Komentarai ir analizė

Žengtelėjus į 2008-sius beveik neabejojame, kad kiekvienas politinis veiksmas yra susijęs su artėjančiais Seimo rinkimais. Tačiau šokinėjimas nuo pirmalaikių rinkimų idėjos prie kadencijos gale susiplakusios naujosios daugumos gundo labai prieštaringas mintis ir prognozes.Žinoma, lengviau prognozuoti artėjančių rinkimų scenas, bet ne dabartinės kadencijos Seimo ir juo labiau premjero Gedimino Kirkilo elgsenas. Tai beveik neprognozuojama.

Tik taip galima pavadinti tokio pobūdžio žinią: “Prie valdančiųjų besišliejantys socialliberalai flirtuoja ir su opoziciniais „darbiečiais“. Į Naujosios sąjungos prezidiumą sugrįžęs parlamentaras Antanas Valionis pastaruoju metu bent porą kartų lankėsi pas Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą, kuriam yra pareikšti įtarimai ir skirtas namų areštas. (DELFI.lt 2008-01-23).Nauja tik tai, kad šios dvi politinės jėgos ėmėsi naujo flirto etapo po Naujųjų metų švenčių.

Aukštaičių rašytojo, Žemaitės premijos laureato Ričardo Kalyčio laiškas redakcijai su pasiūlymu, kaip atgaivinti nederlingų žemių teritorijas.                                  Dažnai man tenka važinėti maršrutu Vilnius –  Pabradė - Molėtai –  Utena.

Darganotą Lietuvos politikos padangę perrėžė meteoras - Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis sujaukė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) savimi patenkintą povyzą pažėręs partijos vadovybei daug rimtų kaltinimų, ir už tai buvo iš partijos išspirtas. A. Paleckis užrūstino vadinamuosius bičiulius pareiškimais apie valdantįjį klaną, kuris suleidęs šaknis ir socialdemokratų partijoje, apie neskaidrų nacionalinio investuotojo į atominę jėgainę kūrimą.

Visuomenė kurį laiką stebėjo įtempto siužeto politinį, ekonominiais interesais grįstą spektaklį, kuriame savo vaidmenis atliko parlamentinės partijos, jų lyderiai, verslo didžiūnai ir žiniasklaida – buvo kuriamas ir rodomas nacionalinis investuotojas atominei elektrinei statyti.

Britų taryba (BT), prieš 70 metų įkurta nevyriausybinė organizacija, gavo galingą smūgį Rusijoje. Jos skyriai Sankt Peterburge ir Jekaterinburge buvo uždaryti, o darbuotojai, daugiausia vietos specialistai, atleisti. Pretekstas – neaiškus BT padalinių teisinis statusas ir mokesčių pažeidimai. Dar daugiau: padalinių darbuotojai buvo kvočiami šių miestų mokesčių inspekcijose ir net saugumo darbuotojų.

Šiemet minėsime šimtmetį nuo dviejų itin ryškių, Lietuvai išskirtinai nusipelniusių ir vis dar iki šiol tinkamai visuomenei neatskleistų asmenybių, kurių gyvenimo pavyzdys ir pasiūlytos idėjos iki šiol tebėra reikšmingas visuomeninio atsinaujinimo ir valstybės sąrangos tobulinimo išteklius.

Pastaruoju metu padaugėjo priekaištų politikos komentatoriams ir žurnalistams už jų esą destruktyvią, pasitikėjimą politikais ir net Lietuvos valstybę griaunančią kritiką. Tai šaukte šaukiasi pasvarstymų apie tai, kokia kritika paprastai išsakoma Lietuvoje ir ar visais atvejais ji tokia jau destruktyvi ir žalinga.Pamazgos – ne kritikaPradėkime nuo to, kad neįmanoma sugriauti to, kas yra tvirta ir tikra.

“Tik tikėdami tiesa ir laisve, žmonės pakeičia ne tik savo šalies likimą, bet dar ir suteikia vilties visam pasauliui”, - teigė Tomas Šernas, kalbėdamas Lietuvos Respublikos Seime įvykusiame Gynėjų diena pavadintos Sausio tryliktosios šiemetiniame, jau septynioliktame, minėjime 2008 m. sausio 13 dieną. 1991 metų Sausio tryliktoji jam įsiminė ne tiek kaip skaudus laisvės simbolis, bet kaip tikroji viltis.

Sutikime, kad ideologijos ir korupcijos sugretinimas yra netikėtas ir nenatūralus. Nebent kalbėtume apie korupcijos ideologiją arba ideologijos korupciją. Ir vienas, ir kitas reiškinys teoriškai yra įmanomas, bet šis komentaras tikrai ne apie teorijas.Ideologija ir korupcija yra skirtingos prigimties dalykai. Vienas susijęs su pasaulėžiūra, o kitas, bendrai paėmus, -su valdžia ir pinigais. Vienas labiau dvasinis, kitas- medžiaginis.

Vladimiras Putinas, po trijų mėnesių baigsiantis savo kadenciją Rusijos prezidento poste, žengė dar vieną ryžtingą užsienio politikos žingsnį: sausio pradžioje savo įsaku jis paskyrė buvusį Dūmos deputatą 44-erių metų Dmitrijų Rogoziną nuolatiniu atstovu prie NATO. Lapkričio mėnesį jo kandidatūrą slaptame posėdyje patvirtino parlamento Užsienio reikalų komitetas.

Tikriausiai didesnės politinės kvailystės regėti neteko, jei manysime, kad Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) pirmiausia skaičiuoja būsimus reitingus. Išmesdama iš partijos Algirdą Paleckį dabar, oligarchus (tegul ir laikydama rožę dantyse) aptarnaujanti partija galutinai prarado bet kokias galimybes kalbėtis su rinkėjais, kurie tikrai ieško gana radikalių kairiųjų lozungų.

Pasaulio ekonomikai prasideda ne kokie metai, nes tradicinės didžiosios ekonomikos šlubuos labiau nei anksčiau manyta. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) perskaičiavo savo prognozes ir ženkliai sumažino laukiamą gamybos augimą pagrindinėse „senosiose“ ūkinėse galybėse - JAV ir Europos valstybėse (Japonijos lėtas rutuliojimasis jau pasenusi naujiena). 2007 m. ekonomikos augimas JAV, matyt, bus lygus 1,9 proc., 2008 m. jis sieks irgi 1,9 proc. (nors pavasarį manyta, jog sudarys 2,8 proc.

Nežinia, ar čia veikia planetos, ar kitos mistinės gamtos jėgos, tačiau darganotas, tikro žiemos speigo stokojantis sausis sukelia keistą protų nestabilumą, kuris pasireiškia radikaliais pasisakymais, aštriomis nuomonėmis, nesivaldymu ir nesitaikymu. Šnekėjimo iš tiesų daug. Dargi daugiau negu veiksmų. Seimas toliau šoka kadrilį aplink „garo katilą“ – atominės elektrinės įstatymo projektą.

Lietuvos politikai ir valdininkai kuria virusą, kuris gali stipriai pažeisti Lietuvos politinę sistemą. Turiu omenyje balsavimą internetu, dėl kurio diskusijos Seime turi būti atnaujintos dar šią savaitę, o galbūt jau bus priimtas ir sprendimas. Ši naujovė kelia daugiau klausimų, nei pateikiama atsakymų, tačiau svarstymo ir pasirengimo procesas vyksta neįprastai sklandžiai ir sparčiai: jau baigti planuoti balsavimo internetu informacinės sistemos reikalavimai.

Algirdui Brazauskui kiek nutolus nuo socialdemokratų vairo, vis labiau į viešumą ėmė veržtis vidinės partinės įtampos, taip pat intrigos dėl partijos vairininko posto. Prieš porą metų pačiam A. Brazauskui teko numaldyti būrelio buvusių „tiktųjų“ socialdemokratų bruzdėjimą nedviprasmišku grasinimu „kitaminčius“ mesti iš partijos. O be partijos įvairūs mūsų „kitaminčiais“ jau nebeįsivaizduoja savo gyvenimo gerovės.

