Istorinė vėliava negali ir neturi į antrą planą nustumti nacionalinės vėliavos – svarbiausios Lietuvos vėliavos.



Kartais nutinka keistų dalykų. Perskaitęs mano straipsnį „Vargšai ir vėliava“ Imantas Melianas susinervino, netgi pamanė, kad mano kritikuotą straipsnį išspausdinęs dienraštis „suteikė savo tribūną Tėvynės priešams“, nors aš taip ir nerašiau. Reikia manyti, kad pats I. Melianas asmenis, mūsų trispalvę vadinančius vargšų vėliava, iš pradžių palaikė priešais. Bet po to iškart įvyko netikėta metamorfozė. I. Melianas perskaitė mano kritikuotą straipsnį ir nerado „nė vieno teiginio, kurį būtų galima pavadinti nepagarbiu mūsų valstybės simbolių atžvilgiu“.

Gal I. Melianas neatidžiai skaitė Jolitos Skinulytės straipsnį ir neberado jame mano cituotų teiginių (nors pirmoji citata – per visą puslapį išspausdinta antraštė)? O gal nusprendė, kad samprotavimai apie „vargšų vėliavą“, kuri mūsų šalį neva „nubloškia į vargingiausių pasaulio šalių klubą“, yra pakankamai pagarbūs mūsų vėliavos atžvilgiu? O galbūt, įtikintas straipsnyje pateiktų „mokslinių“ argumentų, jau išbraukė Trispalvę iš valstybės simbolių sąrašo?

„Specialistų pasvarstymai apie tai, kokia galėtų būti Lietuvos valstybinė vėliava – jokia naujiena,“ – sako I. Melianas. Ne naujiena, tačiau apie tai svarsto ne tik specialistai. Jei rašyčiau apie specialistų diskusijas, kalba būtų kiek kitokia. Kaip tik todėl ankstesniame straipsnyje ir vengiau kalbėti apie E. Rimšos poziciją šiuo klausimu, nes jį reikėtų atskirti nuo tokio „specialisto“, kaip E. Potašinskas, kuris valstybės simbolius traktuoja kaip prekės ženklus ir mano, kad investuotojai kur investuoti renkasi pagal vėliavos originalumą.

REKLAMA

Vis dėlto vėliavos keitimo entuziastai tarsi pritaria Edmundo Rimšos samprotavimams, kad istorinę Lietuvos valstybės vėliavą (raudona su Vyčiu) reikėtų įteisinti kaip valstybinę. Čia reikia kai ką paaiškinti. E. Rimša iš tikrųjų propaguoja tam tikrą terminologijos reformą. „Tautinė vėliava“ E. Rimšos siūlomoje terminologijoje atitiktų tai, kas angliškai vadinama „national flag“ (kol kas aiškumo dėlei verskime tai „nacionaline vėliava“). Valstybę reprezentuoja būtent nacionalinė vėliava, todėl greta Kanados ir kitų nacionalinių vėliavų ir po E. Rimšos siūlomos reformos turėtų plaikstytis ne raudona su Vyčiu, o trispalvė Lietuvos vėliava.

E. Rimšos iniciatyva grąžinti senąją Lietuvos valstybės vėliavą į valstybinių simbolių tarpą buvo pozityvus žingsnis, atgaivinantis svarbų mūsų valstybės simbolį. 2004 m. Seimas patvirtino Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo pataisas ir apibrėžė Lietuvos valstybės istorinės vėliavos statusą. Ši vėliava turi nuolat būti iškelta virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune, o su Lietuvos istorija susijusių švenčių bei atmintinų dienų proga – ir prie kai kurių kitų valstybinių institucijų pastatų, kurie išvardinti įstatyme.

Tai nėra labai plati vėliavos panaudojimo sritis, ją galbūt reikėtų išplėsti, bet istorinė vėliava negali ir neturi į antrą planą nustumti nacionalinės vėliavos – svarbiausios Lietuvos vėliavos. To niekas rimtai ir nesiūlė, bet jei ir pasiūlytų, tai dar nebūtų priežastis nepagarbiai kalbėti apie mūsų trispalvę, su kuria susijusi 90-ies metų Lietuvos valstybės kūrimo ir nepriklausomybės kovų istorija.

Tačiau reikia pastebėti, kad E. Rimšos siūlomi terminai iš tiesų kelia painiavą. E. Rimša teigia, kad nacionalinę (anot jo, „tautinę“) vėliavą vadinti valstybine yra klaida. Anglų ir kitose Vakarų Europos kalbose žodžiai „nacija“ ir „nacionalinis“ siejami visų pirma su valstybe – politine tauta arba piliečių bendrija. Tuo tarpu mūsų žodis „tauta“ dažniausiai suvokiamas etnine prasme. Todėl į lietuvių kalbą žodis „national“ priklausomai nuo konteksto ir lietuvių kalboje susiklosčiusios tradicijos verčiamas skirtingai – „tautinis“ (national minority – tautinė mažuma), „nacionalinis“ (national park – nacionalinis parkas), „valstybinis“ (national enterprise – valstybinė įmonė, national holiday – valstybinė šventė, national anthem – valstybės himnas). „Nacionalinė vėliava“ priklauso pastarajai grupei, todėl visiškai pagrįstai lietuviškai vadinama valstybine ar valstybės vėliava. „Tautinėmis vėliavomis“ (angliškai – „ethnic flag“) gali būti vadinamos ir tautinių mažumų, valstybės neturinčių tautų vėliavos.

