Vėluojantys rimtesni pokyčiai aukštojo mokslo sistemoje prasideda. Seimui pateikti svarstyti esminiai Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai.
Tiesa, revoliucijos naujovės nesukels – aukštojo mokslo sritis yra kompleksinė, revoliucijai joje sukelti prireiktų dar kelių susijusių įstatymų.
Iš tų kitų su aukštuoju mokslu susijusių sričių, kurios irgi laukia korekcijų, pažymėkime svarbiausias. Tai (a) fundamentalieji bei socialiniai ir humanitariniai mokslai (tai santykinai giliausia ir labiausiai „monopolizuota“ universitetų specializacijos sritis), (b) moksliniai tyrimai ir technologinė plėtra (čia padėtis komplikuotesnė, nes taikomieji tyrimai ir jų diegimas į gamybą yra svarbi privačių aukštų technologijų verslo bendrovių veiklos sritis, dėl ko nuolat egzistuoja universitetų ir verslo sąveikos ir jos racionalizavimo klausimas), (c) profesinis mokymas (jis semia tuos pačius jaunimo išteklius, dėl ko darosi svarbu racionalus tų išteklių dalijimasis), (d) verslo įmonių skatinimas įsijungti į aukštojo mokslo sistemą, mesti šalin senovišką stovėjimą vien vartotojo pozicijose.
Viena svarbiausių naujovių yra ta, kad įvedamas „studijų krepšelis“. Analogija su „moksleivio krepšeliu“ nebus tinkama jau vien dėl to, kad tų krepšelių bus mažiau nei studijuoti gebančių jaunuolių ir dalijamas jis bus tik geriausiai baigusiems mokyklą. „Krepšelis“ bus ne kas kita, kaip būdas suvaržyti universitetų plėtojimąsi. Juo taip pat ketinama planuoti absolventų struktūrą – atsižvelgiant į šalies poreikius (krepšelio lėšų paskirstymas į šešias kryptis); tik čia jau tobulumo netenka laukti.
Atitinkamos studijų krypties krepšelį būsimasis studentas „nusineš“ su savimi į bet kurį pasirinktą universitetą – jei tik tenai yra tai krypčiai skirtų studijų programų. Nebūtinai į valstybinį, galės pasukti į privatų universitetą. Jei vyriausybei „pasiseks“ taip suskirstyti krepšelį, kad nemažą pinigų dalį ji skirs privačių universitetų labiausiai kultivuojamoms, populiariausioms studijų kryptims, valstybės išlaikomi universitetai gali rimtai nukentėti.
Teigiamai vertintinas ir paskolų studentams plėtojimas bei jų teikimo sąlygos. Galima tik suabejoti valstybės finansinėmis galimybėmis patenkinti paklausą.
Rimta naujovė įvedama universitetų valdyme (savivaldoje). Svarbiausių klausimų sprendimas universitete iš senato perduodamas tarybai, sudarytai pariteto pagrindais iš socialinių partnerių ir universiteto bendruomenės pasiūlytų asmenų, dėl dar vieno (tarybos narių skaičius nelyginis, 9 arba 11) sutariant abiem pusėms. Taryba rinks rektorių, ji priims ir svarbiausius universiteto plėtros sprendimus. Senatui liks akademinio pobūdžio uždaviniai.
Ši naujovė, tikėtina, duos gerų vaisių, nors prireiks laiko prie jos priprasti tarybų nariams. Ligšiolinis universitetų valdymo modelis ėmė buksuoti, atsakomybė ir iniciatyva universitetų valdyme atiteko pernelyg mažai grupei žmonių.
Siūloma panaikinti habilituoto daktaro laipsnį. Palaikytina iniciatyva, nes, pirma, šiuolaikinė visuomenė nemėgsta ir nenori formalią hierarchiją teigiančių dalykų, o antra – labai aukštą kvalifikaciją pasiekusį mokslininką kur kas paprasčiau galima nustatyti pagal jo mokslinio darbo rezultatus, parodytus publikacijomis ir jų pripažinimu. Habilitavimosi procedūros panaikinimas tiesiog padovanos jauniems ir ambicingiems mokslų daktarams papildomą laiką jų kūrybiniam darbui.
