Vienas mano kolega, ieškodamas kuo suprantamesnių, bet kartu ir tikslių analogijų rinkos sistemai apibūdinti, taip ją išaiškino: rinka atsijoja silpnuosius; jei yra rinka – nebereikia konclagerių (silpnesniems ar kitaip netinkamiems „išrūšiuoti“).
Fui, ką jūs! – pasakysite; juk visada galima apsidrausti, rinka teikia gausybę draudimosi variantų. Apsidrausi – ir toliau gyvuosi, nors ir „atsijotas“.
Privatus draudimas nieko neišsprendžia – draudimuisi reikia perviršinių pajamų, t. y. pajamų virš to kiekio, kuris reikalingas žmogui ir jo šeimai pragyventi. Čia juk kalbame kaip apie tokius, kurie pajamų išvis neturi, neteko arba turi tik egzistavimui.
Šitų pastabų pakanka, kad sutiktume, jog rinka reikalinga priežiūros ir papildymo. Darbo netekusiems, pasenusiems, besimokantiems, susirgusiems valstybė organizuoja atitinkamus fondus, privalomai telkiančius lėšas iš tų pačių žmonių, kol jie dirba. Tai yra, kalbame apie būtinumą įsikišti viešajai valdžiai, perskirstyti pajamas ir jų pagrindu imtis teikti viešąsias gėrybes.
Bet yra ir priešingų pavyzdžių – kai žmonės uždirba mažiau pajamų būtent dėl to, kad jiems neleidžiama dirbti rinkos sąlygomis.
Turiu galvoje mokytojus – pastarųjų mėnesių žiniasklaidos herojus (ne sava valia).
Atrodytų, štai mokytojai irgi lyg prie tų, kurie be valstybės pagalbos neišsiverstų. Anaiptol!
Jei mokymo (ypač pradinio) paslaugos būtų teikiamos rinkos sąlygomis, mūsų visuomenėje, vertinančioje išsimokslinimą bei įstengiančioje šį tą atidėti vaikų mokymui, mokytojų darbas būtų vertinamas ne mažiau kaip bet kurioje kitoje veiklos srityje, kur reikia aukštojo išsimokslinimo ir deramos atsakomybės, įskaitant moralę.
Jis, be abejo, būtų tose aukštumose, kur laikosi valstybės tarnautojų atlyginimas. Visoje valdymo sferoje 2006 m. tas atlyginimas sudarė 170 proc. šalies vidurkio (iš to skaičiaus savivaldybių tarnautojams – 147 proc., centrinių valdžios institucijų darbuotojams – 240 proc.). Lygiai kaip ir mokytojams, valstybės tarnautojams būtinas aukštasis išsimokslinimas ir tvirtos dorovinės bei pilietinės nuostatos.
Daugumoje valstybių taip ir yra. Nors masinis ir privalomas švietimo pobūdis kiek „atpigino“ darbą švietimo sferoje daugeliu požiūrių (Lietuvos švietimo sistemoje dirba virš 140 tūkstančių žmonių – dvigubai daugiau nei visame šalies valdyme ir karinėse pajėgose) – mokytojas ten tebėra prestižinė ir gerai apmokama profesija.
Bet Lietuvoje visai kitaip – pradinių klasių mokytojų atlyginimas 2006 m. sudarė 73 proc. šalies vidurkio, dirbančių vidurinio mokymo įstaigose – 85 proc. (dirbančių aukštojo mokslo srityje – 107 proc.).
Panaši – ir tiek pat paradoksali – padėtis buvo ir sveikatos priežiūros srityje: 2003 m. gydytojų ir seselių atlyginimas vidutiniškai sudarė 83 proc. vidutinio atlyginimo šalyje. Bet, kitaip nei mokytojams, jis didėjo sparčiau nei vidurkis ir 2006 m. jau pasiekė 101 proc.
Tuo tarpu mokytojams – tai ir yra jų streikų aršumo paaiškinimas – atlyginimai santykinai netgi mažėjo, lyginant su visų uždarbiais: jei 2003 m. pradinukų mokytojai gaudavo 80 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, tai 2006 m. jau tik 73 proc.; atitinkamai vidurinio mokymo grandyje skaičiai buvo 93 ir 85 proc. (aukštųjų mokyklų darbuotojų – 110 ir 107 proc.).
Pakeliui pastebėsime, kad analogiškai negailestingą santykinį atlyginimų sumažinimą patyrė priešgaisrinės apsaugos darbuotojai: jei 2003 m. jų atlyginimas dar siekė 92 proc. šalies vidurkio, tai 2006 m. jau smuko iki 87 proc.
Ypač išryškėjo mokytojų diskriminavimas 2007 metais. Štai kodėl. 2006 m. darbo našumas (apskaičiuojamas kaip pridėtinė vertė, sukuriama per darbo valandą) visame šalies ūkyje buvo 26,8 litų, o švietimo sferoje – 17 litų (t. y. tesudarė 63,4 proc.), o 2007 m. tie skaičiai atitinkamai buvo 30,2 ir 17 litų; t.y. mokytojų darbo našumas, atseit, smuko iki 52,3 proc. šalies vidurkio. Koks našumas – toks ir atlyginimas, pasakytų koks prisiskaitėlis pusiau-ekonomistas. Tačiau normalus ekonomistas žino, kad sukurtoji pridėtinė vertė tuose ūkio subjektuose, kurių produkcija nepatenka į rinką, apskaitoma pagal sąnaudas. Padidinkime sąnaudas švietimo sferoje (geriausia tai padaryti pakeliant atlyginimus), ir mokytojų darbo našumas iškart pakils.
Daugiausia būtent dėl šiandieninių atlyginimų mokytojų darbas pagal našumą (produktyvumą) yra vienoje kategorijoje su darbu žemės ūkyje, žuvininkystėje, viešbučių ir restoranų šakoje. To pakanka, kad suprastumėm, jog taip negali būti – žinant mokytojų kvalifikaciją ir darbo turinį. Kitaip tariant, taip gali būti tik dirbtinai - dėl neadekvataus mokytojų darbo atlyginimo.
Dinamiškoje ekonomikoje sunku išvengti neproporcingų trūkčiojimų. Vis tik tam ir yra valstybinė valdžia ir jos santykinai aukštai, kaip galėjote įsitikinti, atlyginami darbuotojai, kad ekonomikos raida būtų kuo proporcingesnė.
Galima suprasti ir vyriausybę – pakelti mokytojų atlyginimus 10 proc. gegužę ir 15 proc. rugsėjį (tai yra, juos padidinti iš viso 26,5 proc.), jei tam lėšos nebuvo suplanuotos, reikštų didžiulį krūvį biudžetui. Vėl sužlugtų siekis 2009 m. turėti subalansuotą biudžetą, vėl pagausintume argumentų apie Lietuvos valstybę, kuri žada vienaip, o daro kitaip. Kas išvis blogiausia – spartus masinės profesijos atlyginimų didinimas užtikrintų (kartu su šildymo kainų, cigarečių akcizo pakėlimu bei kitomis „pajėgomis“) dviženklės infliacijos perkėlimą ir į 2009 metus.
Tai ne tik niekais paverstų dalį mokytojams pakeltų atlyginimų, bet rimčiau destabilizuotų ekonomiką. Pajustume Bulgarijos ir Rumunijos alsavimą į pakaušį bei emigracijos paspartėjimą. Įsikarščiavusios mokytojų profsąjungos į tai neatsižvelgia, o Vyriausybė privalo atsižvelgti ir į mokytojų pagrįstus siekius, ir į ekonomikos degeneravimo pavojų.
Mokytojų darbas skiriamas ne mums, o mūsų vaikams ir anūkams. Tai žymia dalimi ir paaiškina mokytojų diskriminavimą. Gydytojų reikšmingumas yra „čia ir dabar“. Todėl gydytojų atlyginimai, kai jau buvo atsipeikėta nuo sovietinio „gydoma veltui“ įpročio, ėmė augti ir turės dar augti. O mokytojų darbo vaisiai matysis tik rytoj; „manjana“, kitaip sakant.
Todėl kol mūsų veiksmai bus trumparegiški – tol problemų nestokosim.
