Pastaruoju metu vis sunkiau atsikratyti įspūdžio, kad ES narė Lietuva tiesiog akyse provincialėja. Ne todėl, kad mums trūktų kūrybingumo ir ambicijų – nedaug pasaulyje yra panašaus dydžio šalių, kurios prilygtų Lietuvai dailės, akademinės muzikos, teatro, džiazo sferose. Problema slypi kitur. Provincijos efektą sukuria ne talentingų žmonių skaičius ar sukurtų kūrinių kiekis, o poreikiai ir prioritetai.

Jau dabar darosi aišku, kad nereformavusi aukštojo mokslo Lietuva padarinius pajus po kokių dešimties metų, kada galutinai pradės sekti pajėgos tų, kurie po akademinės karjeros Vakaruose grįžo į Lietuvą tikėdamiesi ką nors čia pakeisti. Jaunų mokslininkų nusivylimui didėjant ir jiems galutinai įsitikinant, kad dar dvidešimt metų nieko nebus įmanoma pakeisti Lietuvos mokslo ir švietimo politikoje, jie visiškai teisėtai ir racionaliai rinksis emigraciją.

O tie, kas pasiliks iš mąstančių, ambicingų ir pripažįstamų Vakaruose, vis labiau orientuosis į prasmingą profesinį gyvenimą, pagrįstą mobilumu ir dėstymu ne Lietuvoje – čia jie nebent tik pildys ataskaitų lenteles ir toliau varžysis su siauraprotiška vietine valdininkija dėl to, kas ką pergudraus.

Kad ir kaip būtų, in the end of the day, kaip sako anglai, pergudraus ir viršų prieš mokslo valdininkiją paims akademikai. Dėl to valdininkams neverta turėti iliuzijų – už juos nepalyginamai didesnio išsilavinimo ir turtingesnės vaizduotės akademinė publika galutinai suciniškės, bet vis tiek pergudraus juos.

REKLAMA

Tik, deja, viso šito kaina bus tokia, kad mūsų šalis pradės virsti atsilikusiu, savimi patenkintu intelektualiniu užkampiu, kuriame sėkmė lydės su politikais ir valdininkija sėkmingai flirtuojančius, bet tarptautinio gyvenimo požiūriu liūdnomis fikcijomis virstančius akademikus.

O kita kategorija, kurią minėjau, bus savo visą prasmingą profesinį gyvenimą svetur perkėlę ir kūrybą Lietuvoje tik simuliuojantys akademikai, tolydžio atsiskaitantys mūsų kanceliarinėms sieloms. Europos Sąjunga jau leidžia taip gyventi – išskirstyti savo darbą pagal galimybes realizuoti idėjas ten, kur jomis domimasi ir kur jos reikalingos.

Jei man būtų pasakyta, kad aš tik kritikuoju nepateikdamas jokios veiksmingos alternatyvos, iškart galėčiau pasiūlyti paprastą planą. Žinant, kad aukštojo mokslo reforma neprasidės, kol dėl jos tarpusavyje kariaus universitetai, interesų grupės, valdininkija, vietinių akademinių bosų lobistai vyriausybėje, o taip pat ideologiškai ir politiškai susiskaidžiusios inteligentijos grupės (kuri gi taps tikrąją reformos architekte?), tereikia sau vieną kartą pripažinti elementarų dalyką.

O dalykas yra štai koks: mes patys savęs nereformuosime. Mes tik padidinsime kovos lauką ir paliksime dar didesnę uždelsto veikimo bombą ateities kartoms. Mūsų sutrūnijusią ir moraliai bankrutavusią akademinę sistemą reformuoti gali tik plačiausius įgaliojimus gavusi tarptautinė darbo grupė, kurioje dominuotų atstovai šalių, jau sėkmingai reformavusių akademinę sistemą savo šalyse arba turinčių atvirą ir pažangią sistemą.

Visų pirmą tai būtų Airijos, Suomijos, Nyderlandų ir Estijos atstovai. Jokiu būdu ne stiprų hierarchijos ir beprasmio popierinio darbo elementą išlaikiusių šalių (tokių kaip Vokietija ir Didžioji Britanija) žmonės. Šito gėrio patys turime per akis, tad įbrukti jį mums dar kartą ir tuo tik sutvirtinti, naudojantis kitos šalies autoritetu, nėra jokios prasmės.

Jei tokioje darbo grupėje ir būtų vienas kitas Lietuvos atstovas (pabūnant mentaliniu gidu ir padedant kolegoms perprasti vietinę specifiką), jie turėtų įsipareigoti nesieti savo darbo su galima karjera valdžios struktūrose ir pasitraukti nedelsiant, kai tik jų darbas būtų atliktas. Sykiu reformai placdarmu reikėtų rinktis su valdžios struktūromis ir biurokratija mažiausiai susijusį ir palyginti jauną universitetą.

REKLAMA

Dar vienas būdas būtų sukurti nepriklausomą Lietuvos priešakinių tyrimų institutą, kuris taptų tarptautine anglakalbe institucija, kviečiančia į Lietuvą savo projektus įgyvendinti bei doktorantus konsultuoti garsiausius Šiaurės Amerikos, Europos ir kitų žemynų mokslininkus.

Tai būtų aukščiausio akademinės sferos sluoksnio gyvenimo internacionalizacija, kuri mūsų visagalę biurokratiją pastatytų prieš įvykusį faktą bei vykstantį procesą ir neleistų jai monopolizuoti mokslinio darbo bei akademinės kūrybos vertinimo kriterijų ir sprendimo standartų lauko. Kartoju, tokia institucija neturėtų tapti priedėliu prie kokio nors vietinio akademinio boso instituto ar centro, o veikti kaip visų pasaulyje veikiančių priešakinių tyrimų institutų lygos narė.

O tuo tarpu mūsų biurokratinė sistema mėgina nuplauti savo nešvarumus vis akivaizdžiau įjungdama į savo gretas arba manipuliatyviai pajungdama geriausias kūrybines šalies pajėgas. Taip sukuriama atvirumo iliuzija, o tos kūrybinės pajėgos anksčiau ar vėliau liks už borto – pavargusios, praradusios savo pirmykščio idealizmo likučius ir galimybes ką nors pakeisti.

Beje, susidūrus su mūsų biurokratija – ypač įvairaus plauko politinio pasitikėjimo figūromis (tokiomis kaip aukščiausios valdžios mokslo, švietimo ir kultūros patarėjai), vis labiau įsitikini, kad Lietuva, deja, iki šiol neturi normalios ekspertinės vakarietiško tipo biurokratijos. Mūsų ritualinė ir „deržimordinė“ valdininkija vis labiau primena Nikolajaus Gogolio, Nikolajaus Leskovo ir Michailo Saltykovo-Ščedrino aprašytąją Rusijos biurokratiją su visu jos kretinizmu ir rangų tabeliu.

Panašiai kaip ir kai kurie mūsų politikai. Jie viską žino. Jiems viskas aišku. Ta pati Rusijos ir Sovietų Sąjungos funkcionierių paradigma – „ja načalnik, ty durak“. Jonas Mekas jiems sako, kad elementarus sveikas protas byloja, jog Vilniui ir visai Lietuvai naudinga įsijungti į Guggenheimo ir Ermitažo tinklą, tuo tampant atstovais tos pasaulinės muziejų lygos, į kurią Lietuva kitais būdais ir vietiniais resursais niekada ir niekaip nepateks. O jiems aišku, kad neverta.

REKLAMA

Į Jono Meko žodžius visada įsiklauso Philipas Glassas ir garsiausi Niujorko menininkai. Jo filmus Turino knygų mugėje užgniaužę kvapą žiūri Italijos žiūrovai – žmonės šalies ir kultūros, davusios pasauliui patį didingiausią ir įstabiausią kinematografą.

Bet jis joks autoritetas Lietuvos valdžiai ir biurokratijai. Logika čia mat sena ir lengvai atpažįstama – jei jis toks stiprus ir pripažintas, ko jis čia lenda į mūsų reikalus? Turbūt ne viskas jam taip gerai sekasi pas save Amerikoje, kad užsinorėjo garbės ir pripažinimo čia.

Ką tik Kauno dramos teatrą paliko vienas talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Gintaras Varnas, kurio vadovavimas šiam teatrui buvo suteikęs jam viltį vėl tapti tuo, kuo jis buvo daug metų – šalies teatrinio gyvenimo židiniu. O kokia buvo reakcija? Nulinė, kaip ir reikėjo tikėtis.

Gerokai dramatiškiau būtų sureaguota į žinią, kad nacionalinis transliuotojas atsisakė dainų dešimtuko projekto ir įsileido į tinklelį rimtą laidą jaunimui – tuo šalies finansiniam, politiniam ir administraciniam elitui būtų suduotas skaudus smūgis atimant iš jo dvasinį peną. Argi mokslu ir aukštuoju menu turi gyventi rimti žmonės, kai gyvenimas bėga pro šalį su betonu, amžinuoju kelių lopymu ir pramogomis?

Štai kas yra provincija. Tikra dovana sociologams ir antropologams, siekiantiems suprasti, kaip galima likti provincija XXI amžiuje, Europos viduryje ir jos tautų šeimoje.


Rašyti komentarą...
b
beje
2007-11-05 12:56:10
Pranešti apie netinkamą komentarą
anglai sako "by the end of the day", o ne "in the end of the day"
Atsakyti
0

A
Adomas
2007-11-05 13:16:44
Pranešti apie netinkamą komentarą
Piktas ir teisingas straipsnis, deja, tai nieko nepakeis.
Atsakyti
0

s
sigis
2007-11-05 13:19:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
Juokingas tas Donskis. Matai, anksčiau Lietuva nebuvo provinciali. Dabar provincialėja, nes nenori žydiško Gugenheimo. Gogelis -mogelis ir nieko daugiau.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (44)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų