Vaikų regėjimas – jų psichologinės būklės atspindys

Jeigu kūdikio ar mažo vaiko regėjimas – sveikas, kaip jį išsaugoti?

Dabartiniai tėvai mobiliaisiais telefonais pradėjo naudotis būdami dešimties – vienuolikos metų amžiaus ir sunkiau suvokia, kad ekranai kenkia ne tik kūdikio regėjimui, bet ir visam jo vystymuisi. Ekranų autizmas – nauja plintanti tendencija. Yra mamų, kurios savo vienerių ar dvejų-trejų metų vaikams leidžia žiūrėti į telefonus neribotai. Ir pačios vėliau pastebi, kad vaikų vystymasis sustoja: jie nebeatsiliepia į savo vardą, mažiau domisi aplinka. Visiškai natūralūs ir anksčiau daugumai suprantami dalykai: kuo daugiau būti lauke, žaisti su vaiku, miegoti kartu ir pan., dabartinei tėvų kartai, deja, jau nebėra tokie akivaizdūs. Kokybiškam vaiko ir jo psicihikos vystymuisi palankiausia praleisti daug laiko gamtoje, lauke, laisvai žaidžiant, kur judėjimo neriboja ankštos patalpų sienos, nevargina ten esantis nenatūralus apšvietimas, triukšmas.

Sąmoningi tėvai tikrai neleistų vaikams žiūrėti į jokius ekranus bent iki dvylikos metų. Animaciniai filmukai, filmai, be abejo, nėra draudžiami, svarbu ką vaikas žiūri ir kiek laiko. Ši rekomendacija – ne tik sveikam regėjimui, bet ir vaiko psichikai, emociniam pagrindui, kuris skleisis paauglystėje ir taps svarbus suaugusiojo gyvenimui. Sulaukus dvylikos metų psichika jau yra tvirtesnė ir ne tokia pažeidžiama, todėl ekranų naudojimas tiek žalos nepadaro, kiek ankstyvoje vaikystėje.

Regėjimas tiesiogiai priklauso nuo psichologinio fono ir emocinės vaiko būklės. Kuo jautresnis vaikas, tuo lengviau jam gali pasireikšti įvairūs sutrikimai – ne tik regėjimo, bet ir kiti: atopinis dermatitas, nervinis tikas, alergijos... Tačiau buvimas gamtoje ramina psichiką: ne tik vaikų, ir suaugusiųjų.

Itin svarbu – kokybiškas vaiko miegas. Vaikai žadinami tada, kai tėvams reikia eiti į darbą, o vaikams – į darželį ar mokyklą, o miegoti eina nežinia kada, dažniausiai – pernelyg vėlai. Tačiau net ir atsigulus laiku, jautresnių vaikų psichikos atsistatymo procesai trunka ilgiau, todėl jiems reikia daugiau miego. Kai vaikai pabunda patys, gerai išsimiegoję, jų psichika būna pailsėjusi, todėl išorės, aplinkos poveikis jai – ne toks stiprus. Jeigu jautresnis vaikas atsibunda per anksti prikeltas į darželį ar mokyklą, jis tampa dirglus ir jautriau reaguoja į aplinką. Tai taip pat kenkia jo regėjimui. Apskritai, nepailsėjęs žmogus – mažiau adekvatus.

Jeigu regėjimas tiesiogiai susijęs su psichikos būkle, vadinasi, gali gerėti tiesiog išsprendus streso ar pervargimo priežastis?

Taip, ypač vaikams regėjimas atsistato labai greitai. Vienas žymiausių oftalmologų Viljamas Beitsas sako: „Uždėjus akinius vaikui, angelai pravirksta.“ Jeigu vaikas iki dvylikos metų nenešios akinių (nekalbant apie patologijas), įmanoma, kad regėjimas grįš iki tobulos būklės. Beitso teigimu, regėjimo funkcija sutrinka tik dėl vienos priežasties – įtampos ir streso, kurie patiriami vaikui vystantis artimiausioje aplinkoje, dažniausiai – šeimoje. Pasak jo, nėra jokios kitos priežasties. Dažnai tėvai, augę kitokiomis sąlygomis, nesupranta, dėl ko vaikai gali jausti įtampą. Tačiau visi mes – skirtingi, unikalūs. Kai kurie vaikai – itin jautrūs ir visai kitaip patiria šį pasaulį. Viena mama man sakė: „Jei būčiau uždėjusi savo vaikui akinius, būčiau jo niekada nepažinusi.“ Laiko trūkumas pamatyti, suprasti, atliepti ir padėti vaikui išgyventi tam tikrus dalykus, paaugti juose, tėvus dažnai priverčia rinktis lengvesnę išeitį – akinius. Tačiau pašalinus psichinę įtampą, vaiko regėjimas pradeda gerėti. Kartais prireikia vienos ar dviejų savaičių, kartais – mėnesio, kartais – pusės metų. Tačiau, Beitso teigimu, per metus beveik visi geba susigrąžinti gerą regėjimą. Žinau atvejį, kai berniukui prireikė net septynerių metų, bet, galiausiai, jam pavyko ir gydytojai patvirtino – vaikas mato „vienetui“.

