• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

1935 metų spalį 339 garsūs pasaulio psichiatrai kreipėsi į pasaulio politikus. Kreipimesi, pavadintame „Valstybės vyrams“, buvo įspėjama dėl neatsakingų veiksmų, kurstant įvairių valstybių piliečius karo veiksmams prieš kitas tautas.

REKLAMA
REKLAMA

„Mes, psichiatrai, pareiškiame, kad mūsų mokslas šiandien gali gerai pažinti tikruosius, kad ir slepiamus bei nesąmoningus motyvus, taip pat ir valstybės vyrų. Istorija patrauks teisman tuos, kurie savo tautas militariškai dresuoja ir drauge nuolat kartoja žodį „taika“. Jie yra tie, kurie bus pripažinti patys kalčiausi dėl neišpasakyto vargo, kurį sukels naujas karas,“ – tuo metu rašė psichiatrai.

REKLAMA

Apie politikų atsakomybę ir jų sprendimų sąsajas su asmenybės ypatumais buvo brandžiai diskutuojama ir to meto Lietuvoje. 1939-ųjų pradžioje „Naujojoje Romuvoje“ buvo išspausdintas garsaus psichiatro Juozo Blažio straipsnis „Politika psichopatologijos šviesoje“.

Pasiremdamas jau tuo metu žinomomis psichoanalizės idėjomis, J.Blažys aiškino, kaip politikų idėjinės nuostatos gali būti susijusios su jų asmenybės ypatumais, vaikystėje patirta skriauda ar – dažniausiai neįsisąmonintais – troškimais.

REKLAMA
REKLAMA

Įdomu, kad jau tada, prieš septyniasdešimt metų, buvo kalbama apie pavojų, kurį kelia ne tiek psichikos ligonių (apimtų psichozės ir todėl nesugebančių atsakyti už savo veiksmus), kiek sveikais laikomų veikėjų veiksmai. Buvo analizuojama, kaip žmonės, šiaip jau nestokodami intelekto ir būdami sveiko proto, pasiekia aukštas valdžios viršūnes, o tuomet išryškėja jų nepakankamos dvasinės brandos požymiai ir pasekmės. Jau tada siūlyta, kad asmeninė asmenybės analizė būtų labai naudinga ne tik gydytojams ir psichologams, kurie ruošiasi gydyti žmonių sielas, bet ir politikams, kurių rankose gali atsidurti milijonų žmonių likimai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tada psichiatrų įspėjimai nepadėjo. Netrukus prasidėjo žiauriausias pasaulio istorijoje karas. Sunku pasakyti, ar žmonija bent kiek pasimoko iš savo klaidų. Iki šiol aptarinėjami Hitlerio, Stalino ir kitų valstybės veikėjų psichologiniai portretai. Ne viename populiariame rašinėlyje galima perskaityti, esą tai buvę psichikos ligoniai, kuriems per klaidą pavyko prasibrauti prie valstybės vairo ir sukelti baisias tragedijas.

REKLAMA

Bet mokslo pasaulyje vyrauja brandesnė ir labiau pagrįsta nuomonė, kad tai buvo ne tiek ligoniai, kiek rimtų, dar vaikystėje susiformavusių asmenybės problemų turintys žmonės. Jiems gavus valdžią, vis pražūtingiau ėmė veikti nebrandžios asmenybės ir nesveikos aplinkos kompleksų mišinys, kuris tampa ypač pavojingas, kai demokratiją pakeičia totalitarinė santvarka.

REKLAMA

Įdomu, ką, praėjus septyniasdešimčiai metų po jo straipsnio „Naujojoje Romuvoje“, rašytų J.Blažys apie šios dienos Lietuvos politikus? Šiandien galime pasidžiaugti geopolitiniais laimėjimais, kad turime Lietuvos valstybę su Vilniumi ir Klaipėda, o mūsų regionui negresia karo pavojus. Bet vidaus politikoje – daugybė rimtų bėdų, ir J.Blažio mintys šiandien būtų labai aktualios. Kaip jis interpretuotų faktą, kad dauguma Lietuvos politikų remiasi ne kuria nors ideologija, o vienadiene pragmatine nauda, mažai ką bendra turinčia su viešuoju interesu?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lengviausias kelias gvildenant šią politikos ir psichopatologijos santykio temą – pataikauti visuomenėje nūnai populiariai nuostatai, kad mes esame tapę ne visai stabilios psichikos politikų įkaitais.

Kritikuoti valdžios vyrus ir moteris – šiandien toks įprastas ir madingas dalykas, kad beliktų pasirinkti kuo įmantresnį kritikavimo būdą. O ar berasi pas mus populiaresnį būdą už tą, kai žmogaus elgesiui apibūdinti ties smilkiniu sukiojamas pirštas ir atvirai abejojama jo psichikos sveikumu?

REKLAMA

Visuomenėje netgi visai rimtai šiandien svarstoma, kodėl politikų ir kandidatų į politikus neištiria psichiatrai. Kaip būtų paprasta: prieš rinkimus gauni psichiatrų komisijos išvadą apie kiekvieną besiveržiantį į valdžią ir kaip rinkėjas darai išvadą – balsuosiu tik už psichiškai sveikus!

Tarp politikos ir psichopatologijos iš tikrųjų galima rasti subtilių paralelių, bet jos iš esmės skiriasi nuo ką tik minėto siūlymo.

REKLAMA

Psichiatrų įtraukimas į bet kokį rinkimų proceso etapą būtų ne kas kita, kaip piktnaudžiavimo psichiatrija pavyzdys. Tokie ir panašūs siūlymai rodo, kad visuomenė, nepasitikėdama savimi, nori rasti atpirkimo ožį, kuriam galima būtų suversti atsakomybę dėl galbūt vėliau išaiškėsiančio rinkėjų ir politikų darbo broko.

Ir ką rastų psichikos sveikatos specialistai, jei toks nevykęs eksperimentas, neduok Dieve, įvyktų? Pirma, jie nerastų tarp politikų psichikos ligonių, jei sutarsime, kad psichikos liga vadiname gana sunkią psichikos negalią, sutrikdančią darbingumą ir gyvenimo kokybę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Antra, jie rastų tarp politikų tokį pat asmenybės ypatumų margumyną, koks būdingas visai žmonių visuomenei. Čia jau laikas būtų pereiti – ką ir darė J. Blažys prieš septyniasdešimt metų – iš psichiatrijos į psichologijos lygmenį ir analizuoti sveikų žmonių asmenybės ypatumus.

Visuomenė turėtų bijoti ne psichikos ligonių, kurie – tapę politikais ar jais netapę – neva kelia grėsmę visuomenės saugumui. Didžiausią grėsmę visuomenės saugumui kelia jokių psichiatrinių bėdų neturinčios vidutinybės, kurioms valdžia reikalinga jų neįsisąmonintiems troškimams patenkinti. Patekę į valdžią šie žmonės tampa nuo jos priklausomi ir neatsparūs galingoms valdžios pagundoms. Valdžios olimpe tikrinama ne tai, ar žmogus serga psichikos liga. Valdžios olimpe tikrinama, ar žmogaus dvasinė branda yra pakankama, kad jis būtų atsparus aplinkai – pataikūnams, korupcijai, privilegijoms.

REKLAMA

Svarbiausias šių laikų Lietuvos politikos bruožas – polinkis į idėjinę prostituciją ir nuolatinį blefavimą.

Gili vertybių krizė mūsų visuomenėje nulėmė, kad geru politiku laikomas vertybinius orientyrus praradęs veikėjas, išmokęs neturėti moralinių principų ir elgtis kiekvieną kartą taip, kaip neva reikia šiandien. Atotrūkis tarp kalbų ir darbų tapo būtinybe, o bruožai, asmenybės psichologijos specialistų laikomi asmenybės sutrikimu (patologinis melavimas, pažadų netesėjimas, moralinių ir idėjinių nuostatų neturėjimas), nebrandžioje politikoje tampa kompetencijos bei patirties požymiu ir pavadinami „lankstumu“.

REKLAMA

Būtų galima dar daug kalbėti apie mūsų politikos brandumo lygį. Bet politikai neatvyksta iš Marso, jie yra mūsų visuomenės produktai ir mūsų pačių išrenkami. Todėl tenka dar kartą priminti karčią tiesą – politikai yra tokie, kokių mes patys, kaip visuomenė, nusipelnome.

Dainius Pūras yra VU docentas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų