Cia tmatos nuomone, Siaip jau nera didesnio monopolisto uz valstybe, dalyvaujancia versle. Nei skaidriu lobistiniu procesu, nei normalaus reguliavimo Lietuvoj nera. TIk prisiminkim keliasdesimt tik kelio dienom ar valandom priimtu istatymu, kuriais sugebedavo pasinaudot tik priemejai. Dabar velgi, jei antikriziniu istatymu priemimo proceduros atitiktu seimo statute numatytom taisyklem... Kur socialiniu pasekmiu analize, privaloma priimant tokio masto pokycius salygojancius istatymus? Toks reguliavimas tik iskraipo naturalius verslo procesus ir konkurencija. Net nesinori cia kalbet apie banku veiklos reguliavima, nes daros nebeaisku, ar bankai reguliuoja, ar ju veikla apskritai Lietuvos valdzios institucijos pajegios sureguliuot.

Lietuvos krizė visai nepanaši į pasaulinę. Tenaispi yra kredito (pasitikėjimo) ir finansų (matematikos atotrūkio nu0 realaus ūkio) krizė. Čionaispi gi yra prasmės krizės prasidėjusios 1991 metais paskutinė fazė: nieko nepagaminame pigiau ar geriau nei užsienis (išskyrus lazerius ir achemos trašas); baigėme išsiparduoti - nieko nebeturime; piliečiai, verslininkai ir valdžia nekenčia vieni kitų.

To "ne taip parašete" prritariu iš dalies, todėl papildau D.Rodriku*:

citata iš Jūsų komentaro: "Jei ką tai ekonomika yra labiausiai politizuotas ir ideologizuotas pseudo mokslas. Be to visi, net ir tikri mokslai yra tik tam tikro individo ar grupės individų, tam tikros srities sutartinė interpretacija. Jei kam nors atrodo, kad ekonomika kaip nors susijusi su teisybe, tai man tokiu žmonių tiesiog gaila"
--------------------------------------------------------------------------------
DANIS RODRIKAS: "Kaltinkite ekonomistus, o ne ekonomiką "

2009.03.18
"Pasaulio ekonomikai ritantis prie bedugnės krašto, žmonės kelia klausimus apie ekonomistų įtaką dabartinei krizei. Ir daro tai visiškai teisėtai: jie privalo dėl daug ko pasiaiškinti.
Būtent ekonomistai įteisino ir išpopuliarino požiūrį, kad nevaržoma finansinė veikla yra palaima visuomenei. Visi jie prabildavo beveik vienu balsu, kai tik kalba pasisukdavo apie „pernelyg didelio vyriausybinio reguliavimo pavojus“. Jų techninė kompetencija – ar bent jau tai, kas atrodė kaip kompetencija tuo metu – leido jiems, kaip privilegijuotiems asmenims, reikšti savo nuomonę bei daryti įtaką valdžios koridoriuose.

Ir tik vienas kitas (įskaitant Nourelį Roubinį bei Robertą Shillerį) skambino pavojaus varpais, skelbdami artėjančią krizę. Tačiau dauguma šios profesijos atstovų nesugebėjo padėti pasaulio ekonomikai bandant išsikapstyti iš dabartinės suirutės. Diskutuojant apie keinsistinio fiskalinio stimulo naudą, ekonomistų pažiūros dabar svyruoja nuo „absoliučiai būtino“ iki „neefektyvaus ir žalingo“.

Yra daug gerų idėjų, kaip grįžti prie finansų reguliavimo, bet tarp tų idėjų mažai kas bendro. Pradėjusi nuo beveik tobulo sutarimo, ką vadinti tikrosiomis finansinio pasaulio modelio vertybėmis, ekonomisto p r o f e s i j a atsidūrė ties tašku, kai beveik nebeegzistuoja bendra nuomonė, kas turėtų būti daroma.
Taigi, ar e k o n o m i k o s m o k s l u i būtinas rimtas sukrėtimas? Ar turėtume sudeginti visus egzistuojančius vadovėlius ir perrašyti juos iš naujo? Tiesą pasakius, ne. Jei neturėsime po ranka ekonomistų instrumentų, negalėsime net suvokti dabartinės krizės.{....}
Kaltas ne e k o n o m i k o s m o k s l a s, o patys ekonomistai. Problema ta, kad ekonomistai (ir tie, kurie jų klauso) įprato pernelyg pasitikėti savo pasirinktais momentiniais modeliais: rinkos dirba efektyviai, finansinės inovacijos perkelia riziką geriausiai sugebantiems ją prisiimti, savireguliacija yra tobuliausias veiklos būdas, o vyriausybės intervencija yra neefektyvi ir žalinga. {....}
Ekonomikos neišmanantys yra linkę galvoti apie ekonomiką kaip apie discipliną, kuri garbina rinkas ir siaurą (paskirstomo) efektyvumo sampratą. Jei vienintelis ekonomikos kursas, kurio jūs išklausėte, yra tipiška įvadinė apžvalga, arba jei esate žurnalistas, besiteiraujantis ekonomisto trumpos nuomonės dėl strateginio klausimo, būtent tokį ekonomikos suvokimą jūs ir įgausite. Bet jei išklausytumėte dar keletą ekonomikos kursų, arba kažkiek laiko praleistumėte seminaruose pažengusiems, susidarytumėte visiškai kitokį vaizdą. {...}.
Makroekonomika turbūt yra vienintelė taikomoji ekonomikos sritis, kur didesnis išsilavinimas reiškia vis gilėjančią prarają tarp specialisto ir realaus pasaulio, kadangi kliaujantis itin nerealistiškais modeliais realus ryšys aukojamas techninių detalių vardan. Deja, žvelgiant į šių dienų poreikius, makroekonomistai mažai kuo patobulino savo strategijas nuo tų laikų, kai Johnas Maynardas Keynesas pateikė paaiškinimą, kaip ekonomika gali užstrigti nedarbo lygyje dėl trūkstamos sudėtinės pasiūlos. O kai kurie, kaip Bradas DeLongas ir Paulas Krugmanas, būtų pasiryžę teigti, kad ši sritis netgi regresavo.

Ekonomika iš tiesų yra tik instrumentų rinkinys su daugybe modelių, ir visi šie modeliai yra tiesiog skirtinga bei stilizuota įvairių realybės aspektų reprezentacija. Ekonomisto kaip eksperto kompetencija priklauso nuo sugebėjimo pasirinkti teisingą modelį pagal esamą situaciją. Ekonomikos pasirinkimo galimybės nebuvo išreikštos visuomeniniuose debatuose, nes ekonomistai pernelyg smarkiai savivaliavo. Užuot pateikę meniu su įvairiais galimais variantais ir išvardinę visas tų variantų teigiamas bei neigiamas puses (nes būtent toks yra ekonomikos tikslas), jie pernelyg dažnai reikšdavo nuomonę, paremtą jų pačių socialiniais ir politiniais prioritetais. Užuot buvę analitikais, jie tapdavo ideologais, kažkuriam iš socialinių planų teikdami pirmenybę prieš visus kitus.

Be to, ekonomistai nenoriai dalindavosi su visuomene savo intelektualinėmis abejonėmis, bijodami „suteikti galią barbarams“. Nei vienas ekonomistas negali būti visiškai tikras, kad jo pasirinktas modelis yra teisingas. Bet kai jis ir kiti pasirinktą modelį aklai propaguoja kaip vienintelį teisingą tarp visų alternatyvų, jų reiškiamoje nuomonėje apie tai, kokių veiksmų derėtų imtis, įsivyrauja pernelyg išpūstas pasitikėjimas savimi.

Tad paradoksalu, kad dabartinis profesinis sąmyšis yra išties geriau nei prieš tai egzistavęs apgaulingas bendras sutarimas ir sąmyšis parodo tai, ką išties naudingo gali duoti ekonomika kaip mokslas. Ekonomikos stipriausia pusė yra jos sugebėjimas paaiškinti įvairius pasirinkimo variantus tiems, kas daro politinius sprendimus; pats ekonomikos mokslas negali padaryti sprendimų už juos.
Kai ekonomistai g i n č i j a s i, pasauliui tampa aiškūs požiūrių skirtumai, kaip veikia ekonomika. Labiausiai visuomenei reikėtų b i j o t i tuomet, kai ekonomistai pernelyg dažnai sutaria".

*)Danis Rodrikas, Harvardo ... universiteto profesorius.
iš "Project Syndicate", 2009

Šiap jau vartojimo skatinti nereikia. Vartojimo skatinimo klausimas iškyla kai atsitinka krizė (recesija ,depresija). Vieni mano, kad krizės atsiranda dėl laisvos rinkos, kiti - dėl valdžios įsikišimo. Kiekviena nuomonė turi savo Nobelio premijos laureatų. Tie kurie kaltina valdžią, paprastai nepritaria Keinsui (tolimesniam valdžios kišimuisi).
Vilkai/buržujai/kapitalistai avių(vartotojų) nepjauna - negali, bet ir nenori. Jie stengiasi avims parduoti kuo daugiau prekių. (Reiktų apmąstyti, kuo skiriasi turtas nuo kapitalo, o prekyba nuo prievartos.)
Jei teisingai perskaitysite žodžius "laisva rinka", suprasite, kad tokios rinkos esmė yra ne konkurencija, o žmonių santykiai be prievartos.
Be reikalo pergyvenate dėl išnaudotojų(besočių kapitalistų). Jų Lietuvoje labai mažai ir gretos kas savaitę mažėja. Užtat kas savaitę atsiranda beveik 10 000 tokių, kurių jau niekas neišnaudoja. Duokdie ministrui sveikatos.

2 motto, sutinku

žiūrint plačiau nei šio straipsnio komentarai, diskusija joks tikslas, nes niekas net negalvoja su mumis diskutuoti. Vieni užsiėmę savo rėmėjų interesų apsauga (pavyzdys - neseniai vėsaitės vadovaujamos grupės socdemų pateiktas Gamtinių dujų įstatymo pataisų projektas, kuris buvo priimtas svarstyti; esmė - ne perskaičiavimas, kurio niekam iš socdemų kažkodėl nereikėjo kai dujų kaino kilo, o pelno maržos susiejimas su turto verte, lygiai taip, kaip buvo 2004-aisiais padaryta VP užsakymu po VST perėmimo, kas leido jiems pasididinti tarifą), kiti norėdami susikrauti politinį kapitalą mėgina vaizduoti nesutaikomą kovą su oligo/monopolijomis, kuri vykdoma iš esmės netinkamom priemonėm tik diskredituoja pačią kovos idėją. "Uncompetent and unaware of it?" Labai abejoju, jie puikiai žino ką daro.

"protingas Grimų pasakas" ir alegorijas paprastai tenka pasitelkti tada, kai nėra realių argumentų, o savo tiesą įpiršt norisi.

Economy is stupid.
Jei ką tai ekonomika yra labiausiai politizuotas ir ideologizuotas pseudo mokslas. Be to visi, net ir tikri mokslai yra tik tam tikro individo ar grupės individų, tam tikros srities sutartinė interpretacija. Jei kam nors atrodo, kad ekonomika kaip nors susijusi su teisybe, tai man tokiu žmonių tiesiog gaila.

Neinterpretuokite neteisingai Keyneso. Esmė yra ta, kad vartojimas mažėja ne dėl to kad taip nusprendė ministras pirminkas, o dėl to kad žmonės nebeturi ką vartoti. Teisingai, reikia skatinti vartojimą, tik tai reikia daryti ne raginimais, o vartotojų perkamosios galios didinimu(kainų mažinimu, algų didinimu, vartotojų įsipareigojimų mažinimu). t.y. reikia neleisti bankams kelti palūkanų, per prievartą sumažinti buržujų pelnus(keliant mokesčius, reguliuojant kainas), uždrausti reklamą ir kitokį mėšlą mažinantį vartotojų perkamąją galią. Laisva rinka linkusi į savęs susinaikinmą. Kapitalistas besotis, kaip ir juodoji skylė. Jis viską rys rys, kuo didesnis bus tuo rys daugiau, kol vieną diną sprogs pats, kaip supernova. Tik reguliuodami rinką mes galime sustabdyti tą sprogimą

Protingi yra jau gavę savo atsakymą: "It's economy, stupid".

Aš tai siūlau visokio plauko išnaudotojus, tironus, kapitalistus ir jų pakalikus, tokius kaip šis nieko neišmanantis rašliavotojas sodinti už grotų už tokias demagogijas. Tokios tuščios pliurpalizmo sąvokos, kaip demokratija, laisva rinka, pasirinkimo laisvė jau seniai kelia siaubą nors kiek mąstančiai būtybei. Demokratija yra tokia: tegu avys bliauna kiek tik nori, jei tik dėl to piemeniui bus lengviau jas valdyti. Laisva rinka yra tokia: Paleidžiam avis į mišką. Tegul ganosi kartu su vilkais. Natūrali atranka atves iki to, kad vilkai išpjaus avis, o po to išdvės patys. Pasirinkimo laisvė yra tokia: avis turi teisę(bet ne pareigą) kovoti su kitomis avimis už tos pievos žolę, į kurią piemuo jas atvarė arba gali nudvėsti savo noru. Yra iliuzija kad avis gali pasirinkti piemenį, bet tai labiau panašėja į brolių Grimų pasakas

moto rašo: "rimtos diskusijos apie realius ekonominius santykius ilgai neturėsime."
Sutinku su "moto", nes Lietuvos viešoji nuomonė per metus ar panašiai pasiekė stovį, kurį pavadinčiau "visuotinė antikapitalistinė isterija." Visuotinės isterijos sąlygomis diskusija neįmanoma. Dauguma žurnalistų, ekonomistų ir privačių komentuotojų dalyvauja ir skatina tą diskusija. Lengvai priimtas antkainių ribojimo įstatymas įrodo, kaip pavojinga priiminėti sprendimus visuotinos isterijos sąlygomis.
Juokingas pvz.: žinomam žurnalistui Valentinavičiui tiek nepatinka kapitalistai, kad jis pasiryžęs čia pat televizoriaus ekrane ne tik bučiuotis, bet permiegoti su energetikos ministru. "Mums ministerija gyventi ir statyti padės..."