,8 proc., 2003 m. dar sumažėjo 0,2 proc., bet vėliau jau ėmė kilti: 13,1 proc. (2004 m.), 12,5 proc. (2005 m.), 30,7 proc. (2006 m.).
Taip atsitiko didele dalimi todėl, kad pasaulio prekyba ir finansai smarkiai išbalansuoti. JAV einamosios sąskaitos deficitas jau treti metai laikosi virš 700 mlrd. dolerių. Dolerio kursas euro atžvilgiu krito nuo maždaug 1,1 dol. už vieną eurą 2001 m. iki 1,4 dol. šiais metais.
Be to, atėjo laikas pasimėgauti savo galia energetikos išteklių eksportuotojams – kai pasaulyje paklausa jiems taip išaugo. Dėl to persirikiuoja paklausa visai gaminamai produkcijai. Antai, pabrangusi nafta ir dujos stipriai padidino galimybes naudoti žemės ūkio produkciją biodegalų ir biokuro gamybai. Paklausos persirikiavimas reikalauja sparčiau keisti pagrindinį kapitalą, restruktūrizuoti ekonomiką.
Niekas, kaip ir anksčiau, nesustabdys visų be išimties pasaulio valiutų perkamosios galios mažėjimo. Tačiau būtina stengtis stabdyti ją toms šalims, kuriose tas procesas vyksta sparčiau nei pagrindinių partnerių šalyse.
Fundamentalus būdas pažaboti infliaciją yra didinti darbo našumą. Tačiau ne mažiau veiksmingi, ypač trumpuoju laikotarpiu, kai reikia skubiai užsmaugti greitėjančią infliaciją, yra fiskaliniai būdai, t.y. piniginių pajamų – o dar tiksliau, vartojimui skiriamų piniginių pajamų - didėjimo normalizavimas. Vaje, kiek daug tų būdų !
