Aš visą laiką maniau, kad esu europietis. Net tada, kai turėjau dalyvauti referendume už stojimą į Europos Sąjungą, balsuoti nenuėjau. Juk balsuodamas TAIP būčiau pripažinęs, kad iki tol buvau ne europietis, o sakydamas NE, aš būčiau paneigęs savo europietišką tapatybę.
Tuo pat metu mane kamavo ir kitas klausimas – kas yra tas europietiškumas, kurio, pasirodo, mes niekaip nepasiekiame. Visą laiką įsivaizdavau, kad mano europietiškumas yra neginčijamas. Mano kultūrinę tapatybę sukūrė vakarietiški literatūriniai ir filosofiniai tekstai, pasaulėvaizdis paremtas vakarietišku protu, nesvetimos man ir vakarietiško racionalizmo silpnybės viską standartizuoti ir hierarchizuoti. Rodos, tikrai turėčiau priklausyti europiečių ir vakariečių rasei...
Vis mąsčiau, ko mums trūksta iki pilnavertiško europietiškumo. Po ilgų apmąstymų supratau, kad į savo europietiškumo sampratą neįtraukiau labai svarbaus elemento – instinkto būti pranašesniam.
Europietiškumas, kurio mes taip siekėme ir tebesiekiame, kurį taip aktyviai stato ir saugo galingoji ES, pirmiausia asocijuojasi su ekonomine galia ir politine įtaka tarptautinėje arenoje. Po to eina pilietinė visuomenė ir demokratinės vertybės, o kultūriniai bendrumai lieka paskutinėje vietoje.
Europa mums visada buvo ir tebėra kažkokia mistiška aukštesnio ekonominio buvimo erdvė. Todėl vis dar kruopščiai kuriame europietiškos Lietuvos įvaizdį.
Tačiau įvaizdis visada yra susijęs su simuliacija. Nesvarbu, kokį įvaizdį bekurtume – asmeninį, tautos, miesto ar valstybės – tai visada kažkiek netikra, dirbtinai pagražinti ir nugludinta ženklų kombinaciją, kuri mus turėtų padaryti patrauklesnius kitiems. Šiandien gražiai atrodyti, švytėti ir kurti tobulumo iliuziją – didžiulė vertybė.
Tačiau šis „pristatomasis aš“ gali virsti patologija. Konfliktai tarp to, kaip atrodau ir kas esu, kelia vidinius konfliktus. Kartais jie virsta šizofrenija. Susidvejinimas gali ištikti ir visuomenę. Turbūt nieko nestebins ir kitas mano sakinys – gyvename šizofreniškojoje visuomenėje.
Kaip šios visuomenės narys, aš esu šizofrenikas. Sakysite – esu visai kaip Hitleris – asmenines neurozes pritaikau visuomenei. Atsakysiu – visuomenės frustracijos visada išbalansuoja ir asmeninį gyvenimą. Be abejo, jūs būsite teisūs. Bet turėsite pripažinti, kad ir mano kontrargumentas turi šiek tiek tiesos. Mes vis dar apžavėti senojo europocentrinio mito apie ekonomiškai ir kultūriškai aukštesnę civilizaciją – Europą. Vis kankinamės, norėdami atitikti šį įvaizdį. Manome, kad kol nebūsime turtingi ir galingi – nebūsime europiečiai. Taigi mes esame pasimetę, nes norime būti, kas nesame, o gal ir dar daugiau – nežinodami, kas esame, save tapatiname su susikurta europietiškumo fikcija.
Neaišku, kas ir kaip ES institucijose sprendžia apie mūsų europietiškumo lygį, bet mes turime teisę pasakyti – nereikia tuo plėšriu, nuolat aiškumo, sistemos ir galios diktuoti tiesą ištroškusiu vakarietišku mąstymu standartizuoti viso pasaulio.
Deja, mes patys labai dažnai pasiduodame vakarietiško mąstymo silpnybėmis ir save bandome suvokti pagal kitų dirbtinai sukurtus standartus.
