Lietuvoje iki šiol netoleruojama kritika ir kitokia pozicija – ypač, jei tai iš tikrųjų pozicija, o ne kaprizingas priminimas apie savo personos ir grupės svarbą.
Aleksandras Štromas, regis, 1994-aisiais pastebėjo, kad yra nepriklausoma ir laisva Lietuva, bet vis dar nėra nepriklausomo ir laisvo lietuvio. Didysis politologas turėjo omeny jau tuo metu vešėti pradėjusį naująjį Lietuvos etatizmą – jam buvo akivaizdu, kad be laisvo ir atsakingo individo jokios stebuklingos jėgos šalyje nesukurs ne tik ekonominės gerovės, bet ir vakarietiškos socialinės bei moralinės tvarkos.
Pastebėta buvo itin taikliai. Šiandieninė Lietuva yra monopolinio kapitalizmo valdoma ir stulbinančiai atvirai jį aptarnaujanti unitarinė bei itin centralizuota valstybė, visiškai neturinti realios savivaldos ir regioninės politikos. Tad ir mūsų demokratija bei jos institucijos yra veikiau iškabos ir nuo tikrovės visiškai atsieti pavadinimai, o ne tikri demokratinės politikos instrumentai.
Negana to, vis labiau pradėjo ryškėti pavojingas mūsų nūdienos politinio ir visuomeninio gyvenimo bruožas. Tai absoliutus kitokios nuomonės ir ypač kritikos netoleravimas. Tai, kas tikrą, o ne fiktyvią demokratinio gyvenimo patirtį turinčiai visuomenei yra jos net ne politinė, o mentalinė kasdienybė, tampa egzistenciniu iššūkiu Lietuvos politikos, verslo, viešosios nuomonės formavimo ir mokslo elitui.
Simptomiška, kad Algirdas Paleckis buvo pašalintas iš Socialdemokratų partijos gretų ne už tai, kad išdavė viską, su kuo siejasi socialdemokratiniai ir apskritai kairieji idealai, vardan valdžios susidėjęs su homofobiniu ir fašistuojančiu elementu, o už savo partijos viršūnių kritiką.
Dar simptomiškiau, kad toks žmogus kaip profesorius Bronislovas Genzelis sulaukia savo partijos galimo teismo ir net šalinimo iš partijos grasinimų už atvirą savo partijos narės, Švietimo ir mokslo ministrės, kritiką. Jei taip, belieka savęs pačių paklausti, kiek čia pasistūmėta tolyn nuo buvusios TSKP? Ir apskritai – ar tik neatsitiko taip, kad vadinamasis demokratinis centralizmas tapo ne juoką keliančiu sovietinės naujakalbės perlu, o nepriklausomos Lietuvos politinio gyvenimo faktu?
O toliau – dar gražiau. Pasigirsta kalbų, kad negalima kritikuoti valstybinės televizijos, jei esi su ja susijęs kūrybiniais saitais, nes esą tai kenkia tavo firmos prestižui ir sėkmei. Tai nesunkiai atpažįstama, nors kai kam gal ir „užmirštoji fleitos melodija“. Paskutinį kartą man ją teko girdėti savo profesinėje terpėje beveik prieš dvejus metus, kada grupė VDU dėstytojų sukilo prieš atvirą tuometinio rektorato despotizmą ir nesiskaitymą su darbuotojais – tiesą sakant, tai ir buvo vienintelė ir kol kas Lietuvoje nesikartojanti situacija, kada universiteto bendruomenė atvira kritika, o vėliau ir rektoriaus rinkimais atsikratė vietinės tironijos.
Būtent tada nuskambėjo geniali mintis, kad negalima viešai kritikuoti savo institucijos, nes pirma būtina viską padaryti ne išorėje, o viduje, t.y. ieškoti teisybės ir siekti vidinio atsinaujinimo ar bent jau susikalbėjimo ne viešai, o institucijoje.
Viskas būtų puiku, bet kad nebūtų painiavos, iškart pasakysiu, jog ši politinė logika bei etika galioja demokratinei institucijai, kurioje samdinio ar kolegos nuomonės ne tik išklausoma, bet į ją dar ir įsiklausoma. Jei nuomonė ir visa politika formuojama tik viena kryptimi ir iš viršaus į apačią, tada lieka vienintelis kelias – tokią politiką ištraukti į dienos šviesą ir atiduoti ją ne valdančiųjų, o visuomenės ir viešosios nuomonės teismui.
Demokratinėje valstybėje nedemokratiškai veikianti ir despotiškais metodais valdoma vieša ar juolab valstybinė institucija ne tik gali, bet privalo būti kritikuojama ir traukiama į viešąją erdvę – ir jos pačios, ir viešosios erdvės labui. Jei ją pradedama traktuoti kaip uždarą akcinę bendrovę ar verslo korporaciją, susiduriame net ne su sąvokų painiojimu, o su akivaizdžia politine perversija.
Kas yra valstybinis universitetas ir valstybinė televizija? Privačios kompanijos? Politikos ir verslo karteliai, globojami stambiojo kapitalo ir dirbantys su savo korporacinėmis bei politinėmis klientelėmis formuojant reikalingą viešąją nuomonę? Paslaugų sferos institucijos, tarnaujančios tik pramogas užsakančiam klientui? Ar vis dėlto viešos institucijos, atsiskaitančios visuomenei?
Ir kodėl bijoma nacionalinio masto diskusijos bei savo pačių viešosios erdvės? Ar Lietuva kažkokių menedžerinių grupių jau laikoma svetima valstybe, kurios spauda ir piliečiai yra priešiška jėga? Ar valstybė ir jos institucijos jau privatizuotos? Ir todėl jos veikia kaip verslo korporacijos, kuriose iš tikrųjų galioja korporacinė etika – veik viduje ir viešai nekritikuok arba išeik iš mūsų ir tada kalbėk ką nori?
Mūsų šaliai, kuriai kaip deguonies vis dar trūksta laisvo ir atsakingo žmogaus bei orios ir nieko nebijančios bendruomenės, tokia klientelizmo ir į viešas institucijas perkeltos korporacinės etikos samplaika gali suduoti lemtingą smūgį. Monopolinis ir korupcinis kapitalizmas, brutaliai gniaužiantis minties ir sąžinės laisvę bei mechaniškai uždėtas ant sovietinio klientelizmo ir pavergtos psichikos pamatų, gali palaidoti visas mūsų viltis pagaliau pažadinti individą ir visuomenę.
Mūsų visuomenei, vis dar dorai neatsigavusiai nuo dešimtmečius besitęsusios komandinės-administracinės sistemos, subordinacijos bei muštro, kažkada perkelto iš kariuomenės ir kalėjimo į visas kitas institucijas, šiandien vėl užčiaupiama burna. Tik tai daroma jau kitaip – pasiremiant nebe ideologija, o sociologija. Ne karine, o finansine bei administracine jėga ir darbo santykiais – kitaip tariant, remiantis žmonių nesaugumu, neužtikrintumu ir netikrumu.
Lietuvoje iki šiol netoleruojama kritika ir kitokia pozicija – ypač, jei tai iš tikrųjų pozicija, o ne kaprizingas priminimas apie savo personos ir grupės svarbą. Senieji sistemos vilkai greitai užuodžia, kur nepasitenkinimas reiškiamas tik primenant, kad kritikuojantysis dar nėra tinkamai įvertintas ir perviliotas į siekiamą grupę arba kitaip patenkintas galia ir prestižu, o kur kritikuojama net nesiruošiant tapatintis su sistema ir pereiti į ją.
Kitas nemalonus faktas, kurį privalome sau pripažinti, yra tas, kad iki šiol Lietuvoje taip ir nesusiformavo iš tikrųjų demokratiškas elitas. Mūsų elitas yra atvirai autokratiškas. Ypač tai netrunka paaiškėti, kai buvę fronduojantys opozicionieriai ar inteligentiški vienišiai gauna realios valdžios ir įtakos – tada ir pamatai, kad prieš tave arba akademinis feodalas, arba jokių priemonių kitaip manančiam ir oponentui sužlugdyti nesibodintis rūmų intrigantas.
Su patriotiniu žodynu metodiškai koketuojančių idėjinių frantų ir oportunistų, ksenofobiškai pakeiksnojančių kitataučius, bet mažiau už viską branginančių savo pačių ir savo bendrapiliečių laisvę, turime per akis. O demokratiško elito, kuris ne mechaniškai savintųsi politinį ir moralinį autoritetą, siekdamas jį monopolizuoti, o aktyviai dalyvautų jo kūrime kartu su visuomene, mes beveik neturime. Todėl demokratinio elito formavimas yra gyvybiškai svarbus Lietuvos, kaip mūsų visų bendro projekto, ateičiai.
Lietuvos ateitis ir atsinaujinimo galimybė visiškai priklauso nuo to, ar mūsų universitetai formuos demokratiškus politinius, pilietinius ir intelektualinius lyderius, ar gamins viso labo gražius ir elegantiškus sistemos sraigtelius – biurokratinę aristokratiją ir svetimas kalbas gerai mokančius, bet pilietiškai ir politiškai išmagnetintus karjeristus.
Kad ir kaip būtų, klausimas lieka tas pats, kurį kažkada yra iškėlęs Karlas Marxas: o kas išmokys mokytojus? Ar nelaisvas žmogus gali išugdyti laisvą? Nesu fatalistas. Gal ir gali, jei pats išsivaduoja.
Laisvu juk tampama, o ne gimstama. Išsivaduoti galima atakuojant ne tuos, kuriuos peikti yra tas pats, kas čaižyti negyvą arklį, juolab ne patogiai keiksnojant tuos, kurie nuo tavęs yra nutolę per saugų atstumą ir nedaro tau jokios įtakos, o nepabūgus sakyti tiesą ir kritikuoti tuos, nuo kurių priklauso tavo karjera ir gerovė. Ir tą daryti ne dramatišku veidu, o su šypsena. Nebijoti apsunkinti savo gyvenimą, jei tai yra išlikimo laisvu žmogumi kaina.
Tada jie susvyruos, nes sugrius jų ciniška teorija, kad visi turi savo kainą arba yra kažkaip pažeidžiami. O tikroji žodžio ir minties laisvė gaus savo šansą.
