Komentarai ir analizė

Šiais metais Lietuvos Seimas Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Kovo vienuoliktąją, paminėjo išskirtiniu nusiteikimu. Įstatymų leidėjai tam tikslui sukviestame iškilmingame posėdyje pagarbiai prisiminė ir vieno iš pagrindinių dėl Lietuvos laisvės kovojusių partizanų vadų generolo Adolfo Ramanausko – Vanago devyniasdešimtąjį gimtadienį, kartu su juo pagerbdami ir visus kitus to laikotarpio kovotojus – partizanus.

Lietuvoje iki šiol netoleruojama kritika ir kitokia pozicija – ypač, jei tai iš tikrųjų pozicija, o ne kaprizingas priminimas apie savo personos ir grupės svarbą.     Aleksandras Štromas, regis, 1994-aisiais pastebėjo, kad yra nepriklausoma ir laisva Lietuva, bet vis dar nėra nepriklausomo ir laisvo lietuvio.

Praėjusią savaitę baigėsi terminas, iki kurio įtariamieji vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje galėjo studijuoti prokurorų surinktą baudžiamosios bylos medžiagą, savaitraštyje "Veidas" primena Audrius Bačiulis. Jeigu įtariamieji neprašys prokurorų dar kartą pratęsti laiką, skirtą susipažinti su byloje esančia medžiaga, šią savaitę turėtų būti surašytas kaltinamasis aktas.

Kad ir kas ką sakytų – aukščiausieji šalies vadovai moka gailėtis savęs ir vienas kito. Tai dar kartą parodo ir paskutinieji įvykiai. Prezidento Valdo Adamkaus emocinga ir dramatiška užuojauta „pačiam susipratusiam“ trauktis Seimo pirmininkui yra trigubai „neskani“. Ne vien todėl, kad išreikšta tradiciškai verksmingai bei patetiškai. Viskas kur kas rimčiau.

Istorija apie lenkus statybininkus, gyvenančius ir dirbančius netinkamomis sąlygomis Norvegijoje, šioje šalyje tapo svarbiausia savaitės naujiena. Per prabėgusius metus pasitaikė nemažai panašių atvejų, tačiau šis tapo ryškiausiu. Prieš dvi savaites Norvegijos darbo inspekcija ir Oslo statybos darbuotojų profsąjungos atstovai apsilankė dviejose statybvietėse netoli Oslo.

Nepaisant to, kad Valdovų rūmų ekspozicijų kūrėjai jau seniai peržengė bet kokias etikos ir sveiko proto ribas, jie vis dar sugeba nustebinti. Paskelbta žinia, kad Algirdo Brazausko vadovaujama Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos įgyvendinimo komisija nutarė išpuošti rūmus to paties Algirdo Brazausko nomenklatūrinių medžioklių trofėjais, kurių dalį buvęs LKP CK sekretorius žada padovanoti, o dalį – parduoti. Naujieji Valdovų rūmų valdovai čia pranoko patys save.

Čekai turi šaunųjį kareivį Šveiką, rusai – Ivanušką duračioką, lietuviai iki šiol turėjo Trečią brolį, kurį prieš šv. Velykas pakeitė Viktoras Muntianas. Seimo pirmininko versija - neįtikinama Sunku buvo patikėt savo ausimis girdint, kaip Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas iš Seimo tribūnos kovo 20 d. pateikė paaiškinimus apie aplinkybes, kuriomis jis šiuo metu suimtam Kauno apskrities viršininkui Virginijui Vizbarui perdavė 2 tūkst. litų.

Kovo 11-ąją vykusios skustagalvių eitynės sukėlė tikrą psichozę ir sulaukė masinio pasmerkimo. Tačiau dabar panašu, kad po tolerancijos ir politinio korektiškumo kauke kai kas teslepia savo siekį primesti visuomenei vieno mąstymo modelio diktatūrą. Apie plačiai nuskambėjusią skandalingą eiseną jau buvo rašyta ne kartą. Eitynes vieni pakrikštijo gėda, kiti – akibrokštu Lietuvai. Veiksmų nesiėmusios policijos vadovams teko aiškintis Seime. Kritikos sulaukė ir vangiai reagavęs politinis elitas.

Antradienį po švenčių, kai visa Europa jau eina į darbą, mes „švenčiame“ tinginių Velykas. Galų gale ši Seimo liaudžiai suteikta laisvadienių griūtis verčia pamąstyti truputį kitaip negu iki šiol. Regis, tai nebuvo vien populizmas. Kaip rodo ir šis povelykinis antradienis, ir kiti atvejai, Seimo nariai patys išsijuosę klaidino ir įtikinėjo savo rinkėjus, kad išeiginių dienų reikia daugiau, negu priklauso. Tai jau pranoksta populizmo ribas.

Mūsų politinėje korupcinėje sistemoje susikaupė tiek atmatų, kad sistema jau nebeišlaiko – ir per viršų veržiasi, ir per trūkinėjančias korupcinių ryšių „siūles“ trykšta puvėsiai bei kitoks brudas. Tų tryškalų bei nuotėkų nebegali vadinti net skambiu skandalo vardu. Ne tas lygis. Tiesa, premjero operacija „Leo“ nustatė aukštą sisteminę korupcijos kartelę – pora milijardų litų, - kuri bent jau užsienio partnerių akyse palaiko deramą politinės korupcinės valstybės įvaizdį.

Nuo Saint Pete Beach  pakrantės į aptemusios Meksikos įlankos vilnis žvelgia šurmuliuojančio Woody‘s baro terasa. Tarp būdingų šiai Floridos vietai pasiturinčių pensininkų veidų gali atpažinti besiilsinčius vokiečius ir Švento Patriko dienai įkaitusius airius. Su afro-amerikietiškų standartų fonogramomis bando susidoroti keli juodaodžiai dainininkai, neatsiginantys svaigstančių akių dėmesio ir ištiestų rankų.

Viena iš blogybių Lietuvos valstybės santvarkoje yra rinkimų sąranga. Ypač balsavimas partijų sąrašais ir garsinimasis oligarchų pinigais. Jau daugybę kartų apie tai buvo kalbėta, rašyta, tikrintasi apklausomis, parodžiusiomis, kad vos ne trys ketvirtadaliai visuomenės tokiai sąrangai nepritaria ir reikalauja ją keisti. „Labai daug į apklausas atsiliepiančiųjų piktinasi partijų gausa ir būtinybe balsuoti už partijų sąrašus, laikydami tai neteisinga ir atstovavimo neužtikrinančia sąranga.

Kovo 11 dieną įvykusios neonacių eitynės Vilniuje ne tik eilinį kartą išniekino Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės šventę (eilinį, nes žinovai tvirtina, jog tokios eitynės vyksta kasmet kovo 11 dieną), bet ir atvėrė didelę ir slegiančią mūsų politinio elito problemą. Tai nereagavimas į suniekintą bendrapiliečių rusų ir žydų orumą.

Kovo 13-14 dienomis Briuselyje dirbo Europos vadovų taryba (EVT) – tradiciniame pavasariniame susitikime ES valstybių ir vyriausybių vadovai svarstė aplinkosaugos, energetikos ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo problemas. Visais šiais klausimais ES lyderiai - Vokietija ir Prancūzija - atsivežė keletą pasiūlymų, suderintų savaitę prieš tai abiejų šalių lyderių susitikime Hanoveryje. Santykinai aštriausias  buvo kovos su klimato pokyčiais klausimas.

Istorinė vėliava negali ir neturi į antrą planą nustumti nacionalinės vėliavos – svarbiausios Lietuvos vėliavos. Kartais nutinka keistų dalykų. Perskaitęs mano straipsnį „Vargšai ir vėliava“ Imantas Melianas susinervino, netgi pamanė, kad mano kritikuotą straipsnį išspausdinęs dienraštis „suteikė savo tribūną Tėvynės priešams“, nors aš taip ir nerašiau. Reikia manyti, kad pats I. Melianas asmenis, mūsų trispalvę vadinančius vargšų vėliava, iš pradžių palaikė priešais.

Prezidentūra nekomentuoja pastaruoju metu sustiprėjusių svarstymų ir spėlionių, ar Valdas Adamkus nepardavė Lietuvos pilietybės Rusijos piliečiui Mansurui Sadekovui. Įtarimų virtinė pranoksta eilinių insinuacijų ir „juodųjų technologijų“ lygį. Net jei čia nebūtų įpainioti jokie pinigai, abejonių kelia jau pats Lietuvos pilietybės Viktoro Uspaskicho įmonės „meistrui“ suteikimo pagrindas - tiksliau, jis išvis nenurodytas prezidento dekrete.

Vilnius dūsta nuo automobilių išmetamų dujų bei kamščių. Gyvenimas greitėja, automobiliai gerėja, o transporto srautai mieste lėtėja. Ir labai sparčiai. Žmonės veltui švaisto brangų laiką, didėja prekių pervežimo ir apskritai verslo kaštai, prastėja gyvenamoji aplinka, kurios kokybė – vienas svarbiausių rodiklių, nusakančių europinio miesto patrauklumą investuotojams. Gyventojai ne tik švaisto laiką, bet ir priversti taikyti savo dienotvarkę prie gatvių „gyvenimo“ ritmo.

Kai kurios E. Aleksandravičiaus rašinių mintys pažadino ir man minčių, kuriomis norėčiau pasidalyti su „Balsas.lt“ skaitytojais. Būdingas dabartinės viešosios raiškos požymis – Lietuvoje beveik nėra konstruktyvių diskusijų. Jokiais klausimais – politikos, ekonomikos, švietimo, kultūros. Čia įprasta priiminėti sprendimus. Pirmiausiai – kokiame nors „valstybininkų“ ratelyje, paskiau – organizuojama „piaro“ kampanija spaudoje, pagaliau – duodama patvirtinti Seimui.

Pasipiktinimas ekstremizmu yra gerai, o ypač jis mielas, kai yra reiškiamas tolerancijos vardan. Liūdna kitkas – toks pasipiktinimas Lietuvoje yra toks pat proginis, kaip ir Kovo 11-oji. “Kovo 11-ąją, grupelė jaunų Lietuvos piliečių viešai skandavo, kad kitus Lietuvos piliečius – savus! – reikia išvyti iš Lietuvos. Lietuvos rusus ir žydus. Tai yra tragedija.

Psichiatrijos elitas šiuo metu turi gerą progą pataisyti savo reputaciją ir pritarti naujiems vėjams psichikos sveikatos politikoje,  savaitraštyje „Veidas“ teigia VU TSPMI docentas, Jungtinių Tautų ekspertas Dainius Pūras. Vasario pabaigoje, didžiausiems pasaulio laikraščiams paskelbus naujos metaanalizės studijos rezultatus, iš naujo užvirė kova dėl to, kaip turi būti gydoma šių laikų visų ligų karalienė – depresija.

Aš visą laiką maniau, kad esu europietis. Net tada, kai turėjau dalyvauti referendume už stojimą į Europos Sąjungą, balsuoti nenuėjau. Juk balsuodamas TAIP būčiau pripažinęs, kad iki tol buvau ne europietis, o sakydamas NE, aš būčiau paneigęs savo europietišką tapatybę. Tuo pat metu mane kamavo ir kitas klausimas – kas yra tas europietiškumas, kurio, pasirodo, mes niekaip nepasiekiame. Visą laiką įsivaizdavau, kad mano europietiškumas yra neginčijamas.

Umberto Eco pirmasis pavadino XX amžiaus pabaigą naujaisiais viduramžiais, turėdamas omeny mūsų epochos neaiškumą ir bruožus, būdingus ilgiems pereinamiesiems laikotarpiams. Šiandien vis labiau aiškėja, kad naujieji viduramžiai anaiptol nėra fantazija. Mes juose jau gyvename. Viduramžius nuo Naujųjų amžių skiria ekonomikos ir politikos modeliai, sykiu ir gyvenimo, mąstymo ir pasaulio suvokimo formos.

Kai kurie sovietmečio įpročiai arba trūkumai neišvengiamai įsismelkė į sąmonę bei pasąmonę ir iš dalies išliko iki šiol. Apie tai - naujoje Nerijos Putinaitės knygoje. Kas gi geriau bylos apie lietuvio elgesį negu požiūris į krepšinį. XX a. aštunto dešimtmečio antroje pusėje įvyko retas dalykas: pasaulinio lygio tarptautinės krepšinio varžybos Vilniuje, dalyvaujant kažkokiai JAV komandai, atrodo, studentų rinktinei.

Kovo 11-ąją dieną perskaičiau nervingą Tomo Baranausko repliką „Vargšai ir vėliava“, skirtą niekadėjų, užsimojusių išniekinti mūsų trispalvę, demaskavimui.

Konservatoriai savo partneriais žada pasirinkti tuos, kurie sutiks su mūsų numatoma ilgalaike politine trajektorija. Šiuo metu Tėvynės sąjungos pirmininkas neatskleidė, kuri partija jam atrodytų labiau tinkama. Antradienį įvykusiame Tėvynės sąjungos (TS) suvažiavime partijos Politikos komiteto pirmininkas  prof. Vytautas Landsbergis ragino konservatorius vykdyti kietesnę politiką ir netiesiogiai kritikavo partijos vadovybę. Pirmiausia, prof.

Klausimą, kodėl mes nusivylėm demokratija, norėčiau performuluoti į kitą: kodėl mes demokratijos išvis dar nelaikom esmine vertybe.Atsakymas į klausimą, kuri šalis demokratiškesnė, rodos, paprastas. Galima konstatuoti, kad Lietuva demokratiškesnė nei Rusija ir padėti tašką. Vis dėlto, neretai susidurdamas su įvairiais svarstymais šia tema, jaučiu, kad plačiau aptarti ją nebūtų beprasmiška.

Lietuvos politinių partijų sistemos tapimas bespalve mišraine turi rimtų pasekmių. Apie tai savaitraštyje „Veidas“ rašo politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas Kęstutis Girnius.Migla gaubia Lietuvos politines partijas. Vis sunkiau atspėti, kokių principų jos laikosi, kam atstovauja, kokie pagrindiniai jų politiniai siekiai, su kuriomis politinėmis jėgomis jos bendradarbiaus. Šis neapibrėžtumas kenkia Lietuvos demokratijai.

Dvi idėjos – keisti Lietuvos vardą, kad jis būtų lengviau ištariamas užsieniečiams, ir keisti Lietuvos vėliavą, kad užsieniečiai čia daugiau investuotų, – yra didžiai giminingos. Jas sieja ta pati gariūniška dvasia ir tas pats intelekto lygis.

Kas bus, jei nekontroliuojami iniciatoriai netyčia surinks bent jau nemažai parašų remiančių referendumą? „Pavojus visada egzistuoja tiems, kurie jo bijo“, - sakė George‘as Bernardas Shaw.Mažai kas pastebėjo vieną keistą naujieną, apie kurią, tiesą sakant, mažai kas dar ir pranešė. Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas portalui „Balsas.

Mūsų akyse vyksta pokyčiai, galintys turėti lemtingos reikšmės Lietuvos ateičiai: prarandama viešoji erdvė. Ji tiesiog privatizuojama. Lygiai kaip privatizuojama ir visa Lietuvos valstybė, ką tik tapusi didžiulio masto verslo plano (jei tik ne amžiaus aferos) įgyvendinimo instrumentu ir savo realiomis funkcijomis baigianti degraduoti iki didžiausios stambiojo kapitalo apsaugos firmos statuso.Vienas iš nerimą keliančių mūsų laikotarpio bruožų yra silpnų valstybių degradacija.

Europos komisarei nėra jokių kliūčių dalyvauti valstybės vadovo rinkimuose. Apie tai - straipsnis savaitraštyje „Veidas“. Iki kitų prezidento rinkimų liko tik vos daugiau nei metai. 2009-ųjų birželį Lietuva vėl spręs, kam penkeriems metams patikėti valstybės vairą. Ir nors pagal Konstituciją prezidento veikla labiau nukreipta į užsienio, o ne vidaus politiką, vis dėlto valstybės vadovas turi pakankamai galių, ypač teisėtvarkos srityje, kad dėl šio posto būtų itin rimtai varžomasi.

Išgėrę dideliu greičiu lakstantys, susikompromitavę bei iš darbo išvyti pareigūnai ir jų advokatai neklysdami žino, kur ieškoti tarnybinės reanimacijos palatos. Praėjusią savaitę Klaipėdos miesto apylinkės teismas baigė nagrinėti už kelių eismą atsakingo Skuodo policijos pareigūno bylą. Jis drauge su kitais policininkais, prieš tai kavinėje užsisakęs butelį degtinės, mirtinai suvažinėjo tris iš mokyklos grįžtančius vaikus ir pabėgo iš nelaimės vietos.

Mes niekada nesužinosime, kiek sėkmingas buvo Vasario 16-sios Respublikos projektas, nes jam pabaigti išorės priešai nedavė laiko. Pirmosios Respublikos sėkmės ir nesėkmės negalime iki galo išmatuoti, nes jos gyvastis buvo nutraukta didžiųjų agresyvių jėgų, įžiebusių naują pasaulinį karą - Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos.

Koks partijų vaidmuo kovojant su korupcija, jei savo partiečius jos įstengia įvertinti tik po teismo sprendimo?JAV respublikonų partijos simbolis, dar XIX a. jiems prilipintas karikatūristų, yra dramblys. Demokratų - asilas. Abu gyvūnai romūs ir neypatingai išmintingi. Įdomu, kokiais gyvūnais pritiktų vaizduoti Lietuvos partijas? Šia proga vaizduotėje iškyla vinguriuojantis žaltys, iškalbingoji papūga, taip pat kojotas, hiena.

„Vienintelė tikra kairioji politinė organizacija” - taip savo partiją apibūdino Lietuvos socialdemokratų sąjungos (LSDS) vadovas Arvydas Akstinavičius. Jis  teigė, kad jo partijos politika atitinka 80 proc. Lietuvos gyventojų interesus ir poreikius. „Balsas.lt” vyriausiojo redaktoriaus Sauliaus Spurgos video interviu su A. Akstinavičiumi pateikiamas teksto pabaigoje.

Paprastas gyvenimiškas pavyzdys moko: ne visoms šeimoms loterijoje laimėtas milijonas atneša laimę – kartais tas milijonas paveikia kaip prakeiksmas. Prisimename, kokiomis žėrinčiomis akimis Lietuvos politinis elitas, aukštoji valdininkija ir su ja susijęs verslininkų sluoksnis laukė pirmojo europinio pinigų srauto. Tas srautas turėjo patvirtinti ir vadinamiesiems „žmonėms iš gatvės“, kad stoti į ES buvo labai verta.

Nors profesionalaus meno Lietuvoje lieka vis mažiau, teatras dominuoja visur: politikoje, atominės elektrinės statybose, švietimo ir sveikatos apsaugos sistemose.

Skaudi yra tiesa, kad geria ne tik sovietinio girtavimo tradicijų išauklėta ir pažeista karta. Apie tai savaitraštyje „Veidas“ kalba VU TSPMI docentas, JT Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras.Alkoholį galima būtų priskirti prie didžiausių žmonijos atradimų.Kažkada labai seniai žmonės pastebėjo, kad alkoholis mažina nerimą ir vidinę įtampą, padeda atsipalaiduoti ir pasijusti geriau. Nuo tada prasidėjo sudėtinga žmonijos ir alkoholio santykių istorija.

Vadinamoji politinės valios stoka yra paprasčiausias eufemizmas, už kurio slypi idėjinis bankrotas ir moralinis vakuumas. Kai nėra vizijos ir veikimo krypties bei prasmės pojūčio, tada prabylama apie radikalių permainų pavojus visuomenei, jos stabilumui bei solidarumui, o galiausiai nurodoma ir į politinės valios stoką.

Diskusijos apie Kosovo nepriklausomybę tęsinys. Tomas Čyvas Dėl Kosovo paskutinį kartą Labai abejoju, kad sausio 13-osios didvyriškas pasiaukojimas ir Vakarų laimėtas šaltasis karas buvo labiau nulemti tarptautinės teisės normų, o ne valios ir pastangų, kad ir kaip tai nepatiktų tikintiems magiška paragrafų galia. Gerai, kad Lietuvoje daug aistringų ir neabejingų tarptautinėmis aktualijomis žmonių. Net nemaniau, kad jų tiek daug. Diskusija vyks ilgai, bet amžinai nesitęs.

Kas šiandien pasakys, kiek nusivylimo valstybe būta Vasario 16-sios Lietuvoje, ir kas palygins tą nusivylimą su šiandienės visuomenės (ir jos kritikų) savijauta? Bandymas atsakyti šiuos klausimus rodytų, kad gali būti lyginami ne tik Pirmosios ir Antrosios Respublikos  laimėjimai, bet ir nesėkmės.

Teigiama, kad bevizis režimas turės teigiamą poveikį Lietuvos ekonomikai, tačiau neskaičiuojama, kokių nuostolių valstybė patirs priešingu atveju. Šiemet JAV greičiausiai nebereikalaus vizų iš Estijos, Čekijos ir Graikijos gyventojų. Kitos už borto likusios šalys ėmė reikšti nepasitenkinimą. Tuo tarpu Lietuva į šias naujoves žvelgia abejingai.

Abortų šalininkai vengia akistatos su moksliniais faktais.Seime vėl siūloma svarstyti Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymą. Abortų šalininkai tokias iniciatyvas vadina kėsinimųsi į moterų teises ir viduramžiškomis atgyvenomis. Seimo narė, konservatorė Vilija Aleknaitė-Abramikienė mano, kad būtent žiūrėdami į mokslinius faktus ir turėtume atsisakyti abortų, išskyrus neišvengiamus atvejus. Apie tai su Seimo nare kalbėjosi „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas.

„Ateities imperijos yra proto imperijos“, – teigė V.Čerčilis. Globalus, greitai kintantis XXI a. kelia vis daugiau ekonominių iššūkių ne tik mažoms valstybėms, bet ir ištisiems regionams. J.Enriquezas, gyvybės mokslų projektų vadovas Harvarde, knygoje „Kai ateitis užvaldo mus“ statistika ir kitais rimtais argumentais įrodinėja, jog šiame šimtmetyje vyraus genomika, biotechnologijos bei robotechnika.

Geriausia, kad neskaidrių sprendimų stūmėjams „Leo LT“ liktų kaip girnapusė ant jų politinės karjeros kaklo.G. Kirkilo vyriausybei ir visiems „Leo LT“ šalininkams diskusijas dėl nacionalinio investuotojo į atominę energetiką pavyko paversti aklo pokalbiu su kurčiu.

Laisvę ir gerovę užtikrina pastangos ir valia, o ne prigimtinė teisė bei „nusistovėjusi tvarka“.Savo komentaru norėčiau ne tik įsiterpti į diskusiją tarp Imanto Meliano ir Gintaro Ronkaičio, bet ir šiek tiek nusistebėti lietuvių, kuriems pripažinimo ar nepripažinimo tema dar neseniai (18 metų yra nedaug net žmogui) buvo itin aktuali, „mandrumu“. Pati Lietuva, kad ir kaip preciziškai ji grindė savo teises, dėl „nusistovėjusios tarptautinės tvarkos“, „sienų neliečiamybės“ ir kitų fantastiškai real...

Visos partijos, ar vadintume jas populistinėmis, ar tradicinėmis, nėra iki galo demokratiškos.Daugelis ekspertų, analitikų ir žurnalistų Lietuvos politines partijas skiria į dvi dalis: „tradicines partijas“, t. y. socialdemokratus ir konservatorius, ir „populistines partijas“ - visų pirma „Tvarką ir teisingumą“ bei Darbo partiją.

Tik įsivaizduokime – kas atsitiktų, jei visuomenė imtų domėtis, kodėl piliečiams tenka mokėti ne tik už teikiamą elektros energiją ar šilumą, bet ir už išpučiamą korporacijų turtą? Vadinamojo nacionalinio investuotojo, kuris jokių savo pinigų niekur nesiruošia investuoti, kūrimas akivaizdžiai parodė, jog pagrindinė mūsų valstybės funkcija yra visokeriopai aptarnauti stambųjį kapitalą ir su juo susijusį verslininkų sluoksnį.

Gali būti, jog Petras Gražulis, kuris neretai elgiasi labai savitai, Lietuvai iš tiesų yra daug kartų naudingesnis nei didinga maximų infrastruktūra.Nedidelė paslaptis, jog ekrano kultūros epochoje politika savo tikrais ir išgalvotais siužetais neretai supanašėja su realybės šou žanru, didesne ar mažesne dalimi tampa pavaldi tokio tipo dramaturgijai.