Oficiali valstybės politika siūlo stiprios, ekonomiškai progresuojančios, užsienio politikos arenoje tvirtėjančios Lietuvos įvaizdį. Žiniasklaida dažniausiai pasistengia nuleisti ant žemės – gyvename provincijoje, kur politikai vagia iš žmonių, kasdien žudomi vaikai ir išnaudojami sąžiningi darbininkai. Kovotojai už lygias teises pridės, kad Lietuva pirmauja pagal netolerancijos, ksenofobijos ir diskriminacijos laipsnį visoje Europoje. Kosmopolitiškas keliautojas burbtelės, kad lietuviai – niekada nesišypsantys niurzgos. Kultūrininkai irgi neatsilieka – ši šalis yra kultūriškai ir moraliai degradavusi, neturinti aiškios kultūros politikos, o visuomenė apskritai yra obskurantų citadelė.
Kai pavyzdinei demokratijai ir europinei kultūrai priskiriamoje Švedijoje manęs paklausė, ar mes, lietuviai, turime mobiliuosius telefonus – su lietuvišku liūdesiu nuleidau galvą. Pamaniau – ar tikrai mes atrodome tokie skurdūs? O kai trečią kartą per vieną dieną iš Lietuvą lankiusių švedų išgirdau mūsų šalies įvertinimą – very cheap, susigūžiau beveik kaip baudžiauninkas. Išgelbėjo tik kaimiškai ironija: „Nieko tokio – aš kantrus mužikas“...
Europai, kuriai siekiame įtikti, mes esame svetimi. Buvome ir toliau būsime, jei patys sau taikysime įsisenėjusius europietiškumo nustatymo kriterijus. Joks oficialaus įvaizdžio diegimas nepakeis „senosios Europos“ sąmonėje įsisenėjusių stereotipų apie komunizmo išderintą Rytų Europą. Tačiau ši patirtis, kuri vakarietiškomis „ekonominėmis akimis“ žvelgiant tėra atsilikimas, yra mūsų istorija ir mūsų savastis. Kodėl į atskirų asmenų neišmanymą ir nesidomėjimą turėtume reaguoti neapykanta sau ir savęs menkinimu?
Dažnam prancūzui, švedui ar anglui mes (ne)reikšmingi ir (ne)įdomūs tiek pat, kiek ir visos naujosios Europos Sąjungos šalys, o gal ir dar daugiau – kaip ir visa likusi Europa ar pasaulis. Tokia kapitalistinė-europocentrinė logika – neįdomus bet kas, kas neduoda naudos ar nėra su manimi susiję. Ir ji būdinga ir mums. Iš esmės mes Europai svetimi tiek pat, kiek mums svetimos už Lietuvą skurdesnių šalių istorijos ir kultūros. Taigi, „5 kanalo“ žiūrovus galime nuraminti – mes tikrai europiečiai – mes mąstome tomis pačiomis galios ir naudos kategorijomis.
Kadangi nei galios, nei turtų daug neturime, mus apsėdo tas keistas demonas, kuris vis stengiasi įtikinti, kad gyvename visiškai degradavusiame pasaulio užkampyje. Politologai, apžvalgininkai ir analitikai visada pabrėžia, kad Lietuvoje demokratijos pasibaisėtinai mažai. Tiesa, jie, kaip ir mes, kol kas dar nėra gyvenę demokratiškoje Lietuvoje. Be abejo, jie daug keliavo ir perskaitė daug rimtų knygų. Bet tai nėra tas pats, kas patirti demokratiją savoje visuomenėje... Apskritai – parodykite nors vieną šalį, kuri įgyvendino vadovėlinius demokratijos apibrėžimus, pašalino visus nedemokratiškumus – ir galėsite mane užmėtyti akmenimis.
Nors švedai mano viešnagės „demokratijos lopšyje“ metu vis (sąmoningai ar nesąmoningai) įkasdavo man cheap etikete, jie kartu davė ir gerą to, ką aš vadinu demokratija, pamoką. Viename Rotary klubo susitikime į klubą kandidatavusi moteris buvo palaikyta padavėja, patarnaujančia solidiems klubo senbuviams. Kitas šio klubo narys prisipažino, kad Švedijoje tebėra ir kitas Rotary klubas, į kurį moterys išvis nepriimamos.
Man pasirodė patrauklus šio švedo požiūris į šias situacijas. Jis ramiai su šypsena ir švelnia ironija pašiepė savo „senuosius“ kolegas. Neslėpė ir nekompleksavo dėl šio fakto, tarsi pabrėždamas, kad tokie dalykai egzistuoja, todėl nėra reikalo nei juos neigti, nei jų dramatizuoti. Demokratiškumas pirmiausia ir pasireiškia atviru žvilgsniu į visuomenę ir jos problemas. Demokratiška visuomenė – tai ne visuomenė be problemų, bet visuomenė pripažįstanti, analizuojanti ir sprendžianti tas problemas.
Netikiu, kad nors viena šalis yra įgyvendinusi tobulos demokratijos viziją. Amerika? Kai kurie politologai teigia, kad Amerika dar ir dabar neišdrįstų išsirinkti juodaodžio prezidento. Pažiūrėsime, ar Barackas Obama paneigs šią tiesą. Kita vertus, jo situacija tik įrodo, kad rasinė diferenciacija toje šalyje tikrai egzistuoja, o tai lyg ir prieštarautų demokratinės lygybės principui. Švedija? Man rodos, demokratija juos šiek tiek išlepino. Prancūzija? Ten nesiliauja juodaodžių jaunuolių protestai, nepaliaujamai rengiamos akcijas prieš rasizmą ir kitataučių diskriminaciją. Šveicarijoje neseniai kilo konfliktas dėl rasizmo vienos partijos politinėje kampanijoje. Olandijoje į valdžią veržiasi pedofilai... Seksualinės mažumos visame pasaulyje niekaip negali įveikti brutalaus patriarchato doktrinų.
Be abejo, mes turėtume siekti demokratijos. Bet ne vakarietiškos ar europietiškos demokratijos, o tiesiog – pilietinės laisvės ir atsakomybės (pirmiausia – asmeniniuose gyvenimuose ir santykiuose su žmonėmis, o tik po to – moralizuojant ir mokant kitus). Visur, kur pridedamas pažyminiai europietiškas arba vakarietiškas, iš esmės pirmiausia kalbama apie galią, valdžią ir ekonominį pranašumą, o tik po to apie demokratines vertybes. Tad gal geriau pirmiausia būtų deklaruoti demokratiškumą, o tik po to – europietiškumą. Laisvė, atsakomybė ir tolerancija vis dėlto svarbesnė už galią ir turtus (na, bent jau tiems, kurie neturi nei galios, nei turtų)...
Taigi mus žavi puošnūs įvaizdžiai. Dabar žavimės turtinga ir demokratiška Europa. Prisiimame jos primetamą menkesnio buvimo etiketę ir baisimės skurdžia postsovietine Rytų Europos provincija. Kaltiname vieni kitus, kad nesame europiečiai. Ir visgi kodėl mes turėtume atitikti kažkieno sukurtą dirbtiną įsivaizdavimą apie europietiškumą? Lietuva yra normali šalis su savitomis problemomis, kompleksais ir baimėmis. Joks įvaizdis nesugeba visiškai atspindėti daugialypės realybės. Joks bėgimas neišsprendžia problemų. Todėl užuot sakęs „po velnių šitą Lietuvą“, aš sakau – „ech... gyvenu Lietuvoj“. Ši niurzgų ir paniurėlių pilna „Baltijos tigro“ teritorija, išsirenkanti vis ne tą valdžią ir vis neišsivaduojanti iš provincijos sindromo, pasižyminti itin dideliu netolerancijos laipsniu, yra mano visuomenė, kurioje aš gimiau, kurioje save sukūriau ir tebekuriu – be jos man vis dėlto kažko trūktų...
