Pastaruoju metu Lietuvoje labai gajus “superobjektyvumas”. Dažniausiai iš šapelio (vienos tezės) priskaldoma neįtikėtinai daug kreivų kirvamalkių (komentarų, analizės, pastebėjimų). Taip vėl atsitiko Vladimirui Laučiui, kuris savo pamintijimus apie Užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdyje Prezidento pasakytą kalbą viename interneto portale išplečia iki neįtikėtinai absurdiškų apibendrinimų.
Kad būtų aiškiau, kartoju V.Adamkaus posėdyje pasakytos kalbos pastraipą. Be kita ko, jis pasakė: “Mes neatsisakome ir neatsisakysime reikalavimų pripažinti sovietinės okupacijos fakto ir siekti okupacijos žalos atlyginimo, bet kartu ieškosime dialogo su Rusija. Kita vertus, realybė ir šalies nacionaliniai interesai mus verčia ieškoti dialogo galimybių su Rusija. Be abejonės, šis dialogas su Rusija gali būti nuoširdus tik tada, kai jis bus pagrįstas bendrais principais ir vertybėmis”.
Kas neaišku?
Valstybės vadovas dar kartą patvirtina, kad Lietuva sieks okupacinės žalos atlyginimo ir okupacijos fakto pripažinimo. Toks patvirtinimas labai iškalbingas, kai Vyriausybė štai jau beveik 14 metų nepaklūsta referendume pareikštai piliečių valiai. Ji nevykdo ir prieš šešerius priimto Seimo įstatymo, kuriuo Vyriausybė įpareigojama šiais klausimais vesti derybas su Rusija. Vietoj veiksmų prieš metus premjeras nacionaliniam radijui pareiškė, kad idėja reikalauti kompensacijų “ne savalaikė, jeigu tarp abiejų šalių nėra geranoriško dialogo”. Tiesa, tąkart jis kalbėjo apie grupės parlamentarų pateiktą rezoliucijos projektą dėl kompensacijų per 1991 m. sausio 11 – 13 d. sovietinę agresiją žuvusių ir nukentėjusių šeimoms ir artimiesiems.
Užsienio reikalų ministras irgi “superobjektyvus”: pernai rugsėjį, atsakydamas į 12 Seimo narių, panūdusių paskatinti Vyriausybę veikti, raginimą, sakė, kad tokio pobūdžio klausimus reikia spręsti konstruktyvaus dialogo, o ne ultimatumų kalba. “Reikia įtikinti Rusiją, kad tai naudinga ir jai. Juk mums svarbu rezultatas, o ne procesas”, - samprotavo ministras.
Taip išleidžiamas garas ir iš pasiryžimo galų gale žengti “step by step”, ir ignoruojama žmonių valia, išreikšta 1994 m. birželio 14 dieną vykusiame referendume. Rusijos politikai ir kai kuri žiniasklaida džiūgauja, skaitydama apie nesutarimus aukščiausiame Lietuvos valdžios ešelone. Jų reakcija nebūtų tokia pikta ir chamiška, jeigu Lietuvos vadovas viską būtų, kaip V.Laučius rašo, “vyniojęs į vatą”. Antai, Dūmos užsienio reikalų komiteto narys Leonidas Sluckis V.Adamkaus pareiškimą pavadino “šizofrenišku”. Pažįstama leksika. Prieš pustrečių metų V.Putinas apie Latvijoje pasigirdusias pretenzijas į Pytalovo rajoną atsiliepė gryna “zekų” kalba: “Gaus jie nudvėsusio asilo ausis…” Baltijos šalių reikalavimus pripažinti sovietinės okupacijos faktą susitikime su ES lyderiais jis pavadino tiesiog kvailais…
Ir taip toliau.
Bet V.Laučiui, jau kuris laikas įsijungusio į aklos kritikos chorą, knieti Prezidentui primesti bendras su Rusija vertybes. Net jo straipsniuo pavadinimas be jokių abejonių šešėlio: “Adamkus ir Rusija: bendros vertybes”. Autorius daro tiesmuką išvadą: jei V.Adamkus ragina nuoširdžiam dialogui su Rusija, tai jis perima ir V.Putino oligarchines vertybes. Čia norėtųsi matyti bent klaustuką, bet jo, deja, nėra. V.Laučius primena, kaip Prezidentas apdovanojo buvusį KGB karininką V.Jakuniną, ir to pakanka, kad valstybės vadovas būtų teisiamas už bendrų jo ir rusų valstybininkų vertybių paiešką. Į pagalbą jis pasitelkia kitą “superobjektyvų” apžvalgininką T.Vilucką, atvirai menkinantį V.Adamkaus pasiekimus užsienio politikos srityje ir giriantį V.Putiną.
Bendrų demokratinių vertybių paieška Europoje – tai reikalingas ir taurus užsiėmimas. Jas reikia atrasti tiek Vakaruose, tiek Rytuose. Demokratija Rusijoje išgyvena krizę. Tai pastebi ir Briuselyje, ir Vašingtone. Bet tokia padėtis dar nereiškia, kad mes neprivalome ieškoti dialogo Rytuose, kurių pafrontėje esame. Primesti mūsų šalies vadovams ištikimybę išsikerojusiai Rusijos oligarchijai – mažų mažiausia nerimta ir nesolidu aukšto rango apžvalgininkams.