Seimui praėjusį penktadienį po svarstymo nepritarus Alkoholio kontrolės įstatymo pataisoms, turėjusioms liberalizuoti alkoholio reklamą bei pardavimą, aludarių atstovai užkulisiuose pripažino patyrę pralaimėjimą, o blaivybės šalininkai, susirinkę parlamento posėdžių salės balkone, tokį sprendimą palydėjo audringais plojimais. Blaivybės sąjūdžio vadovas Aurelijus Veryga sako, jog organizacija tuo neapsiribos ir turi daugiau planų.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo visi branduoliniai ginklai, dislokuoti Baltarusijos, Ukrainos ir Kazachstano teritorijoje, buvo išvežti į Rusiją. Ji vienintelė iš buvusių sovietinių respublikų liko vadinamojo „branduolinio klubo“ nare. Pagal 1992 metų Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo.

Dažnai girdime jau šiek tiek atsibodusias kalbas apie tai, kad valstybė turėtų skirti daugiau dėmesio visaverčiam Lietuvos tautinių mažumų integravimui į mūsų šalies visuomeninį, politinį, kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą.

Pastaruoju metu vėl skamba raginimai aktyviau reikalauti, kad Rusija Lietuvai atlygintų okupacijos padarytą žalą. Girdint šį keliamą triukšmą (arba net Valdo Adamkaus netriukšmingą pasisakymą), darosi sunku suvokti: ar tie politikai iš tikrųjų nesuvokia ar tik apsimeta. Be abejo, kai kas apsimeta, nes bijo būti pavadinti išdavikais, Rusijos pataikūnais ir pan.

Ar Lietuvai būtų naudinga, jei vizito atvytų Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, svarsto savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis. Klausimas labai rimtas. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji—valstybininkais pasiskelbusi grupuotė jau keleri metai deda visas pastangas, kad kaip nors prisikviesti dabartinį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atvykti į Lietuvą su oficialiu vizitu.

Kasdienė išmintis byloja, kad negali kitam žmogui primesti to, ko jis nenori ir kas jam svetima. Andrejaus Tarkovskio filme „Nostalgija“ pagrindinis filmo veikėjas, Italijoje gyvenantis ir savo tėvynės skaudžiai besiilgintis rusų menininkas, mažai italei mergaitei rusiškai (nes net ir neblogai išmokta italų kalba jis nepajėgtų savo mažajai pašnekovei perteikti pasakojimo tragikomizmo) pasakoja juokingą istoriją.Klaidžiojo kartą raiste gamtos mylėtojas iš miesto.

Praėję metai, kuriuos daug kas jau visaip aptarė ir paliko istorijai, išties bus ilgai atmenami. Tai Lietuvos valstybės struktūrinės erozijos metai. Metai, kai Lietuvos politikų ir aukštų pareigūnų, savo svarbiausiu siekiu pavertusių tarnystę vertelgoms, kainos krito, o įvaizdžiai dramatiškai bluko.

Noriu nuoširdžiai pasveikinti referendumo dėl Ignalinos AE (IAE) darbo pratęsimo iniciatorius ir palinkėti jiems sėkmės. Vakar pasiklausiau, kaip Petras Auštrevičius ir doc. Ignas Vėgėlė per Žinių radijo laidą „Tikrasis motyvas“ aptarinėjo mano gruodžio 20 d. straipsnį apie tai, kad nėra jokių teisinių kliūčių pratęsti IAE darbą. Taip, susiderėti galima nors šią savaitę. Tarptautinė teisė, tokiu pavidalu kaip ją įsivaizduoja šie du ponai, niekada neegzistavo.

Nauji metai, nauji užmojai, nauji darbai, nauja jų vykdymo tvarka, ar tik dar vienas eilinis rinkiminis “triukas” - kyla betgi seni klausimai, paskaičius pirmąsias naujametines politines žinias apie Tėvynės sąjungos – Lietuvos konservatorių partijos ketinimus brandinti politinę viziją ateičiai? Tačiau kas čia iš tikrųjų naujo? Nebent tik pasikvietimas į talką mažai žinomo, nors jau devynerius metus brandinančio politinę – pilietinę Lietuvos visuomenę, Demokratinės politikos instituto (DP...

Buvo laikai, kuomet dalis žmonių savo kasdienybę stūmė pagal valdovų primestas taisykles. XVIII amžiuje prūsų valdininkas žinojo, kiek ir kokių sagų turi būti jo mundure. Dar daugiau: jis iš tikro gyveno pagal tas taisykles. Šiandien pasakytume, kad pagal teisinę kultūrą ir administracinį elgesį pasaulis padalytinas mažų mažiausiai į dvi dalis. Pirmoji gyvena pagal principą, jog viskas yra galima, ko įstatymai nedraudžia. Antroji- pagal tai, ką įstatymai ir poįstatymai nurodo daryti.

Jau kelerius metus tarptautinės organizacijos „Reporteriai be sienų“ ir „Freedom House“ skelbia, kad žodžio laisvės reitingai Rusijoje vis krinta, pagal šį rodiklį priartindami šalį prie pačių nedemokratiškiausių valstybių sąrašo. Tačiau ne mažiau dėmesio turėtų sulaukti ir tai, kad nemenkai daliai, o gal net ir didžiumai rusų stabilumas ar pseudonacionalinės idėjos įgyvendinimas yra svarbesni nei spaudos laisvė ir galimybė atvirai reikšti savo nuomonę.

Idėjiškai ir politiškai bankrutavusi „konservatoriška“ kubilinė nomenklatūra mėgina žūtbūt sustiprinti savo pozicijas ir galutinai uzurpuoti teisę kalbėti visų Lietuvos dešiniųjų vardu. Tuo tarpu krikdemų vadai mainais už kelias asmenines vietas rinkimų sąraše pasiryžę paaukoti visą partiją. Dirbtinai lipdomas darinys tiesiog pasmerktas tapti tikra politine baidykle, teigia Vytautas Radžvilas. Iškilo pragaištingas branduolys  Lietuvos patriotinės ir valstybinės jėgos naikinamos jau seniai.

Nelauktai susiėjo į vieną daiktą visi trys pastarojo meto stambesnieji politiniai įvykiai – „trigalvio slibino“ formavimas, alkoholio kontrolės įstatymo pataisų įsigaliojimas ir aplinkos ministro atsistatydinimas. Visi įvykiai konfliktiniai, visi patraukė žiniasklaidos ir publikos dėmesį, visi įgavo kontraversiškų interpretacijų, dėsningai tapo apipinti sąmokslo teorijoms būdingais argumentais ir išvedžiojimais.

Balsavimo internetu įvedimas yra didelė potenciali grėsmė Lietuvos demokratijai. Kelia susirūpinimą tai, kad nei politikai, nei Vyriausioji rinkimų komisija nesiima atsakomybės gindami  balsavimo slaptumo principą, kuris būtinas, kad demokratinė sistema veiktų tinkamai. Balsavimo slaptumas yra esminis principas, ir į jį neturi kėsintis politikai argumentuodami tuo, jog tai padidins gyventojų dalyvavimą rinkimuose.

Pastaruoju metu Lietuvoje labai gajus “superobjektyvumas”. Dažniausiai iš šapelio (vienos tezės) priskaldoma neįtikėtinai daug kreivų kirvamalkių (komentarų, analizės, pastebėjimų). Taip vėl atsitiko Vladimirui Laučiui, kuris savo pamintijimus apie Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje Prezidento pasakytą kalbą viename interneto portale išplečia iki neįtikėtinai absurdiškų apibendrinimų. Kad būtų aiškiau, kartoju V.Adamkaus posėdyje pasakytos kalbos pastraipą.

Lietuvos valdžia nemano keisti savo veiklos metodų. Įniršęs, nepatenkintas "žmogus iš gatvės" jos jau nestebina ir nepriverčia sunerimti: tarp valdžios ir gyventojų sumūryta neperžengiama siena. Apačioj žeriami prakeiksmai aukštybių nepasiekia. Šešėliniams žaidimams labiausiai tinkama taktika: išstumti gyventojus iš politikos, o dar geriau - ir fiziškai, iš šalies. Nors ir plyname lauke - tačiau valdžia ir galia.

Sena tiesa, kad įbaugintus žmones lengviau valdyti. Tuomet jiems tik kartkartėmis reikia parodyti malonę – padidinti pensiją ar algą, duoti ilgesnes atostogas ar galimybę su nuolaida pailsėti sanatorijoje. O tada ir vėl jie toliau sėkmingai sėdės ir drebės. Pasidarys intravertai ir mažai kuo besidomintys. Totalitariniai ar autoritariniai režimai čia, žinoma, turi pranašumą – galimybę atvirai ir nevaržomai naudoti jėgą, fizinį ir psichologinį terorą.

Lietuvos visuomenę ir lietuvių tautą pastaruoju metu kankina vis daugiau skaudulių, kitaip tariant, socialinių problemų. Dalį tų skaudulių galima įvardyti kaip savinaikos apraiškas. Šiuo atžvilgiu tvirtai „pirmaujame“ Europos Sąjungoje, tačiau politikai nėra linkę apie tai kalbėti. Kurį laiką socialinės problemos buvo nuslepiamos iškeliant vis gerėjančius makroekonominius rodiklius bei užsienio politikos laimėjimus, tad tarsi susiklostė tų problemų apėjimo ar nutylėjimo nuostata.

Praėjusiais metais Regioninių kultūrinių iniciatyvų centras išleido įspūdingą knygą – kunigaikščio Mykolo Kleopo Oginskio – įžymaus valstybininko ir politiko, paskutiniojo LDK iždininko, diplomato, vieno iš 1794 m. sukilimo vadovų Lietuvoje, pagaliau populiarumo neprarandančių valsų, maršų, mazurkų, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autoriaus – „Atsiminimų“ pirmąjį tomą.

Girdėjau pasakojimą apie tai, jog žmogus, pirkęs vejos žolės sėklos ir ją pasėjęs, netikėtai susilaukė gausaus ridikėlių derliaus.  Paprastas dalykas, pasakysite, kažkas pakuojant sumaišė sėklos rūšį, esą dar galima džiaugtis, jog kieme nesudygo cukriniai runkeliai.

Klausimas, ar Lietuvoje nevyksta visų karas prieš visus, anaiptol nėra retorinis. Mūsų politinio ir viso viešojo gyvenimo atmosfera yra stipriai įelektrinta, o neretai ir isteriška. Tokioje atmosferoje lengvai susipyksta ir bendravimą vienas su kitu nutraukia ne tik kolegos, bet neretai ir ilgamečiai bičiuliai bei buvę bendražygiai. Turbūt kaip niekada anksčiau per pastaruosius keletą metų Lietuvoje sustiprėjo įsitikinimas, kad pavienis žmogus neatstovauja nei sau, nei savo protui, nei sąžinei.

Nereikia reliatyvumo teorijos, kad suprastume - bent per Naujųjų Metų šventę - laiko pojūčio priklausomybę nuo įsimintinų įvykių tankio. Laikas vienaip jaučiamas, kai niekas nevyksta, ir priešingai pagaunamas revoliucinių permainų laikas, kur įvykiai audringai seka vienas kitą.

Nors ką tik pradėjome naujus metus, bet kol kas visa savo patirtimi, visu materialiniu, politiniu ir dvasiniu paveldu liekame „pernykščiai“. Dar tik darysimės 2008-ųjų metų žmonėmis ir visuomene. Rinkos „nematoma ranka“, o tiksliau – nepaliaujamas žmonių siekimas gerinti savo gyvenimą užtikrina, kad ir naujais metais stengsimės pasinaudoti visomis galimybėmis iš visų mums prieinamų išteklių „išspausti“ kuo didesnę naudą sau ir saviškiams.

Viena iš svarbiausių problemų eliminuojant socialinę atskirtį Lietuvoje buvo jos politinių partijų samprata socialinės politikos srityje ir atitinkamos politikos įgyvendinimas. 2000 metais A.Guogio, D. Bernoto ir D. Ūselio atlikto tyrimo apie dvidešimties Lietuvos politinių partijų socialinės apsaugos sampratą rezultatai, kai išaiškėjo, kad partijos daugiausia palaikė marginalinį modelį, buvo iš esmės patvirtinti pensijų reformos eigoje.

Kritikos šiandien turim per akis: rodos, net šaldytuvas ar lygintuvas vos įjungti ima maišyti su žemėmis Seimą, vyriausybę. Prieš šias institucijas nukreiptas žodis iš esmės nėra gniaužiamas, ir kritika plačiai paskleidžiama.

Prisipažinsiu – nesu Fluxus ar kitos šiuolaikinio meno šakos didelis gerbėjas ar ekspertas, o garsioji Gugenheimo-Ermitažo centro tema, man regis, šiandien tikrai nebegali būti svarstoma ramiai ir dalykiškai. Kalbama daugiausia apie pinigus, politiką ir asmenis, o ne apie realią kultūros institucijų būklę bei steigimo ar nesteigimo padarinius. Tą patį teigia kalbinti kultūros ekspertai, kurių klausomasi daug mažiau, nei A. Zuoko ar A. Paleckio.

Lietuvos valdžios, politinio elito niekinamas požiūris į visuomenę nepaprastai aiškiai skleidėsi mokytojams ėmus atvirai reikšti nepasitenkinimą varganais atlyginimais ir vis didėjančia įtampa mokyklose. Valdžia nesibodėjo nei melo, nei šantažo, nei demagogijos.

Vienoje iš pačių mylimiausių mano vietų pasaulyje, Gotlando saloje, du kino genijai suteikė gamtai kitokią būties formą. Jie pavertė ją kultūros istorijos ir savo biografijos dalimi. Gamtos fragmentas tapo žmonijos kultūrinės ir estetinės atminties dalimi. Paminėjus Gotlando vardą, abu kino genijai tampa nesunkiai nuspėjami. Tai Ingmaras Bergmanas ir Andrejus Tarkovskis.

Pagrindiniai maisto produktai šiemet brango visame pasaulyje. Viena iš priežasčių – indai ir ypač kinai daugiau suvalgo. Kai nacijos, kurių bendras gyventojų skaičius yra gerokai perkopęs per du milijardus, žvaliau pasirąžo, tai pajunta visas pasaulis. Ir ateityje jus dar labiau. Per pastaruosius penkiolika metų sojų pupelių paklausa Kinijoje išaugo keturgubai. Kasmet vis daugiau maistinių kultūrų (javų, sojų ir kt.) naudojamos kurui gaminti.

Rašytojas ir disidentas Andrejus Siniavskis, ekscelencijos arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus bendražygis, Sovietų Sąjungoje persekiotas ir kalintas, vėliau ištremtas į Vakarus, tapęs Sorbonos universiteto Paryžiuje profesorium, į žmogaus būseną pasaulyje žvelgė kaip į tikėjimo Dievu santykį: „Reikia tikėti ne dėl seno įpročio, ne dėl mirties baimės, ne šiaip dėl ko nors, ne todėl, kad mus kas nors verčia ar mums grasina, ne dėl humanistinių principų, ne sielai išgelbėti, ne originalumo dėlei.

Prezidentūra pranešė, kad kartu su ja kalėdines eglaites įžiebė ir Lietuvos atstovybės užsienyje. Įspūdinga ir gražu. Bet tuojau pat kyla klausimas, kodėl taip padarė tik Lietuvos įstaigos už valstybės ribų?Ar ne įspūdingiau būtų buvę, jeigu tuo pačiu laiku ir suderinus veiksmus Prezidento mygtuko paspaudimu kalėdinės eglaitės būtų sužibusios ir valdžios įstaigose Lietuvoje? Seimo, premjero, ministerijų, miesto, apskričių bei savivaldybių įstaigų aplinkose jų pareigūnams bei vietinei visuomenei ...

 Vilniaus vicemero socialdemokrato Algirdo Paleckio žodžiai ir darbai neabejotinai priklausys prie besibaigiančių metų politinių-visuomeninių sensacijų. Pradedant savivaldos rinkimų rezultatais Vilniuje ir baigiant gluminančiu elitinio meno padėties įvertinimu - nesyk išnirdavo sunkiai identifikuojama politiko stovyla.

Dar anksčiau skaitydamas liudijimus apie Sokratą esu pastebėjęs, jog šis atėnietis, šlovingas senovės vyras, tokios disciplinos kaip etika pradininkas dorovės teorijos plėtotėje dažniausiai operuodavo drąsos ir teisingumo pavyzdžiais, taigi jam, yra pagrindas taip manyti, visų pirma rūpėjo atskleisti šias dorybes nurodančių sąvokų turinį.