Komentarai ir analizė

Kalbos apie Rytų Europos valstybių sėkmę ekonomikos srityje yra gerokai perdėtos. Tiesa yra ta, kad Rytų Europa  nuo Vakarų Europos atsilieka daugiau negu bet kada anksčiau. Jau pats laikas jums  paprašyti jūsų politikų pasiaiškinti dėl ekonominės politikos, kurie ją vykdo, pasekmių. Vakaruose mums beveik kiekvieną dieną pateikiamos naujienos apie buvusių komunistinių valstybių ekonomikos pasiekimus. Teigiama, kad ekonomikos augimas yra aukštas, apie 7 proc.

Jau senokai pastebėta, kad labiausiai su policija visame pasaulyje muštis, kitus žmones ir jų turtą žaloti, viską aplink siaubti – savo protestų metu – linkę pacifistai, anarchistai, antiglobalistai, kuriems teoriškai nepriimtinas smurtas ir jėgos metodai. Vieną kitą atsitiktinį individą galima ir paaukoti (užmušti) – pasaulinės taikos, tolerancijos bei progreso vardan. Psichologijoje tokie veiksmai apibūdinami kaip negebėjimas derinti abstraktaus ir konkretaus mąstymo.

Šį kartą – daugiau ne apie patį Arūną Valinską, o apie revoliuciją, kuri pastaraisiais metais įvyko Lietuvoje, ir kurios turinys – valdžios pagrobimas iš žmonių. Mentalitetas, su kuriuo į Lietuvos politinį gyvenimą veržiasi A. Valinskas, yra ideali šio perversmo iliustracija. Šoumenas prarado iškalbą Turbūt yra toks Murphio dėsnis: realybė, kai ją pamatai iš arčiau, pasirodo blogesnė, nei blogiausi spėjimai ar prognozės.

Nužudžius pulkininką Vytautą Pociūną, prieš dvidešimt mėnesių prasidėjo pilietinis Lietuvos atgimimas. Žmonės pradėjo domėtis, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų šalyje, kas tie paslaptingi lėlininkai, de facto uzurpavę valdžią valstybėje ir pasivadinę skambiu „valstybininkų“ vardu? Paaiškėję faktai ir jų detalūs komentarai daugelį iš mūsų privertė susimąstyti ir pradėti žiūrėti į tai, kas vyksta, visai kitomis akimis.

Vytauto Landsbergio ir Alvydo Nikžentaičio ginčas Lietuvos istorijos temomis tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dviejų skirtingų profesijų atstovų – politiko ir istoriko – nevienodų patirčių problema. Žvelgiant giliau – nesusikalbėjimas konceptualus: istoriniams faktams mėginama suteikti skirtingas prasmes ir šios nevienodos traktuotės toli pranoksta šiandienines politines aktualijas.

Lietuvos politinėje scenoje sužibo dvi naujos partijos – Žemaičių ir Prisikėlimo. Gali būti, jog netrukus rasis ir dar viena – Žemaičių prisikėlimo, kuri suvienys nepatenkintus abiejų partijų „radikalus“, juolab kad tarp prisikeliančiųjų artistų švytuoja žemaitiški veidai. Partijų kūrimas tuo nesibaigs – Algirdas Paleckis baudėsi nubausti Lietuvos politinį elitą įtvirtindamas naują socialdemokratinę politinio fronto liniją. Tiesa, frontas kol kas neveikia.

Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas, apkaltos būdu iš prezidento pareigų pašalintas Rolandas Paksas toliau tiki savo pergale, o apklausų lentelės liudija nemažėjantį jo vadovaujamos partijos populiarumą. Jis teigia, kad „Tvarka ir teisingumas“ – centro dešinės partija, tačiau skelbia socialdemokratinį siekį Lietuvoje sukurti gerovės valstybę. Apie tai, kodėl toliau jaučiasi teisus, kaip ketina laimėti Seimo rinkimus ir ką galvoja su šia pergale daryti, politiką kalbina portalo „Balsas.

Pagal daugelį socialinės atskirties rodiklių velkamės ES uodegoje. Galima teigti, kad dalį socialinės atskirties Lietuva eksportavo, savaitraščio „Veidas“ komentare teigia socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka. Socialinės atskirties (exclusion) terminas Lietuvoje vartojamas vis dažniau. Nenuostabu, nes Lietuva jau beveik ketveri metai yra ES narė, o ES socialinės atskirties mažinimas arba socialinė aprėptis (inclusion) yra šiuolaikinės socialinės politikos šerdis.

Kaip pranešė ir komentavo naujienų tarnybos, TV, spauda bei interneto portalai, dėl afrikietės dainininkės Berneen užpuolimo kaltinama vilnietė Violeta Iljinych iš karto buvo uždaryta į areštinę dviem mėnesiams. Nekalbėkime dabar apie tai (būtų tikrai neskoninga), jog užpuolimo požymių niekam nepavyko įžvelgti net ir išdidinus televizine technika vaizdus TV reportažuose, parodžius dalyvių veidus, taip sakant, stambiu planu.

Strateginio mąstymo stoka privedė piliečius prie nepasitikėjimo valstybe, teigė Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime. Galbūt ir tiesa, tačiau, kaip atsiliepdamas į prezidento kalbą praėjusiame savo rašinyje minėjau, vargu ar kas žino, kas tas strateginis mąstymas yra ir kas tie mąstytojai? Ir kol į šį klausimą aiškiai bei tikroviškai neatsakyta, Prezidento teiginys lieka – tik šūvis į tuščią erdvę, ir nieko daugiau.

Praėjusią savaitę gavome iškart du praėjusius metus apibendrinančius pranešimus – parlamentui metinį pranešimą perskaitė valstybės vadovas, o vykdomosios valdžios vadovas pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 metų veiklos ataskaitą.

Nieko netikėto nėra tame, kad į rinkimams šluojamą politikos areną išmetamos iš karto net dvi pirštinės. Viena nuo apgrubusios Žemaičių partijos rankos, o kita - priklausanti rafinuotai šou verslo žmonių grupei, pripratusiai prieš TV kameras dalyti simbolinius svogūnus politiniams nevykėliams. Valdžios apsvaigintiems šiandieninės Lietuvos galios monopolistams tai yra rimtas signalas. Tiesa, ta žinia ne tą patį reiškia politinėse varžybose dalyvaujantiems artistams.

Po Kovo 11 d. įvykusių skustagalvių eitynių tarp komentatorių kilo diskusija: ar Lietuva nenuolaidžiauja neapykantos grupėms ir vis labiau išryškėjusiam rasizmui? Ar, priešingai, perdėta ir isteriška buvo reakcija tų, kurie teigė, jog mūsų politikai ir viešosios minties grupės vangiai ir menkai reagavo į naują rasizmo, ksenofobijos bei antisemitizmo protrūkį šalyje? Prisipažinsiu, mane tiesiog apstulbino mėginimas teisinti eitynes ir jas komentuoti kaip kone normalų reiškinį, kurį esą reikia v...

Praėjusią savaitę Generalinė prokuratūra į teismą perdavė 150 tomų Darbo partijos baudžiamąją bylą. Partija kaltinama apgaulingu ataskaitų tvarkymu ir neteisingų duomenų apie partijos pajamas ir turtą pateikimu. Šią partiją palikusi Europos Parlamento narė Ona Juknevičienė labiausiai „darbiečiams“ priekaištauja už pataikavimą valdantiesiems ir tvirtina, kad Algirdo Brazausko era virto daug baisesne „valstybininkų“ era, kai valdžia stambiojo verslo padedama tuština žmonių kišenes.

Prezidento metinis pranešimas sukėlė menkesnį nei įprasta erzelį. Politikai jau įprato aptakiomis demagogiškomis frazėmis atsiriboti nuo jiems nelabai patogių vertinimų arba tiesiog numoti ranka, atseit viskas žinoma. Politikos apžvalgininkų rašiniuose galima įžvelgti nusivylimo nuotaiką – kad ir ką sakytum ar rašytum, niekas nepasikeis. Ne vienas apžvalgininkas pasigedo aiškesnių išeities iš susidariusios padėties gairių, taip pat paties Valdo Adamkaus savikritikos.

Šalia infliacijos, „energetinio liūtuko“ sukeltų kančių ir Darbo partijos palapinių, aukštesniosios jėgos Lietuvai atsiuntė dar vieną katastrofą – pramogų pasaulio atstovų kuriamą Prisikėlimo partiją.

Protestuotojų užsispyrimas meta iššūkį sveikam protui, o siekiant pateisinti savo poziciją prigalvojama naujų argumentų, kurie iš tiesų protestą tik dar labiau kompromituoja. Kovą dėl „Lietuvos“ kino teatro pralaimi abi pusės, pralaimi ir visuomenė. Jeigu nebūtų buvę dirbtinių kliūčių, naują nekomercinio kino teatrą su dviem salėm turbūt jau būtumėm turėję šiemet ar bent jau tikrai kitais metais. Naujajame kino teatre planuota rengti ,,Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009“ kino programą.

Nuotaikos – ne kokios. Apie Seimą bei jį sudarančias partijas ir vyriausybę, kuriuos Prezidentas Valdas Adamkus stipriai kritikavo, liko tokios pat, kokios buvo prieš jo pranešimą, nes jis kalbėjo apie visuomenei jau seniai žinomus ir kasdien aptariamus reikalus, nieko naujo nebepasakydamas. Tačiau Prezidento atžvilgiu nuotaikos pablogėjo. Ir net gerokai. Nes vargu ar kas suprato, kam iš tikrųjų šis pranešimas buvo skirtas.

Žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinia, kad Kauno politikai ėmėsi kalbėti apie pilies atstatymo darbus. Jei tai yra bent dalinė tiesa, reiškia neklysta tie kandūs kritikai, kurie šį miestą vadina svarbiausiu Lietuvos patriotinio diletantizmo centru. Naivus siekis pilių statybos fronte prilygti sostinei Vilniui čia taip paskatina meninius regėjimus, kad jau įsivaizduojama  ne tik Kauno pilis, bet ir kunigaikščio Vaidoto namelis. Tačiau iš tiesų ne apie Kauną šis komentaras.

Lietuvos viešoji erdvė užnuodyta. Ji užteršta nė kiek ne mažiau nei Lietuvos gamta, į kurią kas tik netingi mėto viską iš pravažiuojančių ar sustojančių automobilių. Plastikiniai buteliai ir šiukšlės Lietuvos miškuose turi savo neabejotiną atitikmenį viešojoje erdvėje – tai didžioji dalis anoniminių internetinių komentarų. Anoniminių komentarų skleidžiamas melas, šmeižtas, insinuacijos ir autorių įžeidinėjimai primena daug ką. Kad ir minios siautėjimą, dėl kurio nebūna kaltų ir atsakingų.

„Politikų“ ir „valdžios“ apskritai kritika, priešpastatant juos verslui ir biurokratijai, yra vienintelė įžiūrima V. Adamkaus pranešimo ašis. Deja, jokio kitokio pavadinimo, rašydamas apie šalies prezidento Valdo Adamkaus metinį pasisakymą, sugalvoti nepajėgiau – po bergždžio pernykščio ekscelencijos pasirodymo, jo kalbas, regis, beliko tik numeruoti, tačiau... Praėjusių metų pranešimas, kurio būtų galėję ir nebūti, dar kėlė kažkokias emocijas ir politines aistras.

Garsiausiai skambantis motyvas prezidento Valdo Adamkaus metiniame pranešime – Lietuvai stinga strateginio mąstymo. Kas toliau? – klausia prezidentas. Kaip turime tvirtinti ilgalaikės piliečių gerovės pagrindus? Naujos lengvatos turtingiesiems Iškėlus tokius klausimus, geriausia vieta į juos atsakyti yra tas pats prezidento metinis pranešimas. Kitaip nesuprantu, kokia pranešimo, kuriame tik išvardytos kai kurios problemos, prasmė.

Visad žavėjaus protingomis ir ambicingomis moterimis. Visad sakiau, kad joms privalo būti suteikiamos tokios pats galimybės, kaip ir vyrams šiame patriarchaliniame pasaulyje. Netgi pasisakiau už pozityvios diskriminacijos principų taikymą (tokių, kaip kvotų moterims parlamente ar politinėse partijose nustatymą) ir šių principų neatsižadu. Tačiau vienos ypatingos moters ypatinga istorija, mano manymu, verta didesnio dėmesio.

Pastarųjų mėnesių įvykiai, privertę rimtai suabejoti Lietuvos valstybės pirmųjų asmenų teise vadintis „moraliniais autoritetais“, anaiptol neišsėmė šios temos aktualumo. Iki Seimo rinkimų likus vos pusmečiui, Lietuvos rinkėjams (bent jau tiems, kurie balsuoja ne už partijos iškabą, o už jos vertybiškai orientuotą programą) kyla ne ką mažiau klausimų ir dėl beveik visų reitinguose figūruojančių partijų patikimumo.

Garsios pasaulyje britų architektės Zahos Hadid projektas „Forma“ laimėjo Vilniuje vykusį Guggenheimo-Ermitažo muziejaus statinio konkursą. Ji įveikė kitus du ne mažiau garsius dalyvius. Tokio lygio konkurso rengimas – naujas Lietuvai dalykas.

Amerikiečių rašytojas ir diplomatas Washingtonas Irvingas (1783-1859), vienas pirmųjų amerikiečių kūrėjų sulaukusių pripažinimo Europoje ir daug prisidėjusių prie tų dviejų kultūrų suartinimo, yra palikęs sparnuotą posakį: „Didieji protai kelia sau tikslus, kiti žmonės vadovaujasi savo norais“. Laimingos tautos, kurios turi tokio masto asmenybių. Ir vargas toms, kurios neįstengia išsiugdyti didžių protų ar nebeatsimena tų, kurie šito verti.

Lenkija – bene paskutinė pokomunistinė valstybė, kuri neišsprendė reprivatizacijos klausimo. Jau daugelį metų rengiamas ir vis atmetamas komunistinės valdžios nacionalizuoto turto grąžinimo arba kompensavimo įstatymas. Premjeras Donaldas Tuskas vizito Izraelyje metu pažadėjo, kad reprivatizacijos įstatymas bus priimtas dar šiais metais.

Pastarosios visuomenės apklausos rodo, kad Tvarką ir teisingumą bei Darbo partiją remia didelė dalis Lietuvos rinkėjų. Pagal kai kurias visuomenės apklausas, abi šios partijos kartu sudėjus gali įgyti daugumą per šių metų rudenį įvyksiančius rinkimus. Tokia perspektyva verčia analitikus, politikus ir ekspertus reikšti susirūpinimą, kad tokia „populistų“ pergalė gali kelti pavojų Lietuvos demokratijai.

Derybininkų dėl IAE pratęsimo vadovas Aleksandras Abišala jau spėjo pareikšti, kad šansų išsiderėti pratęsimą tik 5 proc. Taip, jeigu deramasi būtent taip, kaip tai daro jis, šansų tikrai mažai. Stebint Vyriausybės derybas dėl IAE darbo pratęsimo susidaro įspūdis, kad Lietuvai gali nepavykti ne dėl ES teisės reikalavimų, o  dėl elementaraus neprofesionalumo. Elektros kaina po Ignalinos AE uždarymo turėtų mažiausiai pakilti nuo dabartinių 33 iki 59 ct/kWh.

Europos Parlamento narė, ekonomistė Margarita Starkevičiūtė ragina keisti Lietuvos užsienio politikos kryptį ir sparčiau diegti šalyje europinius gyvenimo standartus. Kalbėdama Dariaus Kuolio vedamoje LTV2 laidoje „Sankirtos” dabartinę šalies energetikos politiką ji įvertino kaip Rusijos interesų protegavimą. Politika Lietuvoje - tik viešieji ryšiai D. Kuolys: Jau pripratome, kad Lietuvoje daug dažniau svarstome valdžios išlikimo nei krašto sėkmės scenarijus.

Jau senokai mėginau pats sau atsakyti į klausimą: kodėl iki šiol vis dar esama daugelio klausimų, kuriuos nejauku svarstyti Lietuvoje? Jei pasirinkai polemiko ir viešo moralinių bei politinių pozicijų gynėjo kelią, anaiptol neturi stengtis įtikti visų skoniui. Greičiau priešingai. Jei nori ginti tai, kas tau svarbu ir brangu, geriau save pastatyti kvailių pajuokai, nei norėti tapti visuotiniu numylėtiniu.

Jau tapo įprastu dalyku sakyti, kad politikoje žodžiai ir darbai nuolat išsiskiria. Premjeras Gediminas Kirkilas, regis, visai rimtai užsimojo įrodyti, kad žodžiai apskritai nieko nereiškia, ir kad reikalų tvarkymo reikalai gali apsieiti visai be žodžių.

Besismaginanti, jau dviženkle virstanti  infliacija Lietuvoje nenoromis patraukia visų dėmesį. Kitaip negali būti – parduotuvėse vos ne kas savaitę vis naujiena kainų etiketėse. Net bankai, pernai uždirbę kolosalius pelnus, jau spėjo pasiskųsti įvairiu diskomfortu ir pakėlė įkainius už paslaugas. Kovą pasiekusi 11,4 proc., o per pastaruosius 12 mėnesių pakilusi 7,4 proc., lyginant su ankstesniais 12 mėnesių, infliacija tampa rimta problema ir krašto ūkiui, ir politiniams procesams.

Jeigu transliuotojas yra visuomeninis, išlaikomas mokesčių mokėtojų pinigais, tai jo vadovo rinkimai turi būti visuomenei atviras procesas. Aludariai nori pasišvaistyti pinigais, o televizijos transliuotojai (tarp jų ir nacionalinis) nori tuos pinigus susižerti sau.

Jau beveik mėnuo netyla kalbos dėl skustagalvių demonstracijos Kovo 11-ąją. Gana netikėtai jaunieji ekstremistai susilaukė ir žiniasklaidos, ir politikų dėmesio. Būtent tas ažiotažas labiausiai ir domina, nes pats White Power skustagalvių grupuotės egzistavimas Lietuvoje yra anokia naujiena. Jie mūsų šalyje veikia maždaug nuo 1994 metų. Bet galbūt jie tik dabar tapo gausesni, aktyvesni ir labiau matomi? Irgi ne.

Nemažai laiko turės praeiti, kol suvoksime, kas įvyko balandžio 3-iąją Bukarešte. Per NATO vadovų susitikimą deklaruota, jog Ukraina ir Gruzija taps NATO narėmis. Prie tokio sprendimo prisidėjo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuris, pasisakydamas, sakoma, aštuonis kartus trinktelėjo kumščiu į stalą.

Tibeto okupacija vėl iškilo į pasaulinės politikos lygmenį. Primindami 49-ąsias okupacijos metines tibetiečiai išėjo į Lasos gatves protestuoti prieš kinų vykdomą politiką – modernizuojant kraštą naikinti vietinę kultūrą, papročius ir šventas vietas, o pačius tibetiečius paversti etnine mažuma, kurią galima pateikti pasaulinei turizmo rinkai kaip egzotišką reginį. Beje, jau kuris laikas norintys užsidaryti ilgoms meditacijoms olose vietiniai budistų vienuoliai turi mokėti mokestį.

Po skustagalvių eitynių Vilniuje kovo 11 d. svarstomos įstatymų pataisos, kuriomis siekiama uždrausti ar apriboti nacių ir komunistų simbolikos naudojimą, viešą šių ideologijų skleidimą ar jas propaguojančių politinių organizacijų kūrimąsi. Taip pat siūloma iki dvejų metų laisvės atėmimu nubausti asmenis, kurie viešai pritaria SSRS ir nacistinės Vokietijos agresijai prieš Lietuvą, okupacinių režimų vykdytiems nusikaltimams, juos teisina, menkina ar neigia.

Susidomėjęs perskaičiau profesoriaus Leonido Donskio publikaciją, kurioje mėginta išsiaiškinti kažkokių jėgų, siekiančių diskredituoti prezidentą Valdą Adamkų, motyvus. Motyvai svarbūs visada.

Skandalingos Kovo 11-osios eitynės Vilniaus centre pakurstė diskusijas dėl skustagalvių subkultūros. „Balsas.lt“ pristato portalo bendradarbio Mindaugo Valančiaus straipsnį apie skustagalvių judėjimo Lietuvoje kryptis, idėjas ir bruožus. Neabejotina, kad tautinę nesantaiką kurstę Kovo 11-osios skustagalvių eisenos dalyviai turi sulaukti atsakomybės. Jos turi sulaukti ir kiekvienas kitas su įstatymais prasilenkiantis jų veiksmas.

Seimo partijos jau pluša iš peties. Judriausia iš jų, pagal apklausas pirmaujanti, todėl ir daugiausia vietų laimėti Seime besitikinti – „Tvarka ir teisingumas“ (TT). Ji jau sudarė sąrašą, – kol kas jis dar neskelbiamas, – jo vedle parinko neturinčio teisės kandidatuoti partijos pirmininko Rolando Pakso žmoną, vadovai pasiskyrė vienmandates apygardas ir pradėjo ieškoti pinigų. Netrukus žada pradėti medžioti balsus.

Jau senokai prasidėjusios aršios atakos prieš mūsų valstybės vadovą nėra paprastas ir lengvai paaiškinamas reiškinys. Lietuvos Respublikos Prezidentas neabejotinai yra gerbiamas žmogus, tad ir atakos prieš jį žiniasklaidoje yra specifinės – niekas nesiryžo (ir greičiausiai nesiryš) nueiti taip toli, kad pasakytų, jog jis turi kažkokių įtartinų asmeninių interesų, gviešiasi kažko ar panašiai.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituo (TSPMI) vadovas prof. Raimundas Lopata pripažįsta, kad jo vadovaujama institucija yra įsitraukusi į politiką. Savo dalyvavimą užkulisinėse derybose dėl „darbiečių“ paramos Gediminui Kirkilui politologas aiškina paprastai: „Esu laisvas žmogus. Su kuo noriu, su tuo susitinku“. – Baltarusijoje išvaikant opozicijos mitingą sulaikyta žurnalistų iš Lietuvos, sudaužyta jų vaizdo kamera.

Balandžio 1 dieną Lietuvos radijo ir televizijos visuomeninė taryba išrinko naują šios įstaigos direktorių. Jau nuo kitos savaitės Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai vadovaus žurnalistas Audrius Siaurusevičius. Kaip buvo skelbta, pirmajame rinkimų ture jis sulaukė didžiausių LRT tarybos narių simpatijų, o antrajame ture už jį balsavo net 11 iš 12 Tarybos narių. „Bernardinai.lt" nusprendė pasiteirauti LRT tarybos narių, kuo A. Siaurusevičiaus kandidatūra jiems pasirodė patraukli.

Vakar Vilniaus savivaldybės tinklalapyje pasirodė pranešimas, skelbiantis, kad artimiausiu metu bus svarstoma galimybė Europos kultūros sostinę perkelti į Kauną, nes dėl finansavimo problemų viešoji įstaiga „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) negali tinkamai atlikti savo funkcijų. Nors pusė naujienos atitinka realybę (akivaizdu, kad VEKS šiuo metu negali normaliai funkcionuoti), aišku, kad tai vienas iš balandžio 1 d. pokštų.

Valstybininkai niekada neverkia. Valstybininkai yra tie, kurie ne inkščia, o tvarko reikalus, sprendžia problemas. Ir valstybės, ir savo. Tai tie žmonės, kuriems Lietuvoje gera gyventi. Jau dabar. Matydamas aplink daugybę inkščiančių, dejuojančių, besiskundžiančių, kaltinančių žmogystų, kurios su paranojišku atkaklumu ieško – ir randa! – vis naujų blogybių ir keikia Lietuvą, kad pateisintų savo neveiklumą, kartais pasijuntu simpatizuojantis valstybininkams.

Prieš pusantrų metų Lenkijos televizija parodė vaizdajuostę iš vienos jaunimo organizacijos vakarėlio, kuriame dalyvavo europarlamentaro Maciejo Giertycho asistentė. Aplink laužą susėdęs jaunimėlis vaišinosi alumi,o už jų nugarų matėsi svastika.

Nemenką valdančiųjų politikų sujudimą sukėlė britų leidinio „The Economist“ analitikų padalinio „The Economist Intelligence Unit“ paskelbta nuomonė apie Lietuvos vyriausybės ir „VP Market“ verslininkų grupės atliktą operaciją kuriant nacionalinį investuotoją atominei elektrinei statyti.

Seimo pirmininkas – jau atiduoda įgaliojimus. Ministras pirmininkas – dar laikosi, bet jau rašo kalbą „išstojimui“ Seime ir ruošia atsakymus į laukiančios parlamentinės kvotos, vadinamos interpeliacija, klausimus. Prezidentas, kaip paprastai, laikosi tyliai. Tik šįsyk jo tyla – nepaprasta. Kodėl? Apie tai – vėliau. Vis dėlto visi šie politinės scenos paveikslai nublanksta prieš kitą drobę, kurios autorius – namų arešte laikomas Viktoras Uspaskich.