REKLAMA

Nevadinti nacionalinės vėliavos valstybine E. Rimšą, matyt, visų pirma paskatino ta aplinkybė, kad kai kurios valstybės turi dar ir atskirą „valstybinę“ ar vyriausybinę vėliavą (angliškai „state flag“). Tokia „valstybinė vėliava“ tėra nacionalinės vėliavos atmaina, dažniausiai besiskirianti tuo, kad „valstybinėje“ vėliavoje nacionalinių spalvų fone dar vaizduojamas ir valstybės herbas. Keliose Europos valstybėse tokios „valstybinės“ vėliavos nuo nacionalinių skiriasi tik proporcijomis ir forma. Valstybių, turinčių tokias nacionalinių vėliavų atmainas, yra virš 20-ies, ši tradicija būdinga Europos ir Lotynų Amerikos valstybėms, bet tų vėliavų traktavimas skiriasi. Lotynų Amerikos šalyse pagrindiniu valstybės simboliu dažniausiai laikoma valstybinė vėliava, o pilietinė (civilinė) versija tėra jos supaprastintas variantas. Tuo tarpu Europoje svarbiausia valstybės vėliava dažniausiai laikoma pilietinė – nacionalinė – vėliava. Herbu ar proporcijomis išsiskirianti valstybės vėliava tokiu atveju būna tik papildoma vėliava, naudojama išskirtiniais atvejais, ji nepakeičia nacionalinės (valstybės) vėliavos ir nėra už ją svarbesnė.


Rašyti komentarą...
b
būtent
2008-03-19 09:54:33
Pranešti apie netinkamą komentarą
čia ir slypi pavojai, kad kažkas labai nori Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės vėliavą padaryt svarbesne negu pilietinė trispalvė; spėkit, kam tai naudinga, kad mes ir vėl panašesni taptume į Lotynų A meriką, o ne į daugelį Europos šalių, kuriose svarbiausia valstybės vėliava yra pilietinė-nacionalinė, o herbinės- tik papildomos; Pritariu autoriui, o gerb. Melianas neįsigilino; Ačiū Autoriui, nes ir vėl smelkia negera nuojauta, kad nacija, piliečiai, trispalvė nukeliami į antrą planą, taip kaip mažiau demokratinėse valstybėse, o herbinė, tipo valdžios vėliava - į pirmą planą; rinkitės, piliečiai ar tautiečiai, ko labiau norit----AR MES Į PIRMĄ PLANĄ SU TRISPALVE RANKOJ, AR PIRMIAU PRALEISIM KUNIGAIKŠČIUS, IŠRINKTUS MUMS ANT GALVOS SU HERBINE, TUO LABIAU, KAD ŠI RAUDONA IRGI GERBTINA, BET PIRMAM PLANE REIKALINGA TRISPALVĖ
Atsakyti
0

s
stebėtojas
2008-03-19 09:58:02
Pranešti apie netinkamą komentarą
Labai taikli kritika,
Atsakyti
0

J
Jack-Jack
2008-03-19 10:45:03
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ačių Tomai už išsamų straipsnį. Tik kurian (atkuriant) istorinę Lietuvos (LDK) vėliavą reikėtų išvengti klaidų, kurios buvo padarytos su dabartiniu Lietuvos Respublikos herbu, kuriame remiantis vėlyvaisiais vyčio variantais atitolta nuo autentikos: turiu omeny visiškai neidentifikuojamą raitelio, pavaizduoto herbe šalmą su atvirai dekoratyviniu ir nefunkcionaliu antveidžiu- neaišku kokiam laikmečiui ir kokiam tipui priskirtiną. Kaip teigiamą kontrastą galima būtų paminėti ką tik išleistą kolekcinę monetą su istorišku vyčiu. Bent jau iki XVII a. - kol dar riterio šarvuotė, kad ir nominaliai, bet vis gi dar buvo naudojama - pagal vyčio genezę aiškiai galime atsekti Vakarų Europoje (ir matyt LDK) vyravusių šalmų tipus. Vėliau, deja beromantizuojant ir silpstant heraldikos tradicijai, nueita profanacijos keliu. Tai gi gerai būtų, kad atkuriant istorinę Lietuvos vėliavą būtų pasirinkti konkretaus laikotarpio išvystyti variantai, o ne vėlesnės stilizacijos arba remtiamasi atitinkamo laikmečio vyčio vaizdavimo tradicija, nes ankstyvųjų vėliavų (o jos šiuo požiūriu būtų pačios vertingiausios) nėra išlikę.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (52)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų