Tomas Baranauskas

Tai buvo 1998-aisiais. Po ilgų ir varginančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribų paieškų, užtrukusių 10 metų, Lietuvos televizijos žvaigždė Alfredas Bumblauskas atrado nežinomą žemę – Ukrainą, kuri, kaip atsivėrė apstulbusio atradėjo protui ir akims, net Lietuvai kadaise yra priklausiusi. Atradėjas pavadino šį kraštą „Užmirštąja Lietuva“. Visa tai įvyko praėjus 506 metams po didžiojo Kolumbo Amerikos atradimo.

Kažkam Lietuvoje periodiškai iškyla poreikis pasityčioti iš Lietuvos vėliavos. Beveik prieš metus apie vieną tokį atvejį rašiau straipsnį "Vargšai ir vėliava". Neseniai apsireiškė dar vienas vargeta - Vilniaus universiteto docentas Paulius Subačius, kuris dar kartą su pasimėgavimu viešai išsityčiojo iš Lietuvos vėliavos, pareikšdamas, kad Lietuvos bėdos su įvaizdžiu prasidėjo nuo afrikietiškos vėliavos.

Girdėjote sensaciją? "Šie metai archeologams itin sėkmingi", - rašo Rima Janužytė naujausiame "Veido" numeryje (2009-11-09). Pasirodo, archeologai surado seniausią Europos civilizaciją! "Europos civilizacija senesnė už Egipto piramides", - skelbia antraštė. Esą "Dabartinės Vokietijos, Austrijos ir Slovakijos pasienio laukuose archeologai aptiko gigantiškų monumentų liekanų. Manoma, kad didžiuliai statiniai, kurių kol kas suskaičiuojama apie 150, čia atsirado maždaug prieš 7 tūkst.

Kas gi šiuo metu vyksta Kauno pilyje, kuri jau pradėta darkyti pagal architekto Kęstučio Mikšio projektą? Klausimas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pavedimu šių metų spalio 30 d. buvo svarstomas Valstybinės kultūros paveldo komisijos (kuriai priklauso ir projekto autorius K. Mikšys) posėdyje. Komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė neslėpė, kad, kas vyksta jai neįdomu, o vadinasi neturėtų dominti ir komisijos. Posėdžio tikslas buvo pasakyti, kad kas ten bevyktų, tai yra gerai.

Spalio 27-ąją žiniasklaidą apskriejo džiugi Statistikos departamento žinia: "Statistikos departamentas praneša, kad pagal turimus statistinius duomenis ir ekonometrinius modelius įvertintas bendrasis vidaus produktas 2009 m. trečiąjį ketvirtį siekė 23713,3 mln. litų to meto kainomis ir, palyginti su 2008 m. trečiuoju ketvirčiu, sumažėjo 14,3 procento (1 pav.

Spalio 12 d. baltarusių laikraštis "Naša niva" paskelbė sociologinės laboratorijos "Novak" baltarusių savimonės tyrimo rezultatus. Tyrimo metu buvo apklausta 1011 respondentų. Tarp atsakymų į klausimą, "kuo jūs save visų pirma laikote?", buvo ir atsakymo variantas litvinas. Net 33,2 proc. respondentų pareiškė, kad tam tikru mastu jie laiko save litvinais, tiesa, dauguma jų šią tapatybę laiko nesvarbia ar antraeile. Vidutiniška ir stipria šią identifikaciją pripažįsta tik 8,9 proc.

Buvau pakviestas į visuomeninės organizacijos „JCI Vilnius“ rugsėjo 30-osios vakarą Vilniaus universiteto Teatro salėje organizuotą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ Seminaro organizatoriai įkalbėjo mane atvykti pakomentuoti to vakaro pagrindinio pranešėjo Aivaro Lileikos (anksčiau žinomo kaip Aivaras Citronas) teorijų, kurias pastarasis jau kurį laiką populiarina visais įmanomais kanalais ir jau turi gausų būrį pasekėjų.

Sąjūdžio 20-metį pasitikome simboliniu aktu, kuris turėtų simbolizuoti galutinį Sąjūdžio pralaimėjimą ir mirtį. Nacionalinis trasliuotojas grąžino mus 20 metų atgal, ir padarė tai ne dokumentinių kadrų pagalba. Tai, kas vyksta, gali būti pavadinta sovietinės realybės šou, bet nuo visų kitų „realybės šou“ ši realybė skiriasi tuo, kad yra tikra, autentiška ir nesurežisuota. Mes iš tiesų esame grąžinami į tą realybę, kurią prieš 20 metų buvo įveikęs Sąjūdis.

Neseniai plačiai nuskambėjo žinia apie archeologo Vykinto Vaitkevičiaus atradimą. Tyrinėtojui pavyko patikslinti vietą, kurioje pagal pagoniškus papročius buvo iškilmingai sudegintas Algirdas. Paaiškėjo, kad ta vieta yra Širvintų rajono Jauniūnų seniūnijoje, maždaug dabartinio Gudulinės kaimo ribose, o pačio Algirdo kapo reikėtų ieškoti gretimo Turlojiškių kaimo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose miškelyje prie Variekos ežero.

Kitaip turbūt ir būti negalėjo. Logikos stoka apkaltinta filosofė Nida Vasiliauskaitė tiesiog nepajėgė atsakymo pradėti kitaip, kaip tik dvi pirmąsias pastraipas paskirdama oponento išplūdimui, pavadindama jį beviltišku ir nevertu gaištamo laiko. Bet vis dėlto laiko atrado ir jį sugaišo.

Nepaisant to, kad Valdovų rūmų ekspozicijų kūrėjai jau seniai peržengė bet kokias etikos ir sveiko proto ribas, jie vis dar sugeba nustebinti. Paskelbta žinia, kad Algirdo Brazausko vadovaujama Valdovų rūmų atkūrimo ir paskirties koncepcijos įgyvendinimo komisija nutarė išpuošti rūmus to paties Algirdo Brazausko nomenklatūrinių medžioklių trofėjais, kurių dalį buvęs LKP CK sekretorius žada padovanoti, o dalį – parduoti. Naujieji Valdovų rūmų valdovai čia pranoko patys save.

Istorinė vėliava negali ir neturi į antrą planą nustumti nacionalinės vėliavos – svarbiausios Lietuvos vėliavos. Kartais nutinka keistų dalykų. Perskaitęs mano straipsnį „Vargšai ir vėliava“ Imantas Melianas susinervino, netgi pamanė, kad mano kritikuotą straipsnį išspausdinęs dienraštis „suteikė savo tribūną Tėvynės priešams“, nors aš taip ir nerašiau. Reikia manyti, kad pats I. Melianas asmenis, mūsų trispalvę vadinančius vargšų vėliava, iš pradžių palaikė priešais.

Dvi idėjos – keisti Lietuvos vardą, kad jis būtų lengviau ištariamas užsieniečiams, ir keisti Lietuvos vėliavą, kad užsieniečiai čia daugiau investuotų, – yra didžiai giminingos. Jas sieja ta pati gariūniška dvasia ir tas pats intelekto lygis.

Lietuvos valstybė yra ilgaamžės istorinės tradicijos perėmėja. 1918 m. vasario 16 d. Aktas deklaravo valstybės atkūrimą, pabrėždamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo tęstinumą. Tai buvo svarbu 1918-ųjų kartai, svarbu ir mums.

Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis nusprendė įprasminti save kaip savo senelio Justo Paleckio kopiją. Ką gi, senelis – garsus veikėjas. Būtent jam 1940-aisiais okupantai pavedė organizuoti Lietuvos „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos farsą. Laikinos Lietuvos valstybės laikinas „prezidentas“ – tokį pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Justas Paleckis. Suprantama, anūko Algirdo dėl to kaltinti nereikėtų, jeigu jis pats nebūtų sąmoningai apsisprendęs eiti senelio pėdomis.

1791 m. gegužės 3 d. Varšuvoje posėdžiavęs Lenkijos ir Lietuvos valstybės Seimas priėmė pirmąją Europoje konstituciją, nustatančią pagrindinius valstybės valdymo principus. Iki tol pasaulyje tokio pobūdžio rašytinė konstitucija buvo tik viena – tai 1787 m. priimta JAV konstitucija. Pastaroji, nors ir ne kartą taisyta, veikia iki šiol. Pirmajai Europos konstitucijai likimas nebuvo toks palankus.

Nuo 1990 metų liepos 6-osios švenčiama kaip Mindaugo karūnavimo diena. Tačiau istorijos šaltiniuose nėra tiesioginių duomenų apie tikslią Mindaugo karūnavimo datą. Liepos 6-ąją geriausiu atveju būtų galima laikyti hipotetine data, bet įsigilinus į šaltinius aiškėja, kad tai – iš esmės nepatikima hipotezė. Jeigu ir galima būtų kalbėti apie tikėtiną Mindaugo karūnavimo datą, ją galima būtų sieti su birželio 29-ąja – Petrinėmis.

Pernai buvo galutinai baigti 16 metų trukę Šeimyniškėlių piliakalnio prie Anykščių tyrinėjimai. Atsižvelgiant į sukauptus archeologinius duomenis ir pasinaudojus Europos Sąjungos parama, parengtas medinės pilies statybos ir pritaikymo turizmo reikmėms projektas. Atėjo metas pradėti realiai įgyvendinti devynerius metus brandintą idėją – vienintelių Lietuvoje iki galo atliktų medinės pilies tyrinėjimų duomenis įkūnyti pilies rekonstrukcijoje.

Ten, kur kadaise būta Vilniaus miesto, šiandien susipynę medžiai ir krūmai. Ne gatvėmis, o menku žmonių pramintu takeliu gali pasivaikščioti po buvusį Vilniaus miestą. Jei į šoną pasuksi, gali taip įsipainioti į krūmus, kad džiaugsiesi laukymę pasiekęs. Senojo Vilniaus šiandien nė pėdsako nebėra. Tai nėra fantastinis vaizdelis iš apysakos apie tolimą ateitį po kokios nors globalinės katastrofos. Tai dabartis.

Prieš 160 metų, 1846 m. kovo 16 d. Purviškiuose (Biržų rajone) gimė Jurgis Bielinis, žymiausias Lietuvos knygnešys, dar vadinamas knygnešių karaliumi. Ši diena minima kaip Knygnešių diena. Kas buvo tie knygnešiai? Juos galima pavadinti tautinio atgimimo šaukliais, kurie platino lietuvišką knygą tuo metu, kai vyko lemiama kova dėl lietuvių tautos ateities. Lietuviškos spaudos draudimas buvo oficiali Rusijos imperijos politika, vykdyta nuo 1864 iki 1904 metų.

Mums nesiseka Eurovizijoje. Šiame konkurse dalyvavome 6 kartus, net 2 kartus užėmėme paskutinę vietą ir net didžiausios sėkmės akimirką buvome arčiau reitingų lentelės galo, negu pradžios. Iš pradžių dainavome lietuviškai. Paskui bandėme kažką sudainuoti angliškai. Šiemet lietuviai nebedainuos. Jie tiesiog skanduos ir šauks „Mes – nugalėtojai! Balsuokite už mus!“ Taigi nesiseka mums įtikinti europiečius savo dainingumu. Ir tai prasidėjo dar viduramžiais.

1387 m. vasario 22 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila paskelbė griežtą įsakymą: „Visus abiejų lyčių lietuvius bet kurio luomo ir padėties mūsų valdžioje esančius Lietuvoje ir Rusioje vesti, patraukti, pašaukti ir net jėga priversti į katalikų tikėjimą ir Šv. Romos Bažnyčiai paklusnumą“. Šis Jogailos raštas užbaigė trijų dokumentų seriją, skirtą vienam didžiausių perversmų Lietuvos istorijoje – Lietuvos krikštui.

1323 m. sausio 25 d. Gediminas iš Vilniaus išsiuntė laišką Hanzos miestų piliečiams, kviesdamas juos atvykti į Lietuvą. Tai pirmasis Gedimino laiškas, surašytas Vilniuje. Įprasta šį laišką laikyti pirmuoju Vilniaus paminėjimu, arba Vilniaus miesto gimtadieniu. Bet ar tikrai viskas taip paprasta? Atidžiau pažvelgę į laiško tekstą, pamatysime, kad jame parašyta, jog „prieš dvejus metus“ Vilniuje buvo pastatyta dominikonų bažnyčia.

Pernai lapkričio 27 d. Minsko aukciono namuose „Paragis“ bandyta parduoti unikalų dirbinį – XIV-XV a. paauksuotą sidabrinį diržą, kuriam Baltarusijoje prigijo „Vytauto diržo“ pavadinimas.