Sena tiesa, kad įbaugintus žmones lengviau valdyti. Tuomet jiems tik kartkartėmis reikia parodyti malonę – padidinti pensiją ar algą, duoti ilgesnes atostogas ar galimybę su nuolaida pailsėti sanatorijoje. O tada ir vėl jie toliau sėkmingai sėdės ir drebės. Pasidarys intravertai ir mažai kuo besidomintys. Totalitariniai ar autoritariniai režimai čia, žinoma, turi pranašumą – galimybę atvirai ir nevaržomai naudoti jėgą, fizinį ir psichologinį terorą. Tiesiog gąsdinti jėga – primityvu, bet efektyvu.
Tačiau ką daryti, jei tokie veiksmai tarptautinės bendruomenės ir visuomenės yra netoleruojami. Galima paprasčiausiai nusispjauti ir toliau daryti ką darius. Dėkui Dievui, Lietuvoje taip pasielgti jau, reikia tikėtis, neįmanoma. Bet tai, kad šalis bando gyventi demokratinėmis ir pilietinėmis normomis valdžios geidulio nė kiek neriboja.
Šalia jėga grįsto valdymo mechanizmo nuo seno egzistuoja ir kitas modelis, grįstas manipuliacijomis. Žinoma, jam reikia daugiau pastangų, rezultatų tenka laukti ilgiau, kita vertus, tie rezultatai gali išlikti ilgiau nei tikimasi arba pasirodyti vėliau, net kai jų nesitikima. Ir situacija Lietuvoje, šiuo atveju, atrodo kur kas rimtesnė.
Reikia pripažinti, kad gyvename manipuliacijų laikotarpiu, nors daug išmonės čia taip pat nėra. Naudojami senstelėję, bet klasikiniai modeliai, visų pirma nukreipti į pasąmonės ir iracionalumo sferą. Viešojoje retorikoje gana dažnai galima išgirsti sąmokslo teorijai artimų samprotavimų – kad viena ar kita grupė yra pavojinga, stengiasi pakenkti doriems ir niekuo dėtiems žmonėms. Kad reikia būti sąmoningiems ir vienytis kovai prieš nenaudėlius, lyderiu, žinoma, pasirenkant tokių samprotavimų autorių. Politinėje retorikoje panaši frazeologija naudojama gana dažnai, viešojoje erdvėje nepasitikėjimo ir pavojaus varpai gaudžia tai garsiau, tai tyliau. Bet iš pastarųjų įvykių akivaizdu tai, kad manipuliacijoms ir sąmokslo teorijų personažams Lietuvoje imami vartoti „perkamiausi“ veikėjai, arba du didieji pavojai – homoseksualai ir teroristai.
Jau kurį laiką po Lietuvą klaidžioja brošiūra bauginančiu pavadinimu „Sodoma ir Gomora“, aišku, kad iš tokio pavadinimo gero nelauk, pasirodo, iš turinio taip pat. Knygelė išleista „geriausiomis“ samizdat‘o tradicijomis – nei autoriaus, nei tiražo, nei leidyklos. Tiesa, po autorinio teksto dar publikuojama keletas straipsnių su pavardėmis, bet taip yra greičiausiai dėl to, kad tie straipsniai jau buvo publikuoti spaudoje. Pradžioje skaitytojui lyg ir siūloma diskusija – kokios vertybės, heteroseksualios ar homoseksualios, turi būti propaguojamos Lietuvoje. Gal bandant turiniui suteikti svorio – pateikiamos seksualinių orientacijų definicijos, aprašinėjamos psichologinės ir socialinės priežastys, lemiančios vienokią ar kitokią seksualinę individo orientaciją. Bet po to homoseksualai imami kaltinti, kad siekia išardyti šeimos instituciją Lietuvoje, tvirkinti jaunimą. Pateikiamas net gėjų manifestas, kuris stebėtinai panašus į Siono išminčių protokolų turinį. Tad brošiūra yra ne tik pigi propaganda, bet ir įrankis nepasitikėjimui ir baimei kurstyti. Žinutės esmė labai paprasta - ateis gėjai, mes juos toleruosime, t.y., leisime užlipti ant galvos ir tuomet jie taps mūsų valdovais ir tvarkysis kaip nori, visai nepaisydami mūsų. Pateikiami ir „įtikinami“ pavyzdžiai tiek iš socialinio, tiek iš politinio, ekonominio gyvenimo. Teksto autoriui žydrai rožinio Briuselio jau nepakanka, gal jis nėra toks baisus, gal tie gėjai visai sugyvenami? Tuomet tekste išnyra vienas iš daugelio paradoksų ir nesusipratimų. Cituojamas vienas JAV mokslininkų, kuris, neva ilgai tyrinėja homoseksualų elgesį, jo priežastis ir t.t. Vienas iš jo teiginių, recituojamas „Sodoje ir Gomoroje“ teigia, jog visas nacių elitas buvo gėjai. Dėl to jie buvo tokie žiaurūs ir negailestingi. Šioje vietoje autorius turbūt „netyčia“ pamiršta, kad nacistinėje Vokietijoje homoseksualai tapo vieni pirmųjų persekiojimo ir represijų aukų, jie taip pat turėjo savo lagerius, jų rūbai buvo ženklinami išskiriamaisiais ženklais, jie taip pat buvo žudomi. Tuo tarpu brošiūra visąlaik bando įrodyti, kad gėjas gėjaus neskriaus, visada jam padės ir t.t.
Kita mintis irgi gana paprasta, jei nesiimi išvedžiojimų: tegul jie sėdi savo rūsiuose ir barakuose ir džiaugiasi, kad juos pakenčiam, koks dar rodymasis viešoje erdvėje? Neįtikinama? Dar vienas „patikrintas“ faktas: JAV „Fordo“ gamykloje pradėjo dirbti keletas gėjų, valdžia jiems leido kilti karjeros laiptais ir, ką jūs sau manot, netrukus buvo išspirta, korporaciją pradėjo valdyti gėjai ir dabar toje gamykloje dirba vieni homoseksualai.
Viskas pasakyta aiškiai – pavojus čia pat. Sunku suprasti, ką autorius ar autoriai norėjo pasakyti savo publikacija, juolab kad netgi nedrįsta viešai rodyti savo veido? Kai kas sakytų – žodžio laisvė, tad gali sakyti ką galvoji. Sutikčiau su tuo, tik dažnai pas mus laisvė atsiejama nuo įsipareigojimo ir atsakomybės. Nematau nieko blogo, jei asmuo aiškiai pasako, kad nemėgsta homoseksualų. Tada jo pozicija aiški ir suprantama. Problemos atsiranda tada, kai tas nemėgimas virsta neapykanta, kaltinimais, stereotipų diegimu. Šiuo klausimu vertybių dialogo, regis, dar teks palaukti.
Kitas atvejis dar paradoksalesnis. Banalybėmis nusagstytoje mūsų politinėje retorikoje be perstojo sužiba vis nauji ir nauji išminties „perlai“. O įvairios komisijos kuriamos kone kas mėnesį. Visai neseniai darbą baigė J. Abromavičiaus žūtį tyrusi komisija, o Seimas patvirtino jos išvadas. Daugeliui užkliuvo, kad konservatorių partija, ar net visas dešinysis blokas, yra susiję „su teroristinių bruožų turinčiomis organizacijomis“. Natūrali gynybinė konservatorių reakcija buvo, jog tai yra šmeižtas ir noras keršyti. Ir iš tiesų jau senokai mūsų politikai tarpusavio santykių aiškinimuisi ir kovai nebegaili jokių priemonių. Retai kada išgirsi ką kitą nei – tai politinė byla, tai kerštas ir t.t. Tuomet Seimą imi vaizduotis ne kaip tautos atstovų susirinkimą ir valdžios instituciją, bet bekovojančių gaujų areną. Tai visuomenės pasitikėjimo Seimui tikrai neprideda. Kita vertus, regis, kad ir pats Seimas nepasitiki jokiomis valstybės institucijomis – dažnas jų sprendimas susilaukia specialių Seimo komisijų.
Tokiame neaiškiame kontekste dar pasirodo ir „teroristai“. Keistai skamba, kad visa partija turi ryšių su „teroristais“, įdomu, kaip taip gali būti, kad visi. Be to, pats žodis „teroristas“ yra viena iš didžiausią baimę sukeliančių sąvokų. Net jei pas mus ir nėra sprogdinimų ar kitų diversijos aktų, užtektinai jų prisižiūrime per televiziją, laikraščiuose, internete. Tad su šia sąvoka baimės ir nesaugumo jausmas tuoj pat šokteli į viršų. Dabar jau nebe taip svarbu, ar ši formuluotė atsirado „iš inercijos“, ar buvo panaudota sąmoningai. Kita vertus, jei jau taip norisi demaskuoti blogiukus yra standartinės formulės „nusikalstamas pasaulis“. „kriminalinis elementas“ ir t.t. Bet šitie tai negąsdina, štai „teroristas“ tai visai kas kita – efektyvu.
Akivaizdu, kad nei publikacijos a la „Sodoma ir Gomora“, nei Seimo narių ir komisijų atsainios formuluotės prie psichologinės mūsų visuomenės sveikatos neprisideda. Kol kas dar neišmokome analizuoti ir diskutuoti problemų ir nesutarimų, geriau jas permesti ant kažkieno kito pečių ir ką nors apkaltinti. Tačiau einant lengvesniu keliu reiktų prisiminti, kad sugriautą pasitikėjimą ir saugumą atstatyti daug sudėtingiau nei sugriauti.
