Gegužės 1 d. suėjo treji metai, kai Dubline (tą pusmetį jis buvo tarsi ES sostine, nes Europos Sąjungai tada pirmininkavo Airija) suplevėsavo Lietuvos ir dar devynių naujųjų ES šalių narių vėliavos. Lietuva tapo ES nare.
Ar tas trumpas laiko tarpas pakeitė ką nors giliau valstybėje ar mumyse?
Be abejo – taip. Nors dar didele dalimi esame „posovietikais“ (menka darbo ir buities kultūra, apsileidimu, polinkiu apeiti nustatytą tvarką, bet taip pat mažesniu dvasinio gyvenimo suidiotėjimu), bet pokyčiai prasidėjo.
Pirmiausia, esmingai pasikeitė mūsų geopolitinė padėtis. Tiesa, esame ES periferija, bet Lietuva dabar yra Vakarų Europoje suformuotos ekonominės ir politinės struktūros dalis. Mūsų valstybės ir vyriausybės vadovai, mūsų ministrai dabar turi progos pasakyti savo nuomonę ir dalyvauti sprendimų priėmime daug dažniau ir su svaresnėmis pasekmėmis nei bet kada esant nepriklausomai Lietuvos Respublikai tarpukaryje ar iki narystės ES.
Antra, ekonominė nauda. Laisva prekyba su ES šalimis, investicijos iš visų pasaulio šalių (žymi jų dalis atėjo būtent dėl mūsų buvimo ES vidaus rinkoje), solidi finansinė sistema ir dėl to sparti ir pigi kredito plėtra – visa tai paprasčiausiai pakėlė mus į aukštesnį gerovės lygį. Būtina čia, tačiau atskirai, paminėti ir atplaukiančias ES biudžeto lėšas, kurios dar padidina mūsų nacionalines pajamas ir, jei gerai panaudotos, tiek pat pakelia ir šalies gamybinį bei eksportinį potencialą.
Laisvė keliauti būtų trečias didysis narystės laimėjimas. Tiesa, ji nutiesė tiltus didžiulei emigracijai. Galima būtų šioje vietoje ir paūbauti, jog niekas nieko nepadarė, kad tie žmonės neišvyktų arba net pastaruosius pagėdinti – kam išvyko. Tikrumoje gi reikėtų pasidžiaugti už juos - jie gavo darbą ir išsigelbėjo iš materialaus skurdo. Jie nebus labai laimingi; stengsis iš visų jėgų girtis ir guostis dideliu turtu ir atlyginimais, nes nesijaus gerai svetimoje šalyje, o į senatvę, anūkams kalbant jau tik svetima kalba, ir išvis pasijaus gūdokai. Bet tai – ne visa kelionių be vizų ir įsidarbinimo laisvė. Ją papildo tokia pat laisva galimybė grįžti, vėl važiuoti, išvykti mokytis ar tiesiog keliauti.
Bet tai – ne visa (trejų metų) istorija. Toje scenoje, kaip jau minėjau, veikiam ir mes patys.
Lietuva, lygiai kaip ir dar devynios kitos pokomunistinės valstybės, įstojo į ES būdama silpniau ekonomiškai išsivysčiusi ir vilkdama ilgiausią komandinės ekonomikos, autokratinio valstybės administravimo, policinės asmeninio gyvenimo kontrolės ir atitinkamų oportunizmo ir mimikrijos papročių bei tradicijų šleifą.
Prabėgę trys metai jau signalizuoja tą „dviejų Europų“ susidūrimą.
Pirma - sunkiu, galop tapusiu aukštos kultūros, labai našiu darbu pasiekę aukštą ekonomikos produktyvumo lygį Vakarų Europos šalys-ES senbuvės susikūrė ir pavydėtiną socialinės gerovės sistemą. Mes jau seniai gręžiojomės į ją. Todėl stodami ir įstoję į ES su didžiausiu ūpu puolėme visus juos perkelt sau, nesyk dar ir nuo savęs pridėdami. Dar ir dar ilgesnės apmokamos atostogos, vis daugiau laisvų nuo darbo dienų, griežtas viršvalandžių ribojimas. Ir po trijų metų jau matome – nors BVP 1 gyventojui gaminame tik 52 proc. ES vidurkio, atostogaujame nė kiek neprasčiau.
Rizikuojame pakirsti principinį žinojimą – tokį natūralų valstietiškos galvosenos tautai, – kad darbas yra vienintelis pragyvenimo šaltinis ir aukštesnės gerovės laidas. Imam, kaip tas burtininko pameistrys, knebinėtis su sena marksistų, anarchistų ir trockistų idėja – pakelti gerovę manipuliuojant paskirstymu.
Antra problema, atsiradusi dėl mūsų narystės ES kolizijos su mūsų mentalitetu – pasiklydimas tarp demokratijos stiprinimo ir pagarbos įstatymui, įskaitant žmogaus teises. Vakarų tautos nuėjo labai ilgą kelią, it rūmų mūrą lipdydamos demokratiją pagarbos įstatymui ugdymu, naikindamos luomus, vienodindamos žmonių teises. Mes tiesiai iš lagerio sukūrėm visas įmanomas demokratijos institucijas ir visus įstatymus. O išugdyti pagarbos įstatymui laiko nebuvo, tai juk netrumpai trunka, ypač visuomenėse su rytietiško despotizmo įspaudais smegenyse.
Todėl dabar ir turim linksmų kuriozų ir liūdnesnių atsitikimų, kai policija liepia patylėt piliečiui, kol tą policiją iškeiks žodžio laisvę praktikuojantis pažeidėjas (taip atsitiko būsimam teisingumo ministrui), kai įmonė kelia garbės ir orumo įžeidimo bylą darbuotojai, paviešinusiai piktnaudžiavimo faktus, kai turto (smirdančio – jei tai šiukšlių kalnai bute; triukšmingo – jei tai garsi muzika po 23 val.) savininkas gali nebaudžiamas pažeidinėti kitų žmonių tiek pat teisėtus interesus ir t.t.
Įstatymo negerbiančioje visuomenėje demokratijos institucijos nesyk suveikia kaip karikatūra; tada policija dezorientuojama, o teismai ima savavaliauti.
Tai – antroji mūsų narystės ES poveikio apraiška.
Trečioji tokia apraiška yra, galbūt, trumpiausiai išliksianti – tiek ji „nelogiška“, nebūdinga bent kiek brandesnei pilietinei visuomenei. Turiu galvoje seniai bevykstantį, bet dabar itin išryškėjusį politinių partijų idėjinį pakrikimą.
Nebeturime partijų, kurios sąmoningai liktų opozicijoje! Visos siekia valdžios ir tik valdžios – čia ir dabar. Programinius ginčus pakeitė smaigstymasis kompromituojančia medžiaga bei Gariūnų vertos derybos dėl valdžios dalijimosi.
Negebėjimas likti opozicijoje yra ne kas kita kaip netikėjimas savo pozicija, savo ideologija. Kažkaip sutapo tie du procesai – mūsų narystės ES pradžia ir stebėtinas politinės kovos, politinių ideologijų ir programų nunykimas.
Nenoromis prisiminsi seną posakį pinigai korumpuoja, dideli pinigai korumpuoja labai smarkiai. Nejaugi ir pas mus dideli pinigai veikia taip dėsningai?..
Taigi, vos trys metais praėjo nuo mūsų įstojimo. Dar ne laikas manyti, kad jau regime ryškesnes naujas tendencijas, atsiradusias to pasėkoje. Galų gale ir tos tendencijos – ne metų, o mūsų pastangų reikalas.
