Pagal daugelį socialinės atskirties rodiklių velkamės ES uodegoje.
Galima teigti, kad dalį socialinės atskirties Lietuva eksportavo, savaitraščio „Veidas“ komentare teigia socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka.
Socialinės atskirties (exclusion) terminas Lietuvoje vartojamas vis dažniau. Nenuostabu, nes Lietuva jau beveik ketveri metai yra ES narė, o ES socialinės atskirties mažinimas arba socialinė aprėptis (inclusion) yra šiuolaikinės socialinės politikos šerdis. Tačiau į socialinės atskirties sampratą Lietuvoje gilinamasi per mažai. Vieši Lietuvos politikų ir komentatorių pasisakymai rodo, kad socialinė atskirtis dažniau suvokiama kaip dalies visuomenės ar atskirų asmenų negebėjimas prisitaikyti prie pokyčių ir dėl to jų gyvenimo lygis atsilieka nuo turtingesnės visuomenės dalies gerovės augimo.
Atrodo, viskas paprasta ir aišku. Tačiau tokia socialinės atskirties samprata paradoksaliai suartina sovietų ir laisvos rinkos fundamentalistų socialinės politikos paradigmas. Pirmieji kalbėjo apie laikinus komunizmo statybos sunkumus ir žadėjo socialines problemas išspręsti pirma sukūrus pakankamą ekonominį potencialą. Antrieji socialinės atskirties mažinimo politikos pagrindine priemone laiko verslo sąlygų gerinimą,investicijų pritraukimą, o dėl pagalbos vargšams siūlo palūkėti, kol bus iškeptas didesnis pyragas.
Pagal europietišką tradiciją socialinė atskirtis yra ne asmens patologija, bet visuomenės nepajėgumas savo orbitoje išlaikyti asmenis. Žmonės laikomi atskirtais, jeigu iš jų yra atimtos teisės ir galimybės. Tuomet socialinės atskirties pažinimui reikia rodiklių, kurie įvairiais aspektais apibūdintų pačią visuomenę. Europos Komisija naudoja keliolika pagrindinių ir dar daugiau papildomų rodiklių, apibūdinančių socialinę atskirtį. Jais parodomas skurdo paplitimas, nelygybė, gyventojų sveikata, išsilavinimas, darbo galimybės, socialinės apsaugos pajėgumas ir dar daug kitų visuomenės charakteristikų.
Skirtingai suprantant socialinę atskirtį, skiriasi ir siūlomos politikos priemonės. Džiaugiamės ūkio augimu ir nerimaujame tik dėl jo lėtėjimo nuojautos. Per dešimtmetį Lietuva padidino ekonominę galią nuo 35 proc. ES vidurkio BVP vienam gyventojui (1996 m.) iki 55 proc. (2006 m.). Tuo pat metu pagal daugelį socialinės atskirties rodiklių velkamės ES uodegoje arba tolstame nuo vidurkio. Nelygybė didėja, skurdo paplitimas ir nusikalstamumas taip pat didelis. Nedarbo srityje kelios ES senbuvės gerokai pagražino Lietuvos socialinės atskirties veidą, priimdamos minias tėvynėje atstumtų žmonių. Daug emigrantų ekonominės atskirties problemą iškeitė į kultūrinę atskirtį. Galėtume sakyti, kad Lietuva eksportavo dalį socialinės atskirties.
Išsilavinimo ir sveikatos rodikliai Lietuvoje taip pat prieštaringi,nors šių paslaugų pasiekiamumas dar nėra labai blogas. Tačiau galimybės suteikti žmonėms kokybiškas paslaugas sparčiai mažėja.
Europoje socialinės atskirties mažinimo politika nėra vienakryptė. Žinoma, girdisi ir tokių siūlymų, kurie vyrauja Lietuvoje. Tačiau ne jie lemia politiką, net ir pripažinus, kad socialinė atskirtis priklauso nuo pačių atskirtųjų elgesio. Individualus socialinis darbas su atskirtaisiais derinamas su institucijų galimybėmis juos integruoti.
Ką dažniau girdime Lietuvoje? Siūloma mažinti individualizuotą socialinę paramą, o valstybei — trauktis iš švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sričių. Tikimasi, kad atskirtieji greičiau susipras savarankiškai integruotis. O valstybė, atlaisvinusi socialinės srities išteklius, galės toliau mažinti mokesčius ir gerinti verslo sąlygas. Tikimasi, kad atskirtieji ir dar daugiau pelno gaunantis verslas susitiks. Valstybei atkakliai siūloma tik naktinio sargo vieta. Deja, tai jau buvo. Europa tokį atskirties mažinimo kelią perėjo jau labai seniai.
Romas Lazutka
