Komentarai ir analizė

Vilniaus miesto socialdemokratų lyderis, vicemeras A. Paleckis vis labiau nervina buvusius komunistinės nomenklatūros atstovus, kurie vadovauja Lietuvos socialdemokratų partijai. Prieš kurį laiką išdrįsęs viešai nepaklusti Algirdo Brazausko nurodymams bei pamokymams, šiuo metu jis kimba į atlapus partijos pirmininkui premjerui Gediminui Kirkilui, reikšdamas abejones dėl pastarojo gebėjimų vadovauti partijai ir dėl jo propaguojamų vertybių.

Prisipažinsiu, nors dainininkės Jurgos Šeduikytės išdidus ir orus gestas, į vietą pastatęs dvasios liumpeną, mane sužavėjo, bet pernelyg nenustebino. Būtent iš autentiškos ir savimi drįstančios būti Jurgos, kuriai svetimas muzikinis ir politinis kičas, šito ir galima buvo tikėtis.

Nepriklausomybės metų Lietuvos ūkio istorija yra priglobusi ne vieną epizodą, susijusį su kapitalo, verslo ir tautinių-politinių emocijų  konfliktais. Būtingės terminalo statybos aplinkybės, „Mažeikių naftos“ privatizavimo aistros, daugelis smulkesnių politinių - ekonominių apsisprendimų buvo gausiai apipinti prieštaringais komentarais ir visuomenės nuomonę deformuojančiais gandais.

Pagrindinė priežastis, kodėl partijos Lietuvoje yra tokios panašios, kaip aš jau rašiau “Balsas.lt”, yra ta, kad jos neatstovauja jokiems viešiesiems interesams ir neturi jokios ideologijos. Partijos vadovas ir yra partija. Ir kadangi dauguma partijų vadovų turi vieną bendrą interesą, išsilaikyti valdžioje, jų politinė orientacija pasidaro labai panaši.

Jokio teisinio įsipareigojimo uždaryti Ignalinos AE 2009 metais nėra. Tokio įsipareigojimo egzistavimas neįmanomas, kadangi ES neturi kompetencijos reikalauti uždaryti atominę elektrinę. Lietuvos politikai ir diplomatai dažnai kalba apie kažkokius įsipareigojimus dėl to, kad yra nepasigilinę į teisinio reguliavimo esmę. Kokie teisės aktai nustato Briuselio kompetenciją branduolinės saugos srityje? Tokį klausimą reikėtų pateikti per egzaminą Lietuvos elitui.

Gruodžio 13 d. porai valandų suvažiavę į Lisaboną Europos Sąjungos valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė Reformų (kitaip – Lisabonos) sutartį. Europos Sąjungos (vadinamoji Mastrichto) sutartis bus koreguota, o Europos bendrijos steigimo sutarties nebeliks - gerokai pakeistas jos tekstas vadinsis Sutartimi dėl Europos Sąjungos veikimo. Numatoma, kad per 2008 metus sutartis bus ratifikuota ir įsigalios 2009 m., dar iki Europos parlamento rinkimų birželio mėnesį.

2007 m. gruodžio 5 d. Seimas pritarė Seimo laikinosios komisijos, tyrusios Juro Abromavičiaus žūtį, išvadoms, kuriose metami precedento neturintys kaltinimai konservatoriams, juos pastatant ant vienos lentynos su Bin Ladenu: beveik paverčiant teroristine organizacija. Tokį smūgį kartu su kitomis partijomis konservatoriams pasimėgaudami trenkė ir socialdemokratai. Konservatoriai šią piliulę nurijo net nemirktelėdami.

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus politikams išsakyti apgailestavimai bei pagraudenimai dėl politikų ir visuomenės atskirties, Seime vyraujančių partinių intrigėlių, dėl nevykdomų būtinų teisinės sistemos, aukštojo mokslo ir švietimo, sveikatos apsaugos reformų – teisingi ir pagrįsti.

Jau ne vienas komentatorius mėgino pasvarstyti ką reiškia prieškalėdiniai Valdo Adamkaus pamąstymai ir „pabėdavojimai“ apie populizmo grėsmę. Kaip ir oligarchijos, kurią ekscelencija taip pat laiko grėsme, atveju, nieko konkretaus neįvardijantį aliarmą galima iššifruoti labai banaliai ir žmonėms visiškai suprantama kalba: „valstybininkai“ bijo Pakso (gal ir Uspaskicho). Tiesa, prisiminus pastarųjų metų koalicijų praktikas ir apsidairius, kaip susigrupuota bei persigrupuota dalinantis postus savi...

Dabartinės kadencijos Seimas yra sulaukęs daug pelnytos kritikos ir savikritikos. Prie kritikos tikriausiai turi priklausyti ir teiginys, kad kaip niekad anksčiau buvo daug kalbama apie priešlaikinius rinkimus. Bet norit gyventi taip, kaip kalbama, reikia daugiau politinės valios. Priešlaikinių Seimo rinkimų idėja sklandė it popierinis lėktuvėlis, paleidžiamas tai iš valdančiosios mažumos-socialdemokratų pusės, tai vėl buvo pakeliamas opozicijos- konservatorių ir liberalų sąjūdžio.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EPBO, angliškai – OECD), 57 pasaulio valstybėse eilinį kartą apklausė apie 400 000 mokinių, siekdama įvertinti jų gamtos ir tiksliųjų mokslų, matematikos ir skaitymo žinias. Spauda jau pranešė, kad tų 57 valstybių grupėje Lietuvos moksleiviai užėmė atitinkamai 32, 30 ir 32 vietas. Pralenktų šalių yra, bet nei išvystytų šalių vidurkio, nei juolab pirmaujančių valstybių mokinių Lietuvos moksleiviai nepasiekė.

Viena politologė per televiziją aiškino, kad priešlaikiniai Seimo rinkimai Lietuvai būtų vos ne katastrofa. Atseit vos ne pusę metų sutriktų valstybės valdymas, niekam neberūpėtų daryti būtinus valdžios darbus, o rūpėtų tik rinkiminė kova.

Svenn Arne Lie yra baigęs Lyginamosios politikos magistro studijas Bergeno universitete (Norvegija). Jo magistro darbo tema - miesto ir kaimo balsavimo skirtumai pokomunistinėje Lietuvoje. Jo mokslinių interesų lauke - perėjimo procesas po komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje, demokratijos, politinių partijų raidos, ekonominio vystymosi ir pilietinės visuomenės problemos.

Nauja kokybė, bet nieko konkretaus nepasiekta – taip Lenkijoje komentuojami premjero Donaldo Tusko vizito Vokietijoje rezultatai. Buvo daug šypsenų , o susitikimas su Vokietijos kanclere Angela Merkel truko ilgiau, nei buvo planuota, tačiau abi šalys pasiliko prie savo nuomonės svarbiausiais klausimais: dėl Šiaurės dujotiekio ir Iškeldintųjų centro.

Taip nebūna, kad niekaip nebūtų – ši Šveiko mintis yra gal vienintelė paguoda prognozuojant Lietuvos politinį gyvenimą. Priešlaikinių rinkimų tikėtis sunku, tačiau, šiaip ar taip, kiti metai – Seimo rinkimų metai. Paradoksas, kad lengviau nuspėti, kas juos laimės, nei suformuluoti, kokių norėtume rinkimų rezultatų. Kad ir kokie jie būtų, naujo nepasitenkinimo bus daugiau, nei džiaugsmingų šūksnių. Ką gi, teks kapanotis.

„Trigalvio slibino“ metafora neparastai išplito ir jau pati savaime skatina žurnalistus, politikos apžvalgininkus bei politikus aiškintis vis naujus mūsų kraštuose dar nematyto politinio ekonominio žvėries prigimtinius bruožus bei numanomą elgseną. Tarp prigimtinių bruožų minimi polinkis į aferizmą ir biudžeto lėšų čiulpimą. Visiškai įmanoma, jog 2007-ieji laikui bėgant įeis į istoriją kaip šio slibino gimimo metai, nes žmonėms gali tekti ilgai krimsti karčius jo dedamus kiaušinius.

„Kada žadi grįžti Lietuvon?“ – vienas kolega neseniai pasiteiravo savo dukters, jaunos moters, jau keletą metų sėkmingai dirbančios ir kylančios karjeros laiptais vienoje iš vyriausybinių Šiaurės Amerikos įstaigų. Sulaukė aiškaus atsakymo: „Tada, kada žmogus Lietuvoje bus pradėtas gerbti ir vertinti.“ Atsakymas daugeliui žmonių, matyt, suprantamas ir įtikinamas.

Apie rusų inteligentą kartais sakoma, kad jis turėjo tik vieną pasirinkimą: arba išduoti savo sąžinę, arba tėvynę. Tai visų pirma rusų inteligentijos moralinė dilema, bet turbūt nesuklysiu pasakęs, kad braižant intelektualinį ir moralinį Europos žemėlapį, į Rytų Europos zoną patektų šalys, kuriose iki šiol tenka rinktis arba sąžinę, arba tėvynę.Laimingos tos šalys, kuriose ši dilema išnyksta ir tau tiesiog tenka rinktis tarp skirtingų moralinių ir politinių laikysenų.

Žmonių santykiai Lietuvoje pergyvena užsitęsusių permainų laiką. Nuo karštligiško vieni kitų valdymo iki karo keliuose driekiasi akiratin prasimušančios ydos, nuo kurių priklauso visų mūsų savijauta ir gyvenimo kokybės balansas. Per keliolika metu kaimynai išsiskirstė į turtingus ir vargšus, į likusius gimtinėje ir emigravusius, į laimėjusius ir nelaimėjusius, o asocialusis privatizmas užgožė bendruomeninius interesus.

Kainų kilimas žadina visokį interesą. Ne tik tą, ar mano pajamos augs tiek, kiek kyla kainos, bet ir, pavyzdžiui, tokį – ar būtinai kainos Lietuvoje turi augti sparčiau nei Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse; arba tokį – kodėl kainos nevienodos nevienodai? Atsakymas į pirmą klausimą tarsi aiškus – Lietuvoje kainos mažesnės nei ES, o esame juk ES „viduje“ (ES vidaus rinkoje), tai mūsiškėms neišvengiamai teks vytis ES kainas, kaip gi kitaip.

Knygyne paėmęs į rankas naująją Algirdo Brazausko knygą “Ir tada dirbome Lietuvai” nustebau, jau pirmajame puslapyje aptikęs žodį fuck. Laiko tėkmė nesustabdoma: pažanga, globalizacija kaip smėlio smiltys skverbiasi į kiekvienus namus, į kiekvieną galvą. Vis dėlto net ir laikui dievui Kronui dirbant savo darbą bei negailestingai ryjant savo vaikus skausminga praeities dimensija, klausimas, kas ką dirbo tais laikais, Lietuvai ar nelietuvai, neišnyksta, o, rodos, tempiasi it skausminga styga.

Šį savaitgalį įvykę Rusijos parlamento rinkimai yra įdomūs ne savo rezultatais. Pastarieji buvo žinomi iš anksto. Skaitant pranešimus apie rinkimų apylinkėse vykdytas loterijas, vaišes, siūlymus nemokamai urologiškai ir ginekologiškai pasitikrinti ir pan.

Pagal pasaulio žiniasklaidos dėmesį Rusijos Dūmos rinkimai – bene svarbiausias pasaulio politinis įvykis. Žiniasklaidos dėmesį traukė ne tik rinkiminė isterija, bet ir antivakarietiška retorika, kuriai toną duoda pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Visi suvokia, jog ką tik įvykę rinkimai – tai būsimų prezidento rinkimų preliudija, tad galima numanyti, jog iki jų Rusijai lemta būti pagrindine pasaulio žiniasklaidos veikėja.

Ar pavojinga mums Vladimiro Putino Rusija? Tiesą sakant, ne daugiau nei mes patys sau. Nuo akyse vis labiau agresyvėjančios ir į atvirą šovinizmą besiritančios Rusijos karinės grėsmės Lietuvą saugo narystė NATO. Nė akimirkos neabejoju, kad šiuo metu atvira karinė intervencija į Baltijos šalis sukeltų pasaulinį karą.

Tikrasis Lietuvos trigalvis slibinas, vertas kasdienio ir strateginio valstybės vadovų rūpesčio, - tai mūsų visuomenėje įsitvirtinęs bejėgiškumas, lydimas smurto, savižudybių ir girtavimo, savaitraštyje "Veidas" teigia Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys, Vilniaus Universiteto docentas Dainius Pūras. Skaitytojas, norėjęs dar kartą paskaityti apie Lietuvos energetikos peripetijas ir trigalviu slibinu pramintą būsimą nacionalinį investuotoją, matyt, bus nusivylęs.

Rusijoje valdžia sėkmingai pasirūpino savo garantuota pergale keistuose rinkimuose. Daugelis gyventojų Putinu daugmaž patenkinti, o demokratijos likimas jiems nė motais – svarbu, kad caras būtų geras.Deja, ir Lietuvoje toks požiūris turi nemenką potencialą. Rugsėjo mėnesį nemažas būrys Seimo narių važiavo į Maskvą saulės parvežti. Ir parvežė saulelę Uspaskėlį, ir ant rankų nešiojo, ir tebenešioja iki šiol. Per Seimo nario rinkimus Alytaus rajone už tą parvežtą saulę balsavo tūkstančiai rinkėjų.

Tokie klausimai dabar kyla Lietuvoje pradėjus kalbas apie partijas, suskatusias ruoštis už metų įvyksiantiems Seimo rinkimams. Jie - ne be pagrindo, nes per septyniolika metų partijos valstybę taip nustekeno, kad daugybė lietuvių jau rimtai baiminasi dėl jų sunkiai iškovotos Lietuvos nepriklausomybės galimo netekimo.

Lietuvos gyvenime ne tik prieš rinkimus pasigendama iškilesnių idėjų, kurios sukurtų palankesnį emocinį lauką ir praskaidrintų vaizduotę. Gal atsikovojus laisvę, sugrįžus į Vakarų pasaulio erdves ir atvėrus liberaliajai demokratijai vartus tiesiog nebeliko apie ką svajoti? Gal lietuvius uždegančių idėjų tiesiog nebėra ir depresijos tarp apsipirkimų Akropoliuose  tiesiog yra neišvengiama kasdienybė tokio gyvenimo, kur niekas prasmingai nebesikeis? Galbūt iš tiesų taip yra.

Kuo mažiau valstybėje piliečių ir demokratijos, tuo daugiau joje lemia dalykų aiškintojai (DA).Vadovas negali išmanyti visko, todėl pasikliauja DA. Kitas vadovas išklauso vienų DA, paskui dar antrų, trečių, ir tada susikaupia susivokti, kol pats padarys sprendimą.

Ką tik paskelbtas šių metų trečiojo ketvirčio šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo antrasis įvertis: BVP padidėjo 10,8 proc. (lyginant su pernykščiu trečiuoju ketvirčiu). Realusis vidutinis darbo užmokestis išaugo 10,9 proc. (nominalusis – 17,9 proc.), tame skaičiuje valstybės sektoriuje jis padidėjo 6 proc., privačiame – 14 proc. (nominaliai – atitinkamai 12 ir 22 proc.). Natūralu, tiesiog kaista mažmeninės prekybos apyvarta – per praėjusius dešimt mėnesių ji padidėjo beveik 19 proc.

Kilusi sumaištis dėl nacionalinio investuotojo į atominę elektrinę bendrovės socialdemokratams gali virsti tuo, kuo konservatoriams tapo „Mažeikių naftos“ pardavimas. Nepaisant, kokia Mažeikių pasakos pabaiga – kas puotoj apsilankė, kas gėrė, kam per barzdą varvėjo – Mažeikiai konservatoriams kainavo reitingus ilgiems metams į priekį.

Girdime vis daugiau užsienio ekspertų prognozių, kad Baltijos šalims gresia rimta ekonominė krizė. Patys griežčiausi vertinimai modeliuoja nacionalinių valiutų devalvavimo situacijas arba tiesiog teigia šią galimybę, kaip neišvengiamą mūsų ekonominės raidos perspektyvą. Nors Lietuvos ekspertai pakankamai kritiškai žiūri į šias prognozes, žiniasklaidoje pasitaiko straipsnių, kurie prisideda prie niūraus Lietuvos ekonomikos perspektyvų formavimo.

Ne kartą esu teigęs ir dar tebesilaikau nuomonės, kad Lietuvoje demokratija tvirtai įleido šaknis ir veikia gerai, geriau net negu kai kuriose žymiai ilgesnes demokratinio valdymosi tradicijas turinčiuose kraštuose. Beveik nėra politinių žmogžudysčių (išskyrus abejonių nekeliantį saugumo kapitono Juro Abromavičiaus nužudymą). Aukščiausioje Taryboje pradėtas naudoti „smūgis oponentui į dantis” kaip savo argumento įrodymas šalininkų nesusilaukė.

Valstybinės svarbos projektas – atominės elektrinės statyba – per kelis mėnesius virto nacionaliniu skandalu, purtančiu ne tik politinį elitą, Vyriausybę, Prezidentūrą, bet ir didžiųjų verslininkų grupuotes. Nacionalinio investuotojo kūrimas apaugo įvairiausių konfliktų burbulais, taip pat skandalingais su „Lietuvos energijos“ vadovybės bei elektros pardavimo tarpininkų veikla susijusiais faktais.

Prieš kelis dešimtmečius Juozas Brazaitis, subtilus literatūros vertintojas ir pasižymėjęs rezistentas, viename laiške bičiuliui į Europą, sveikindamas jį vardinių proga, palinkėjo bent vienu atžvilgiu „suamerikonėti“ – prisiimti taip mėgiamą amerikiečių gyvenimo principą „take it easy“. Ir čia pat patikslino: „lietuviškai verčiant tai reikštų „plevatj na krovatj…“ (spjauti į patalus, rus.

Laidoje „Be pykčio“ Leonidas Donskis kalbino „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovą Rytį Juozapavičių. Šį pokalbį skaitytojams pateikė „Akiračiai".Iškart noriu paklausti: Ryti, ar visas šitas darbo fonas, kada Jūs tampate ir žiniasklaidos, ir aršios kritikos taikiniu, galbūt ir atakų objektu, – ar to ir tikėjotės, kai tapote „Transparency International“ žmogumi? Ar šitie dalykai Jums trukdo, ar padeda? Koks visas psichologinis fonas dirbant šitokį darbą?Taip, iš tikrųjų – labai įd...

Kas yra reforma? Neatpažįstamas kokios nors sistemos ar praktikos pakeitimas? Egzistuojančio kompetencijų ir ryšių tinklo suardymas? Kultūros tradicijoje įsišaknijusių institucijų pakeitimas kitomis? Veikiausiai ne. Reforma yra egzistuojančios institucijos ar sistemos racionalizacija. Jau pats reformos poreikis byloja, kad kažkas neatitinka pakitusio gyvenimo ir visuomenės lūkesčių bei poreikių. Ar reforma būtinai reiškia kažką, ko niekada niekur nėra buvę? Anaiptol.

Popieriuje ir ekraneŠiuolaikinės informacinės technologijos sukuria vieningą erdvę, kurioje visų formų (rašytinė, garso, vaizdo) informacija paverčiama į skaitmeninį formatą. Internete skaitmeniniai žiniasklaidos produktai įveikia ankstesnius laiko ir erdvės apribojimus. Nei laikas išplatinti laikraščius, nei tam reikalingi finansiniai ištekliai, nei erdvė, ribojanti laikraščio, televizijos ar radijo turinio platinimą, nėra kliūtys   informacijos platintojams ir jos vartotojams.

Girto policininko automobilio smūgis į vaikus Aleksandrijoje sukėlė didelę pasipiktinimo bangą visoje Lietuvoje ir bent jau dabar galime būti tikri, kad kaltininkas bus pelnytai nubaustas. Vien jau todėl, kad tokio aukšto rango pareigūnai atsistatydino ne tam, kad tikrasis kaltininkas liktų apyšvaris. Nepasisekė vietinio klano palaidūnui – jis dabar po akinančiu padidinamuoju stiklu – ne atlaidžios vietinės teisėsaugos, o, jo nelaimei, visos Lietuvos.

Traumuotoje posovietinėje visuomenėje ką nors valdyti yra svarbiau nei prasmingai būti. Siekis valdyti visiškai užgožia savirealizacijos akiratį. Arba,  kaip esu pasakęs anksčiau, - visų šalių proletarai vieni kitus! Valdomos demokratijos  kategorija pretenduoja būti populiariu politiniu naujadaru, nors iš esmės yra neaiški, geriausiu atveju metaforiška. Nestebina tai, kad neaiškus pavadinimas šiandien Lietuvoje išpopuliarėjo, nes pati mūsų tikrovė tapo itin neaiški.

Nors prezidento Valdo Adamkaus sprendimas pašalinti policijos vadovą Vytautą Grigaravičių iš pareigų, priskiriant jam atsakomybę, arba bent jos dalį, už jo pavaldinio policininko Sauliaus Pauliko žmogžudišką elgesį tarnybiniu požiūriu buvo tikslus ir pagrįstas, iš kai kurios visuomenės, net ir iš aukštesnių pakopų, įskaičiuojant ir dalį žiniasklaidos, sulaukė ir neigiamų atsiliepimų.

Savaitraščio "Veidas" apžvalgininkas Audrius Bačiulis svarsto, kokios yra ir kokios turėtų būti vieno iš "Vilniaus prekybos" vadovų Žilvino Marcinkevičiaus pareiškimo apie kito žymaus verslininko Dariaus Mockaus veikimą kartu su Rusijos saugumo tarnybų rezidentais.

Ne vienas rimčiau pasižiūrėjęs į ekonomikos mokslą, išsikeldavo sau klausimą – kaip čia taip išeina: jei aš stiklius, ir berniūkščiai išdaužė žmogui langus, tai mano verslas ima suktis, gaunu užsakymų įstatyt langus. Žmogui blogai – man, kaip verslininkui, gerai. Kažkaip nekrikščioniška. Klausimas visai rimtas; vieni vadovėliai (vadovėlinis gi klausimas !) bando išsisukti nuo atsakymo, kiti panaudoja dūmų uždangą. Ne, jokio gerumo čia nėra, sako tie kiti.

Svaidomi faktais ir išmone sumaišyti sprogūs Molotovo kokteiliai. Bilda informacinės erdvės haubicos, trankosi mortyros, saliutuoja katiušos. Čia lipdomas nacionalinis investuotojas į atominę elektrinę. Po tokio parengimo lieka laukti tankų atakos, kuri išstums priešininką iš pozicijų ir jį sutriuškins. Žaidimas be taisyklių tęsiasi Svarbiausias karas vyksta ne parlamente, ne vyriausybės kabinetuose, o - jau giliai įsišaknijusiu Lietuvos papročiu – medijų erdvėje.

Humanitarinių ir socialinių mokslų sritis jau gerą dešimtmetį jaučia didelį mokslo valdininkų spaudimą. Mokslo tyrimo institutai gyvena nesibaigiančių reformų sąlygomis, nepaliaujamai keičiamos mokslo darbų vertinimo taisyklės, siūloma kuo skubiau integruotis į pasaulinį mokslą ir patiems susirasti pinigų, mažinamas finansavimas.

Pirmąją dalį pabaigiau pastebėjimu, kad ne tik sąmokslo teorija, bet ir praktika visada turi silpnų vietų. Daugybę nepatogių klausimų atrajoti ir perkramtyti dėl VSD ir kitų skandalų priversta viešumon ištraukta „valstybininkų“ kompanija tapo kažkiek pažeidžiama. Su ja nederintas kandidatas į prezidentus gali atsirasti.

Su stipriu akcentu kalbantis žmogus skirtingose kultūrose vertinamas labai nevienodai. Tarkim, netaisyklingos ir nors kiek sunkesnio akcento paženklintos kalbos itin nemėgsta švedai ir prancūzai.

Štai jau keletą metų garsiai ir atvirai kalbama apie Lietuvoje veikiančias nelegalias Rusijos ir Baltarusijos aukštąsias mokyklas - ir tai, kad jose pagal ideologizuotas programas studijuoja Lietuvos, NATO ir ES valstybės narės, vidaus reikalų sistemos pareigūnai bei valstybės tarnautojai. Ministrai ir Seimo nariai, prezidentas ir premjeras, profesoriai ir net studentai jau yra daugybę kartų yra raginę, o atsakingi pareigūnai ir žadėję, kilti su jomis į kovą.

Pareiškė Lietuvos policijos vadovas Vytautas Grigaravičius, sužinojęs apie reikalavimus atsistatydinti, kai jo vadovaujamos policijos girto pareigūno vairuojamas automobilis užmušė tris vaikus, o pats kaltininkas, įšokęs į kitą automobilį, iš avarijos vietos pabėgo.