Tik taip galima pavadinti tokio pobūdžio žinią: “Prie valdančiųjų besišliejantys socialliberalai flirtuoja ir su opoziciniais „darbiečiais“. Į Naujosios sąjungos prezidiumą sugrįžęs parlamentaras Antanas Valionis pastaruoju metu bent porą kartų lankėsi pas Darbo partijos lyderį Viktorą Uspaskichą, kuriam yra pareikšti įtarimai ir skirtas namų areštas. (DELFI.lt 2008-01-23).
Nauja tik tai, kad šios dvi politinės jėgos ėmėsi naujo flirto etapo po Naujųjų metų švenčių. Šių kompanijų genezės ašimi buvo ir išlieka patys A. Paulauskas ir V. Uspaskichas. Niekam nėra paslaptis, kieno pinigais finansuotos A. Paulausko prezidentinės ambicijos. Taip pat vargu ar daug kas spėjo pamiršti, jog savo laiku tapęs Seimo ekonomikos komiteto pirmininku Kėdainių “kniazius” irgi atstovavo Naujajai Sąjungai.
Paskui įvykęs dramatiškas išsiskyrimas ir “paksiados” metu A. Paulausko pareikštas džiaugsmingas atsiribojimas nuo V. Uspaskicho, kurį jis pats prilygino R. Pakso “pinigų stalčiukui” J. Borisovui, atrodė net gana įtikinamai. Tik neilgam. Po paskutiniųjų Seimo rinkimų NS lyderiai jau vėl nebematė nė vienos svarios priežasties ne tik nepriimti “populisto ir marginalo” Viktoro į “valstybininkų” koaliciją: net ir ministru jį padaryti nebuvo rasta nė vienos kliūties.
Nuo 2005-ųjų, kaip byloja paviešinta Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vykdyto šalies žvalgybos veiklos tyrimo medžiaga, dabartiniam V. Uspaskicho baudžiamajam persekiojimui buvo jau pasirengta. Tik kažkodėl, anuometinė VSD vadovybė (kurios branduolys ir dabar nepakito) neleido pareigūnams nieko daryti. Signalas, jog “laikas veikti”, suskambo ūmai. Toks jau tas sutapimas, kad taip nutiko tuomet, kai A. Paulauskas ir V. Uspaskichas nebebuvo koalicijos partneriai. VSD tuo metu tebevadovavo A. Pocius, kurį ir anksčiau karjeros laiptais stūmė, ir į žvalgybos vadus būdamas laikinuoju prezidentu pašventino tas pats A. Paulauskas.
Tai, kas nutiko po to ir tęsiasi iki šių dienų (VSD veiklos tyrimas, lengvas V. Uspaskicho pabėgimas ir surežisuotas sugrįžimas), leidžia nesunkiai suprasti šios atgyjančios bičiulystės motyvus. A. Paulauskas pripažino su įvairių partijų atstovais kalbantis apie vidurio jėgų jungimąsi. „Jei pavyktų tai padaryti, manyčiau, kad Lietuvos politinis žemėlapis įgautų aiškesnius kontūrus“, - sakė jis žurnalistams.
Sunku ginčytis – naujai lipdytai koalicijai reikia pastiprinimo, taip pat ir naujo vardo. Juk spyriojasi “pilietininkai”, netikėtų viražų ir delsimo taktikos “Leo LT” ir naujosios koalicijos atžvilgiu ėmėsi liberalcentristai. Papildomų pajėgų tikrai reikia, kad būtų galima ne tik ištesėti pažadą ir garantuoti korupcinio liūtuko sveiką bei sočią ateitį. Reikia ir išguiti iš NSGK vadovo posto A. Matulevičių. Pastarojo laikais ne tik ženkliai sumenko pasirinktinai į spaudą spjaudomų operatyvinių „kompromatų“ srautas. Atsirado ir galimybių, kad parlamentinė kontrolė specialiųjų tarnybų veiklai bus įdiegta, o korupcinės valdininkų ir politikų draugysčių su “dujotekanomis” schemos, V. Uspaskicho ir Darbo partijos bylos “marinavimo” priežastys plačiau pasidarys žinomos visuomenei.
Siekiant šių šventų tikslų galima nebūtinai vėl viešai apsikabinti su “amžinai persekiojamu, bet tokiu reikalingu” Viktoru. Pakanka, kad pastarasis paskolintų ir išnuomotų keletą partijos narių. Gal perbėgimui (maža kas kur per partijas laksto?), o gal “laisvam balsavimui”.
Socialdemokratai, kurie, dažnai ir konservatoriams antrinant, skelbiasi esą garantai, saugantys Lietuvą nuo „marginalų“ ir prorusiškų populistų (dabar – „vidurio jėgų“), išvis lyg ir niekuo dėti. Neblogai sumanyta, tik siužetai pernelyg kartojasi. Tačiau čia jau – stabilumo kaina. Nepakeičiami strateginiai patarėjai negali lengvai pakeisti intrigų stiliaus.