Pagirtina, kad įstatymas numato, jog dėstytojas kas 5 metai gali būti net metams atleidžiamas nuo pedagoginio darbo moksliniams tyrimams atlikti bei kvalifikacijai kelti. Tas vadinamasis sabbbatical year labai padėtų skaitomų kursų apkerpėjimui sumažinti.
O štai apie galimybę nedirbti universitete ilgiau, bet išsaugoti darbo vietą įstatymo kūrėjai nepagalvojo. Dabar jau ne naujiena, kad eksperto lygio žmogaus laikinai prireikia ir valstybės institucijai, ir nevyriausybinei organizacijai, ir Europos Sąjungos žinybai ar programai, ir diplomatinei tarnybai, ir privačios bendrovės laboratorijai. Toks specialistas grįžtų praturtėjęs naujomis kvalifikacijomis, dažniausiai labai reikalingomis ir jam kaip mokslininkui, ir jo studentams. Bet šiandien jis neturi galimybės ilgiau nei metams palikti savo darbo vietą ir po 2-3 metų grįžti atgal, įstatymai to nenumato.
Apskritai įstatymo pakeitimais gimsianti reforma yra posūkis link aukštojo mokslo paslaugų komercializavimo (komodifikavimo), prie rinkos santykių įsibrovimo ir į šią sritį. Pagrindo tam esama – universitete įgyjama kvalifikacija nėra vien jaunuolio atsiliepimas į visuomenės interesą turėti specialistų. Tai ir to jaunuolio privatus interesas, nes universiteto diplomas garantuoja didesnes darbo pajamas.
Problema tik ta, kad labiau akcentuodami reikalą mokėti už aukštąjį išsimokslinimą, rizikuojame visuomenės interesu turėti kuo daugiau universitetų absolventų. Laikai pasikeitė, žmonija tapo – ir vis labiau tampa - priklausoma nuo savo sudėtingų technologijų, o dar labiau – nuo jų tobulinimo ir plėtojimo bei nuo klausimų apie tai, ką galvoti apie jas. Dabar jau kiekvienas studijuoti sugebantis, bet neįstengęs įstoti į universitetą dėl lėšų stokos žmogus jau yra beveik garantuotas praradimas, nuostolis visuomenei.
Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje studijuoja 144 tūkstančiai jaunų žmonių. Reforma taikosi sumažinti jų skaičių bent keliasdešimčia tūkstančių. Gali paaiškėti, kad tada ir apsireikš tikroji universitetų, jų dėstytojų bei šalies provincijos jaunuolių gyvenimo „reforma“.
Turime gausias progas piktintis nepažaboto verslo instinktų proveržiais, atnešančiais net globalias nelaimes. Kita gi vertus, teisingai darome, diegdami verslo principus – konkurenciją ir jos sąlygojamą racionalumą, naudos ir kaštų palyginimą – į vis naujas, anksčiau tarsi nuo to apsaugotas sritis. Jei būtų kompleksinė, aukštojo mokslo reforma galėtų ir kilninti verslą, ir racionalizuoti akademinę sritį.
Šaliai reikia reformų. Turime rimčiau tam užsimojusią Vyriausybę. Dabar reikėtų išvengti visokių gaišimų. Pavyzdžiui, nederėtų pasiduot žiniasklaidos (dienraščių ir televizijų) agitavimui pabandyti daužyti mūsų parlamentą ir šį bei tą aplink jį panašiai, kaip tai daroma Latvijoje ar Bulgarijoje. Nes sugaištume laiką, prireiktų ir pinigėlių naujiems langams, taigi - dar labiau suvėluotume atlikti reikalingus darbus.
