Skaudi yra tiesa, kad geria ne tik sovietinio girtavimo tradicijų išauklėta ir pažeista karta. Apie tai savaitraštyje „Veidas“ kalba VU TSPMI docentas, JT Vaiko teisių komiteto narys Dainius Pūras.
Alkoholį galima būtų priskirti prie didžiausių žmonijos atradimų.
Kažkada labai seniai žmonės pastebėjo, kad alkoholis mažina nerimą ir vidinę įtampą, padeda atsipalaiduoti ir pasijusti geriau. Nuo tada prasidėjo sudėtinga žmonijos ir alkoholio santykių istorija. Nors šiandien alkoholis laikomas vienu didžiausių žmonijos žudikų, tai jam netrukdo būti ir legaliai vartojamam, ir populiariam tarp įvairių gyventojų sluoksnių, tautų ir amžiaus grupių.
Gąsdinti tragiškomis alkoholio vartojimo pasekmėmis nėra prasminga, nes paprastai piliečių toks gąsdinimas nepaveikia. Tačiau svarbu bent jau besidominčiuosius tinkamai informuoti apie alkoholio santykį su žmogaus organizmu ir dvasiniu pasauliu, o kartu ir padiskutuoti apie tai, kodėl iki šiol tokie gajūs mitai apie alkoholį, mažai ką bendra turintys su mokslo tiesa.
Šiandien mokslininkai tvirtina, kad iš visų žmonių, savo noru kada nors gyvenime sutinkančių dalyvauti loterijoje „kuris iš mūsų taps alkoholiku“, maždaug kas šeštas saikingai išgeriantis ilgainiui bus užvaldytas alkoholio ir taps nuo jo liguistai priklausomas. Išgirdę šią informaciją, žmonės niekada savęs nelaiko potencialiu „kas šeštuoju“, nes jis (ar ji) esą turi saiko jausmą, turi pakankamai valios, yra išsilavinęs ir ne koks nors „asocialus“, kad taptų alkoholiku.
Tuo tarpu mokslo tyrimai rodo, kad alkoholiui, besirenkančiam aukas, visiškai nesvarbu, kokia yra žmogaus gyvenimo istorija, išsilavinimas, erudicija ir asmenybės branda.
Šiuo metu esama nemažai mokslo įrodymų, kad alkoholizmą daugiausia lemia genetinis polinkis. Kitaip sakant, galima būti labai valingu sportininku, kūrybingu menininku, protingu mokslininku ar darbščiu ir padoriu piliečiu, gurkšnoti saikingomis dozėmis geros kokybės vyną ar alų ir – tapti alkoholiku.
Alkoholis yra labai klastingas žmogaus pagalbininkas tvarkantis su savijauta ir jausmais – niekaip negali iš anksto žinoti, ar netaps alkoholis tave sunaikinusiu priešu. O jei tampa, tai dažnai būna vėlu, nes žmogus nebegali saikingai išgerti – sugenda „stabdžiai“ ir vis dažniau alkoholio reikalauja ne tik asmenybė psichologiniam komfortui patirti, bet ir kūnas – gyvybiniams poreikiams patenkinti. Kuo geriau padeda alkoholis, tuo didesnė tikimybė prie jo priprasti.
Jei prasigerti gresia kas šeštam kultūringai išgėrinėjančiajam, tai kodėl tada tik tam tikruose pasaulio regionuose visuomenes ištinka girtavimo ir alkoholizmo epidemija? Ne paslaptis, kad į tokios epidemijos zoną yra patekusi ir šių laikų Lietuva. Taip mes nuo individo genų ir psichologinės būklės priartėjame prie visuomenės dvasinės būklės. Kuo labiau tyrinėjamas žmogaus genomas, tuo daugiau gaunama žinių, kad jo realizaciją lemia mus supanti socialinė aplinka. Visuomenė gali būti sveika ir stabdyti girtavimo bei alkoholizmo kultūros plitimą. Visuomenė gali būti nesveika ir šią pragaištingą kultūrą skatinti.
Šiuo metu Lietuvoje vykstanti diskusija girtavimo klausimu pamažu įgyja daugiau brandos, bet joje lieka dar daug paviršutiniškumo ir pernelyg supaprastintų sudėtingo reiškinio interpretacijų. Štai tarp elito, pasąmoningai siekiant nesijausti atsakingiems dėl didžiausios šių laikų tautos tragedijos, mąstoma taip: „Tuos 20 litrų gryno spirito (lietuvio per metus išgeriamas vidurkis) išgeriame ne mes, o girtuokliai ir alkoholikai; štai su jais reikia kažką daryti, o saikingai ir kultūringai vartoti alkoholį nieko bloga, kaip ir nieko bloga reklamuoti lengvus alkoholinius gėrimus“.
Sisteminė sveiko proto klaida yra pomėgis mąstyti „dviem spalvom“ (juoda ir balta) ir atmesti principą, kad visi mes savo elgesiu ir požiūriu sukuriame galutinę visuomenės sveikatos būseną. Girtuoklių ir alkoholikų būtų kelis kartus mažiau, jei visuomenėje nebūtų taip toleruojama alkoholio kultūra, kaip yra dabar. Juk alkoholiku negimstama, ir ne iš karto žmogus prisėdęs išgeria butelį degtinės.
Jei visuomenėje susikaupia daug rizikos veiksnių, skatinančių vartoti alkoholį, jei tiems gausiems rizikos veiksniams ir agresyviai pasiūlai nėra tinkamos atsvaros visuomenės ir individo dvasiniame gyvenime – vis daugiau žmonių įklimpsta į girtavimą ir į priklausomybę nuo alkoholio, kartu skandindami ir visuomenės bei valstybės pažangos viltį. Būtent į tokią kritinę padėtį dabar yra patekusi Lietuvos visuomenė.
Paieškojus galima surasti dar labiau girtavimo pažeistų tautų ir valstybių, bet galgi neturėtume tuo guostis. Skaudi ir ta tiesa, kad geria ne tik sovietinio girtavimo tradicijų išauklėta ir pažeista karta. Geria mūsų vaikai ir jaunimas – darosi aišku, kad ši karta, kaip ir jų tėvų karta, nepasižymės dideliu psichologiniu atsparumu kvaišalams ir kitoms vartotojiško pasaulio pagundoms.
Kartais atrodo, kad mūsų visuomenė tarsi apsisprendė ilgesniam laikui užsibūti pagirių būsenos, lyg bijotų visiškai išsiblaivyti ir išsiblaiviusi pažvelgti į save, – turbūt pasidarytų labai baisu.
Tokia būsena yra labai tinkama ne tik sąstingio, abejingumo ir bejėgiškumo dirva. Šalia vaikštinėja gražiai įpakuota alkoholio kultūra, taip kvalifikuotai siūlanti savo paslaugas, kad dažnas vėl pasirenka galimybę užsimiršti ir nebūti atsakingam.
Kitomis aplinkybėmis gal ir nekaltas dalykas būtų toji lengvų alkoholinių gėrimų reklama. Bet kai ji įmetama į dvasiškai pakrikusią visuomenę, dar pateikiama kokteilyje su krepšiniu ir nutaikoma į atsparumo neįgijusių paauglių kartą, šį rinkodaros atradimą galima vadinti genialiu su viena išlyga – kad tai yra amoralaus ir stipriai kenkiančio visuomenės sveikatai genialumo pavyzdys.
Anuomet iki 6 proc. suaugusių žmonių sugebėdavo atsispirti girtavimo kultūrai ir būti abstinentais, o dabar paauglių, nevartojančių alkoholio, tyrinėtojų duomenimis, beliko du procentai.
Bet teisūs ir tie, kurie aiškina, kad vien sumažinus pasiūlą (apribojus reklamą ir apribojus vieną lengviausių pasaulyje galimybių įsigyti alkoholio parduotuvėse) iš esmės padėtis nepasikeis – jei nesiimsime esminių permainų mažindami alkoholio paklausą sunkios dvasinės krizės apimtoje visuomenėje. Kol kas giluminis visuomenės dvasinės krizės gydymas metų metais atidedamas, paliekant šią misiją alkoholiui.
O kol kas Lietuva – beieškanti tapatumo, neturinti autoritetų, patirianti egzistencinę krizę – linkusi gydytis alkoholiu. Iš visų šiuolaikinės Lietuvos problemų tai pats grėsmingiausias signalas.
Dainius Pūras
