Komentarai ir analizė

Kultūros ministerija mano, kad kultūros vertybių yra per daug, teigia Klaipėdos terybos narys.Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad Klaipėdos miesto konservatorių lyderis, uostamiesčio miesto tarybos narys Naglis Puteikis iš Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vedėjo pareigų buvo atleistas neteisėtai ir šį departamento sprendimą panaikino.

Manyčiau, jog nusistovėjęs bei užtvirtintas status quo yra geriau, nei dirbtinis įtampos eskalavimas. Norėčiau pateikti keletą minčių, reflektuojant į I.Meliano straipsnį „Ar Kosovas – serbų etninės teritorijos dalis?“. Kosovui paskelbus nepriklausomybės deklaraciją tenka girdėti įvairių nuomonių. Vieni mūsų tautiečiai remia kosovarus, kiti prijaučia serbams. Pateikiami įvairiausi motyvai ir jie yra gerai žinomi.

Neapykanta moderniajam pasauliui ir visai kitaip mąstančiai bei jaučiančiai žmonijai Vakaruose gali būti pripažinta esant ne socialine patologija, o sudėtine kitos bendruomenės kultūrinės specifikos dalimi. Apie tai savo straipsnyje "Balsas.lt" portale kalba Leonidas Donskis.

Galima nesunkiai atpažinti keletą spalvingų anos ir šiandieninės Lietuvos kontrastų.      Vasario 16-osios devyniasdešimtmetis, kaip ir reikėjo tikėtis, praslinko be didesnės euforijos: aukščiausios valdžios sluoksnio paviršius suraibuliavo, palikdamas savais rūpesčiais užsiėmusią lietuvių liaudį įprastoms poilsio dienoms.

Pasak ūkio ministro Vyto Navicko, turime tik vieną galimybę mažinti kainas – statyti naują kombinuoto ciklo 400 MW elektrinę Elektrėnuose. Joje kuro sąnaudos kilovatvalandei pagaminti bus perpus mažesnės nei senojoje Elektrėnų elektrinėje. Žurnalisto Vladimiro Laučiaus ir ūkio ministro pokalbis skelbiamas savaitraštyje "Veidas".– Dalyvavote Varšuvoje pasirašant bendros įmonės, įgyvendinsiančios elektros tilto į Vakarus projektą, steigimo dokumentus.

Pristatome mielam skaitytojui 10 istorijų, kurios savo laiku drebino Lietuvą ir kėlė aistras. Tuo pačiu tai proga susimąstyti, kiek valstybė prarado dėl neskaidrių sandėrių, nekompetentingų, o gal ir korumpuotų pareigūnų kaltės. Pateikiame jas daugmaž chronologine tvarka, o skaitytojams paliekame galimybę pareikšti savo nuomonę ir išrinkti jiems labiausiai įsiminusį mažiausiai skaidrų sandėrį: be abejo, ne visi jie vienodo svorio, galbūt ne visi padarė didelės žalos.

Prieš 18 metų fundamentaliai pertvarkę savo ekonominę ir politinę sistemą leidomės, kaip ir turėjo būti, į „žiurkių lenktynes“.Prieš pat šventes Europos komisija (EK) paskelbė vadinamąją Europos inovacijų švieslentę – apie poslinkius inovacijose ir apie tai, kad Europos Sąjunga (ES) iš lėto artėja prie JAV lygio. Komentuodamas naujausius duomenis EK narys Günteris Verheugenas pasiguodė, kad 2003-2006 metais ES sparčiai vijosi JAV, tuo tarpu pernai tempas kiek sulėtėjo.

Kol kas lieka tikėti Prezidento maldomis ir užkeikimais. Išties - po muštynių kumščiais nemojuojama. “Leo LT” gimė ir auga, stiprėja. Mokosi vaikščioti, kaip ir kiti padarėliai. Prezidentas tiki, kad viskas bus gerai. Norėčiau ir aš tikėti, tačiau reikia kažkokio keisto naivumo viruso. “Šiandien išsiunčiau laišką Ministrui Pirmininkui. Įpareigojau Vyriausybę peržiūrėti esamas sutartis, kuriomis būtų sustiprintas valstybės interesų atstovavimas ir priežiūros mechanizmai.

Nors neverta pulti į fanatizmą, kai kurių prekių ir paslaugų jau netrumpą laiką vengiu. Vakaruose yra toks terminas „etinis vartotojų elgesys“ (ethic consumer behaviour), ir yra sąjūdis „Sąmoningas vartojimas“ (Conscious Consuming), kurio esminiai klausimai pirkėjui renkantis prekę yra tokie: „Ar šio produkto gamyba neprieštarauja mano vertybėms? Ar aš remiu vietinę ekonomiką? Ar žmonėms, gaminantiems šį daiktą, pakankamai apmokama? Ar ši prekė gaminta siekiant padaryti ją patvarią?“ Šiaip jau...

1412 m. Krokuvoje Vavelio pilyje aukščiausias Slibino Ordino ženklas buvo įteiktas Lietuvos – Lenkijos karaliui Jogailai, o 1429 m. rugpjūčio mėn. į Slibino Ordiną įšventintas ir Vytautas Didysis. Straipsnio autorė Violeta Rutkauskienė  1978-1994 m. dirbo Nacionalinio M.K. Čiulionio dailės muziejaus Numizmatikos skyriaus  vyr. moksline bendradarbe, fondų saugotoja, skyriaus vedėja.

Kas  gali laiduoti, kad svarbiausi sprendimai buvo pasiekti darbo grupės derybose, o ne slaptuose Gedimino Kirkilo ir Žilvino Marcinkevičiaus susitikimuose?Belgų siurrealistas René Magritte‘as nutapė pypkę lyg iš tabako krautuvės reklamos, o po ja užrašė: „Tai ne pypkė“. Iš tikrųjų jis buvo teisus ir sukūrė paradoksą: pypkės atvaizdas nėra pypkė.

Vidurinioji klasė Lietuvoje yra ne tvirtai susiformavusi visuomenės grupė, o siaura ir gana amorfiška žmonių kategorija. Pasak Gitano Nausėdos, tai - vienas iš požymių, kad Lietuvoje nepavyko sukurti visuotinės gerovės valstybės. Pirmiausia verta apskritai panagrinėti, kas yra visuomenės gerovė. Žinoma, gerovės samprata turi įvairių išraiškų – materialinė gerovė, dvasinė gerovė ir pan.

Šiandien reguliavimui jokių ribų nėra. Reguliavimas turi būti toks, kuris padeda pasiekti prasmingų tikslų, numato tam tinkamas ir proporcingas priemones. Tačiau šiandien reguliavimui jokių ribų nėra. Ko tik nori Seimas, Vyriausybė ar koks ministras, tas ir taps privaloma visiems. Nesvarbu, kad absurdas. Štai keletas pavyzdžių. Sudegė nacionalinio parko teritorijoje gyvenančių žmonių tvartas.

Vargu ar rasime sunkesnį galvosūkį medicinai už depresiją, o filosofijai – už savižudybę. Savaitraštyje „Veidas“ depresijos problemą aptaria Vilniaus universiteto docentas, JT Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras.Kai kam atrodo, kad apie depresiją geriau nekalbėti. Esą kuo daugiau kalbame, tuo labiau stipriname palankią depresijai terpę. Be to, kalbėjimas apie depresiją dažnai būna neatsakingas ir turintis mažai ką bendra su mokslo žiniomis.

Ką pasakytų „prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį“ anos deklaracijos signatarai?Bronius Nainys, buvęs Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkas ir įdėmus Lietuvos politinio gyvenimo stebėtojas, Vasario 16-osios proga iškėlė retorinį klausimą: ką pasakytų „prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį“ anos deklaracijos signatarai? To, žinoma, niekada nesužinosime, lygiai kaip vargu ar kada nors dėl to ir sutarsime, kadangi net ir apie istoriją kalbančiųjų lūpomis pirmiausiai byloja dabart...

Ką pamanytų aštuonioliktųjų metų Nepriklausomos Lietuvos kūrėjai bei jos brandintojai, prikelti iš kapų ir išvydę šiandienę padėtį?O „Lietuva eina fizinio išnykimo ir moralinio nuosmukio link“, - teigia Petras Plumpa („XXI amžius“: žurnalisto Gintaro Visocko – Petro Plumpos pokalbis). Ir kas galėtų šią tikrovę paneigti? Petras Plumpa - veiklus sovietmečio pogrindininkas, žymus kovotojas dėl lietuvių tautos laisvės, jau prieš gerą dešimtmetį suvokęs tokią Lietuvos padėtį, pradėjo ją ryškinti išsa...

Vasario 16-osios Lietuva turėjo nueiti ilgą kelią nuo teisinės fikcijos iki pripažintos tarptautinės bendrijos narės. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamentarai paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, pademonstruodami demokratiškai išrinktos tautos atstovų vienybę. Net sovietinio režimo sąlygomis buvo pasinaudota taikiomis demokratinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Šis kelias neabejotinai skyrėsi nuo 1918-jų metų Lietuvos pasirinkimų.

Atėjo laikas mums mesti visas savo jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Trejus metus rašiau komentarus savo gimtojo miesto dienraščiui „Klaipėda“. Tai buvo gražūs metai. Šiandien grįžtu į terpę, kurioje susiformavau kaip politikos ir kultūros komentatorius. 2003 metais pradėjau rašyti „Omni.lt“. Dabar jis yra „Balsas.lt“. Savo sugrįžimą pradedu tekstu, kurį su džiaugsmu publikuoju šiandien, vasario 16 dienos išvakarėse.

Kredito suvaržymas pasaulyje pagaliau padarys Baltijos valstybių ekonomikose tai, ko jų politikai niekaip neįstengtų. Taip apibūdinta prieš keletą dienų pasirodžiusio vieno straipsnio apie mūsų ūkį pagrindinė idėja.

Aktyviausius protestuotojus, regis, patenkintų tik visiškas „Maximos LT“ įkurtos įmonės pasitraukimas iš sandorio. Tačiau protestai – pavėluoti, be to, užmirštamas aplinkinis pasaulis.Virė titaniškos aistros, nuo kurių Lietuva įkaito tiek, kad žiema pasitraukė. Vieni kitiems į atlapus ir net į gerklę kibo ne tik politikai, bet ir visuomenės veikėjai, žurnalistai.

Atlietuvinti pavardes trukdo ne tik biurokratizmas ir neigiamas lenkų požiūris. Pernai rudenį Lenkijoje viešėjęs Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pokalbyje su Lenkijos televizijos žurnalistu apgailestavo, kad  lenkų kilmės Lietuvos  piliečiai  vis dar negali savo vardų ir pavardžių rašyti lenkiškais rašmenimis. Jis įvardijo, kad tokios padėties priežastis - lietuvių provincialumas.

Sunku buvo tikėtis, kad prezidentas eis prieš Seimo daugumą ir vetuos Ignalinos atominės elektrinės įstatymo pataisas. Dar vienas branduolinis Lietuvos žygis prasidėjo. Paguodžia prezidento žodžiai jo kreipimesi į Lietuvos žmones: jis tiki, jog tai bus naudinga Lietuvos ateičiai.

Politiniai skandalai trunka gana ilgai, o jų poreikis vis didėja. Skandalai tapo pagrindiniu politinės kovos ginklu, o politinė kova vyksta be perstojo. Todėl skandalų daugėja: nelaukiant vienų pabaigos jau daromos užuominos apie kitus galimus arba išmetami viešumon jų ruošiniai. Kadangi į žiniasklaidos paviešintas skandalingas aplinkybes ne visada publika atkreipia dėmesį – skandalui įsukti reikalingos didelės politikų ir žiniasklaidos pajėgos, - tai tokie „projektai“ imami ruošti Seime.

Būtų įdomu, jei ministras pirmininkas ir jo „politbiuras“ su visais partiniais ir nepartiniais „valstybininkų“ strategais kreiptųsi pagalbos į tautą.Jei Valdas Adamkus vetuos „Leo LT“ įstatymą – neteksime Gedimino Kirkilo, kaip premjero. Taip „leidžia suprasti“ jis pats. Nežinia, ar Lietuva išgyventų šią šiurpią netektį ir skausmą, juolab, kad tuo pačiu grėstų bent laikinai – iki persėdimo į kokį nors kitokį postą – likti be Albino Januškos. Tai tikriausiai sunkiai išgyvenamas smūgis.

Imigrantai, sutinkantys dirbti už mažesnį atlyginimą, gali sukelti katastrofą Šiaurės valstybių darbo rinkoje. Imigrantai iš Lietuvos tapo svarbiausia tema diskutuojant apie Norvegijos darbo jėgos politiką. Kai kas, dažniausiai įtakingiausi verslo lyderiai, kuriems rūpi sumažinti atlyginimų kaštus, Norvegijos profsąjungas vaizduoja kaip rasistines organizacijas, nusistačiusias prieš darbininkus užsieniečius. Tai tiesiog juokinga.

Būtų naivu įsivaizduoti mūsų laikotarpį kaip unikalų pasaulio istorijoje. Pereinamųjų epochų, kada griuvo idealai, žlugo vertybės, nuvertėjo žmonių santykiai ir žodžiai, iro bendruomenės ir gyvenimo būdai, vien moderniojoje Europos istorijoje pakako su kaupu.

Kuo skyrėsi Pirmosios ir Antrosios Respublikų politinė patirtis?Labiau nei tikėtina, kad Vasario 16-sios Lietuvos 90-metis bus sutiktas energetikos liūto riaumojimui užgožiant Lietuvos himno gaidas. Nebent nacionalinės šventės proga Maxima pasiūlytų kokių nors dovanų - nebūdingų nuolaidų, nemokamų makaronų ar švaros priemonių, kurios pakylėtų šiandien pasimetusių lietuvių mases į patriotizmo aukštumas.

Liūdna, bet iš visų prezidentų nepriklausyti nuo biurokratinės sistemos diktato mėgino vienintelis Rolandas Paksas. Stebint į Prezidentą Valdą Adamkų nukreiptus visuomenininkų žvilgsnius, peticijas dėl “Leo lt”, piketus ir apeliacijas, neapleidžia įspūdis, jog tai skęstančiojo kabinimasis į kažkokį neaiškų daiktą, kuris pats vos ne vos laikosi vandens paviršiuje. Kalbu net ne asmeniškai apie jo Ekscelenciją.

„Leo LT“ įkūrimas turės toli siekiančias pasekmes Lietuvos demokratijai.„Spekuliantų“ jėgaNeturiu jokios išankstinės neigiamos nuomonės apie šią kompaniją, apie „VP Market“ „dešimtuką“, įkūrusį bendrovę „NDX“, kuri dabar dalyvaus nacionaliniame investuotojuje į atominę elektrinę. Tai žmonės rimti, be to, suvalkiečiai kaip ir aš, ir vien tai jau yra tikras akstinas juos palaikyti.Kelis kartus girdėjau kolegas žurnalistus paniekinančiai atsiliepiant apie „VP Market“ verslą.

Apie nacionalinio investuotojo atominei elektrinei statyti kūrimą buvo prikalbėta tiek, kad publika jau ėmė pamažu suprasti, jog pagrindinis valstybės tikslas bus pasitarnauti būsimai korporacijai. Kaip jau įprasta, politikai ir žiniasklaida labai greitai pasiskirstė į dvi priešingas stovyklas, tad niekam neberūpėjo argumentai – svarbiausia, kokiai stovyklai priklauso tas ar kitas pasakorius.

Ar prasminga medikams vaikščioti pas ligonius į namus, savaitraštyje "Veidas" klausia Algimantas Šindeikis. Keisti tie mūsų medikai, visai negalvoja apie Hipokrato priesaiką ir ciniškai reikalauja už savo darbą pinigų. Maždaug taip galima reziumuoti Lietuvos politikų ir valdininkų reakciją į Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) raginimus įvesti bent simbolinį mokestį už medikų kvietimą į namus ir drausminti gydytojų darbo laiku piktnaudžiaujančius asmenis.

Tokią temą panagrinėti ir taip ją pavadinti paskatino šiemet įvyksiantieji JAV ir Rusijos prezidentų bei Lietuvos Seimo rinkimai. Juk jie gali pakeisti ir mūsų valstybės (nes ši trijulė Lietuvos scenoje vaidina tikrai išskirtiną vaidmenį), ir net pasaulio politinį veidą.

Kauno valdžia nesugeba įgyvendinti miestui svarbių projektų. Dešimtmetį Kaune nesibaigianti intriga dėl būsimos sporto arenos išryškino vietos valdžios nenorą ar negalią, trukdančią sumaniai valdyti miestą. Savaitraštyje "Veidas" apie tai pasakoja Birutė Mačienė. Į Kauno sporto ir pramogų arenos statybos fondą kauniečiai per pusmetį sumetė vos keletą tūkstančių litų, nesukdami galvos, kad tokiais tempais statybai reikalingą sumą pavyktų surinkti per pusantro tūkstančio metų.

Negailestingas skeptikas pasakys, kad visi jubiliejiniai vajai yra ne kas kita, o paralyžiuotos kultūros ženklai, ypač jei kalbame apie biurokratines įstaigas arba universitetus, tačiau tautos ar valstybės gyvenime 1000, 100 ar koks nors kitoks apvalus metų skaičius nėra visiškai beprasmis.

Praėjo beveik 17 metų nuo vieno iš žiauriausių ir kartu mįslingiausių nusikaltimų naujausioje Lietuvos istorijoje – Medininkų žudynių. Tiesa, oficialiai jis nėra jau toks mįslingas, nes lietuviška teisėsauga, sprendžiant pagal tai, kokią informaciją nuleidžia žiniasklaidai, jau yra nustačiusi nusikaltimo vykdytojus – jais įvardijami Rygos specialios paskirties būrio milicininkai – „omonininkai“. Kuo remiantis Medininkų žudynės priskiriamos Rygos omonininkams, kol kas neteko išgirsti, ir maty...

Pagaliau mūsų šalis atgavo pasitikėjimą savimi ir atstatė prestižą pasaulyje. Čia kalbu už tuos, kurie lygiai prieš metus rovė plaukus nuo galvos, apraudodami faktą, jog Lietuvos Respublikos prezidentas nedalyvavo Pasaulio ekonomikos forumo kasmetiniame susitikime Davose. Šįmet jau viskas tvarkoj - tarp dviejų su puse tūkstančio forumo dalyvių galėjai įžiūrėti ir prezidentą.

Prieš kelias dienas Lietuva neįtikėtinai dvasiškai praturtėjo – ji apturėjo ne šiaip sau kokį niekalą, o visą „šalies įvaizdžio koncepciją“. Kiek supratau, tai pagal svarbą turėtų būti kažkas panašaus į jos herbo, vėliavos ir himno įteisinimą. Tyliai niūniuodamas „Tautišką giesmę“ pradėjau skaityti internete pasirodžiusias žinutes apie šį visai tautai ir valstybei džiugų įvykį.

Lietuva, kuri didžiuojasi galinti apginti „drąsios šalies“ įvaizdį, vis dažniau iškiša galvą iš „šaltojo karo“ apkasų. Nespėjo nugriaudėti netiesioginė diplomatinė kanonada tarp V. Adamkaus ir C. Rice, o Lietuvos prezidentas davė naują pretekstą įvairioms interpretacijoms. Pasaulio ekonomikos forume Davose mūsų šalies vadovas, nė kiek nesuglumintas po interviu „The Financial Times“ kilusio ažiotažo, pasiūlė Europos Sąjungai neskubėti pasirašyti bazinio susitarimo su Rusija.

Partijų žaidimai „liūtuko“ šešėlyje pastaruoju metu neteikia didelio džiaugsmo Lietuvos rinkėjams. Deja, valdančioji koalicija nesugeba įtikinti visuomenės, kad privataus investuotojo įtraukimas į šį projektą yra skaidrus ir pagrįstas, todėl dabar, net jei projektas būtų tobulas (jeigu būtų - kol kas mes to nežinome), jis neišvengiamai didins properšą tarp valdžios ir žmonių.

Ko tik šiuo metu nesiūloma rinktis – prekių, dievų, tikėjimų, gyvenimo būdų, šeimos ‚modelių“, darbo vietų... Atėjo eilė ir tautybei. Netruks ir tėvynė bei gimtinė. Pasirinkimas laikomas pagrindiniu žmogaus laisvės atributu – juo daugiau dalykų renkiesi, juo laisvesnis manai esąs ir atrodąs. O būti laisvesniam už laisviausius ir dar su lietuviško sidro buteliu rankoj – cool. Nebereikia galvoti nei apie pasirinkimo tikslingumą, nei apie pasirinkimo pasekmes bei iš jo kylančias priedermes.

Norite tikėkite, norite ne, bet net nelabai nustebau vieną žiemos pavakare per kelias TV programas išgirdęs cituojamus ir cituojamus šiandieninio LR Kultūros ministro žodžius apie tai, jog, girdi, Jurgis Mačiūnas, Fluxus įkūrėjas, prieš keliasdešimt metų kontraversiškais pokštais garsėjusi asmenybė,  savo šlove ir meniniais laimėjimais  jau neva toli pranoko M.K. Čiurlionį. Nežagtelėjau, neužspringau, nesuklapsėjau blakstienomis  padažnėjusiu ritmu.

Nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančioje Čečėnijoje tęsiasi karinė, politinė ir juridinė sumaištis. Praeitą savaitę Rusijos palaikomas ir Čečėnijos prezidentu tituluojamas Ramzanas Kadyrovas eilinį kartą pareiškė netrukus likviduosiąs „paskutinius banditus“ ir įtvirtinsiąs galutinę taiką Čečėnijoje. Pasak jo, 99 proc. nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančių kovotojų esą sunaikinti, o likusios tik smulkios „banditų grupelės“, kurios būsiančios likviduotos iki žiemos pabaigos.

„Lietuva – drąsi šalis“, – skelbia naujoji Lietuvos pristatymo pasaulyje koncepcija. Drąsos viršūnę turėtų vainikuoti užmojis pakeisti anglišką (!) Lietuvos vardą, nors balandžio pirmoji dar toli. Siūlau „Litva“ – tikrai visiems bus lengva ištarti. „Turkmenbaši“ Nijazovas buvo kuklesnis – jis keitė įprastinius vardus (pvz., mėnesių pavadinimus) tik vidiniam, savo šalies vartojimui.

Ar pilietininkai nepersistengė, kalbėdami apie Lietuvos demokratijos ydas? - savaitraštyje "Veidas" klausia Algimantas Šindeikis.Pilietinės visuomenės institutas ir "TNS Gallup" pranešė, kad Lietuvoje vėl griūva dangus. Sociologinis tyrimas parodė, kad per 60 proc. Lietuvos žmonių pasyviai stebėtų, jei šalyje žlungtų demokratija.

Keletą metų Vyriausybei išsidirbinėjus, Seimus stebėjus ir nieko realaus nenuveikus Ignalinos atominės antrojo bloko darbo pratęsimo reikalu, dabar esą sužibo viltis, kad „Europos Sąjunga gali atsižvelgti į Lietuvos norus pratęsti Ignalinos atominės elektrinės darbą po 2009 metų, kuomet jėgainė turi būti uždaryta.” Apie tai šeštadienį pranešė ne bet kas, o šalies vadovas – Valdas Adamkus. Žinia būtų visai nebloga, tik lieka kai kurių neaiškumų. Tiesa sakant – aiškumo nei kiek nepadaugėjo.

Ar artimiausiu metu Kubos laukia permainos? Apie tai - Aušros Radzevičiūtės straipnis.Vasario 24 d. Kuboje įvyks prezidento rinkimai ir ne tik šioje šalyje, bet ir užsienio žiniasklaidoje spėliojama, ar Kubos vadovu išliks nemirtingasis revoliucionierius Fidelis Castro.

Man sunku būti konstruktyviu kalbant apie tai, ką apibūdinčiau kaip esminį Lietuvos demokratijos trūkumą ir svarbiausią nestabilumo šaltinį: politikų perbėginėjimą į kitas partijas.Po 2004 m. Seimo rinkimų socialdemokratai (LSDP) turėjo 20 vietų Seime. Šiuo metu socialdemokratų frakciją sudaro 32 nariai. Darbo partija pastaruosiuose rinkimuose iškovojo 39 vietas, tačiau jos frakcijoje šiuo metu viso labo 22 nariai.

„Gėriau gėriau – pamečiau galvelę...“, - traukiama žinomoje lietuvių liaudies dainoje. Anuomet buvo sunku tokiam ir namo parkeliauti, nebent arkliukas partraukdavo... Dabar – kitas reikalas: daug visuomeninio transporto, pagaliau – taksi, o blogiausiu atveju policija pavėžės ir paleis kur galumišky...Aišku, reikalai pagerėjo.

Jie kartu medžioja, geria alų, tuokiasi, skiriasi, auklėja vaikus ir sprendžia valstybės reikalus. Jie - aukščiausių valstybės pareigūnų draugai, savaitraštyje “Veidas” rašo Giedrė Petkevičiūtė.Lietuva turi du prezidentus. Vienas jų visada santūrus, dalykiškas, kiekvieną savo žodį pasveriantis diplomatijos meistras. Tokį šalies vadovą Valdą Adamkų – išdidų, tiesios prezidentinės laikysenos ir aukštai iškelta galva – visi mes esame pratę matyti.