O kas vaikams dažniausiai sukelia įtampą? Kokios tos tikrosios prastėjančio regėjimo priežastys?

Tai ne visada iš karto akivaizdu. Atrodo, juk tėvai vaiką myli, daro viską, ką gali, tam, kad jis būtų laimingas, jam nieko netrūktų. Tačiau kartais įtampa neišvengiama ir gali kilti, pavyzdžiui, šeimoje atsiradus kitam vaikui, nutraukus maitinimą krūtimi, pradėjus lankyti darželį... Kartais tėvai per anksti vaikus perkelia miegoti į atskirą kambarį, norėdami daugiau laiko sau. Viena mama nusprendė, kad penkerių mėnesių kūdikį laikas nustoti maitinti krūtimi ir perkelti miegoti į atskirą kambarį. Netrukus po to vaikas pradėjo žvairuoti. Vaikams nesaugumą kelia ir mamos išėjimas į darbą, mokyklos lankymo pradžia, konkurencija mokykloje, jos taisyklės, kai reikia sėdėti tyliai, gražiai, ramiai, būti paklusniam, patogiam ilgą laiką, koncentruotis, ko vaikai, ypač berniukai, pagal savo prigimtį negali padaryti ankstyvame amžiuje.

Mokyklose labai dažnai sutrinka regėjimas, tačiau neverta išsigąsti ir uždėti vaikui akinių. Iš pradžių pabandykite vaiką pasodinti į pirmą suolą. Kai kurie vaikai – perfekcionistai, norintys geriausiai pasirodyti, įsiteikti mokytojams ir tėvams, kad juos pagirtų, pastebėtų, atiduoda tam daug savo psichinės energijos, labai stengiasi. Mokytojų ir tėvų spaudimas dėl namų darbų, gerų rezultatų, disciplinos apskritai sunaikina natūralų vaiko žingeidumą mokslui ir mokykla palaipsniui tampa nekenčiamaiusia vieta. Apskritai, vaikai gali mokytis ir kitaip, ne taip intensyviai, kaip dabar įprasta.

Kita dažna vaikų patiriamo streso ir dėl jo blogėjančio regėjimo priežastis –stipri konkurencija tarp sesių ir brolių, pavydas tėvų dėmesiui, kurį gauna jauniausi šeimos nariai. Problemų visada atsiranda įvykus tėvų skyryboms ar nesutarimams, apskritai jas sukelia viskas, kas griauna įprastą vaiko prigimtį, jo saugumą, pasaulio supratimą ir ramybę.

Dar vienas svarbus aspektas – vaikai turėtų miegoti visiškoje tamsoje. Jeigu nakčiai kambaryje paliekama šviesa, optinis akies nervas nepailsi, todėl kokybiškai nepailsi ir centrinė nervų sistema. Šviesa stimuliuoja smegenis net per užmerktus akių vokus.

Vadinasi, iš esmės vaiko psichologinė sveikata, vėliau atsispindinti fiziniame kūne, priklauso ir nuo tėvų?

Taip, ankstyvame amžiuje vaiko vystymosi kokybė labai priklauso nuo tėvų. Seminarus vedu būtent tėvams, kurių vaikų regėjimas sutriko. Vaikai problemų neturi, problemų turi tik tėvai, kurios vienu ar kitu pavidalu atsispindi vaiko akių sveikatoje. Nėra idealių tėvų ir nebus, nereikia savęs plakti, kad mes, tėvai, kažko nemokame ar nežinome. Užtenka noro mokytis, išmokti kantriai spręsti kylančius iššūkius keičiant savo mąstymo ir elgesio šablonus, ieškoti pagalbos, alternatyvų. Mano praktikoje daug garžių sėkmės istorijų, kuomet sutrikus vaiko regėjimui, keičiasi tėvų įpročiai ir elgesys, o šeima nuo to tampa daug laimingesnė. Pastebėjau, kad gana dažnai mamos gyvena aukos būsenoje – jos visą laiką nelaimingos, joms vis kas nors negerai. Vaikai, o ypač berniukai nori mamą gelbėti, paversti ją laiminga ir labai jaudinasi, kai nepavyksta. Tai – dar viena svarbi vaikų psichinės įtampos priežastis – jie negali, nėra pajėgūs sugerti suaugusiųjų emocijų. Todėl tėvai neturėtų nevaldomai lieti savo emocijų vaikams. Suaugusiųjų pareiga priimti, sugerti vaikų emocijas ir paversti jas į meilės kalbą, o ne atvirkščiai. Būna, bendraujant su tėvais, sunerimusiais dėl vaiko regėjimo, atrodo, kad viskas jo gyvenime puiku: daug laiko leidžia lauke, žaidžia, jaučiasi puikiai, kol paaiškėja, kad mama serga depresija, važiuoja į ligonines ir daug apie tai kalba su vaiku. Nevertėtų siekti gailesčio, užuojautos iš vaikų – tokiu būdu jiems užkrauname nepakeliamą naštą.

Papasakokite istorijų, kai tėvai padėjo susigrąžinti vaikams gerą regėjimą.

Istorijų – daugybė. Tačiau, jeigu nekeičiame savo mąstymo ir elgsenos šeimoje, niekas ir neįvyksta, vaiko regėjimas nepagerėja. Viena mama, išgirdusi savo dviejų metų dukrytei diagnozuotą žvairumą visam gyvenimui, visiškai susitelkė į ją ir per porą mėnesių padėjo pagerinti regėjimą – žvairumo nebeliko. Dabar mergaitė jau paauglė – jos akys žvelgia tiesiai ir gražiai. Ką, išgirdusi diagnozę, darė jos mama? Paprašiusi mėnesio atostogų, išvažiavo su dukra prie jūros. Kasdien darė specialius akių pratimus – žiūrėdavo į tolį, skaičiuodavo laivus, paukščius danguje, žiūrėjo į debesis, masažuodavo dukrą, daug būdavo gamtoje... Vėliau mama pastebėjo, kad dukra žvairuoja tik tada, kai viskas vyksta ne taip, kaip ji nori. Siekdama suteikti dukrai galimybę tobulumo reikalauti ne iš kitų, o iš savęs, mama ją užrašė į meninės gimnastikos būrelį. Šis sportas mergaitei labai tiko ir patiko, o taip pat leido realizuoti savo perfekcionizmo poreikius.

Jeigu vaikams diagnozuojama trumparegystė, iškart rekomenduoju nebespausti jų geriau mokytis, nuimti šitą krūvį nuo jų pečių. Svarbu daug būti lauke, kartu eiti į žygius, apriboti ekranus ir tiesiog kurti su vaiku santykį – tai labiausiai padeda jam pajausti saugumą ir patogumą – visais šiais patarimais nuoširdžiai sekant ir darant specialius pratimus, regėjimo sutrikimai greitai dingsta.

Jeigu vaikas jau nešioja akinius, regėjimo atstatymas užtrunka ilgiau. Jo akys, dėvint akinius, pripranta kitaip žiūrėti. Tačiau jau po savaitės regėjimo gerinimo stovykloje, anksčiau tikę stipresni akiniai vaikams nebetinka, tampa per stiprūs.

Kartais tėvai sako, kad viską išbandė, bet niekas nepadėjo. Tada prašau jų surašyti punktais viską, ką darė, siekdami pagerinti vaiko regėjimą, ir ką tame procese suprato apie save. Dažniausiai tada paaiškėja, kad iš tikrųjų nieko nebuvo padaryta. Negalime tikėtis rezultato, jeigu nieko nekeičiame. Regėjimo gerinimas – savęs ir savo vaikų pažinimo kelias. Kas skiria tam savo laiko ir dėmesio, ne tik padeda vaikui, bet ir patys atranda labai įdomių ir vertingų dalykų.

Vadinasi – akinių uždėjimas dažniausiai problemos neišsprendžia?

Natūralu, kad tėvai, išgirdę diagnozę, labai išsigąsta dėl gydytojo susiprūpinimo: „Ką jūs darote? Jūsų vaikas nemato, uždėkite jam akinius!“ Žinoma, būna visokių atvejų ir skirtingų jų sprendimo būdų. Mano mokytojas Meir Schneider, kuris gimė aklas, sakė, kad vaikai velkasi megztinius tada, kai mamoms šalta. Kai tėvai bijo, kad jų vaikai ko nors nepamatys, nepažiūrės – jie liepia nešioti akinius ar vengti kokių nors veiklų. Mūsų baimės stipriai apriboja vaiką ir sukuria jam aibę kompleksų, baimių. Su atsipalaidavusiais tėvais vaikai jaučiasi visai kitaip. Laimingu kitą gali paversti tik laimingas žmogus.

Daugybė dalykų vaikams perduodami ne verbaliai, o kitais, subtilesniais būdais. Kalbant apie gydytojus, žinoma, svarbu su jais pasitarti, tačiau nereikia išsigąsti jų žodžių, nereikia veikti iš baimės. Rekomenduoju sužinoti apie savo vaikų situaciją viską, kas įmanoma, dar daugiau ir plačiau nei gydytojai ir tik tada priimti sprendimus, kurie bus taikomi vaikui. Išgirdę diagnozę, neskubėkite nei dėti akinių, nei atlikti daugybės vaiką gąsdinančių procedūrų, nei intervencijų. Nekalbu apie išskirtinius atvejus, bet jie pasitaiko gerokai rečiau, ir, tikriausiai, tai – ne jūsų atvejis.