Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituo (TSPMI) vadovas prof. Raimundas Lopata pripažįsta, kad jo vadovaujama institucija yra įsitraukusi į politiką. Savo dalyvavimą užkulisinėse derybose dėl „darbiečių“ paramos Gediminui Kirkilui politologas aiškina paprastai: „Esu laisvas žmogus. Su kuo noriu, su tuo susitinku“.
– Baltarusijoje išvaikant opozicijos mitingą sulaikyta žurnalistų iš Lietuvos, sudaužyta jų vaizdo kamera. Ar šis incidentas rodo Minsko politiką? Ar Aleksandras Lukašenka kryptingai gilina konfrontaciją su Vakarais?
– Kaip tik dabar esu Vienoje konferencijoje, kuri skirta Baltarusijos klausimui aptarti. Čia yra ir to įvykio liudininkų. Tie įvykiai, žinia, tęsiasi, keliamos bylos, vyksta areštai, kratos. Ir patys baltarusiai numano, kad A.Lukašenka jaučiasi esąs užspęstas į kampą.
Koks yra lukašenkinės Baltarusijos pavojus? Klausimas būtų toks: ar apskritai prognozuojami jos veiksmai valdant diktatoriui? Galime sakyti, kad jie – neprognozuojami. Dabar vyksta teroras prieš kitaminčius, bet gali būti, kad po poros dienų A.Lukašenka jau sakys norįs derėtis su Vakarais – jis jau ne kartą yra taip daręs.
Atsakysiu ir į klausimą apie kryptingą konfrontaciją su Vakarais: manau, kad krypties nėra – tiesiog kiekvienas diktatorius rūpinasi savo asmeniniu išlikimu ir saugumu.
– Naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas interviu „Financial Times“ pabrėžė nepritariąs Gruzijos ir Ukrainos priėmimui į NATO. O ar Vakarai vienareikšmiškai suinteresuoti jų priėmimu?
– Atsirado nauja sąvoka, kuri man asmeniškai labai patinka: „swinger states“.
– Ir ką ji reiškia?
– Tą ir reiškia: „swinger“. Ko pasigenda rimtesni analitikai, tiriantys Rusiją ir posovietinę erdvę? Jie pasigenda Vakarų valstybių – ir paskirų, ir apskritai Europos Sąjungos – politikos Rusijos atžvilgiu strategijos. Rusija turi strategiją savo „pakraščių“ atžvilgiu, o Vakarai – ne.
– Kokį prognozuojate Gruzijos ir Ukrainos likimą?
– NATO veikia kaip magnetas. Gruzijos atžvilgiu ji taip ir veiks, kartu reikalaudama iš Gruzijos, kaip reikalauja iš visų potencialių Aljanso narių, tam tikro elgesio.
Ukrainos reikalai sudėtingesni. Ne paslaptis, kad buvę ir esami Ukrainos vadovai, dabartiniai opozicionieriai kalba apie artimus santykius su Vakarais. Bet kaip jie įsivaizduoja įsiliejimo į Europos Sąjungą ar NATO perspektyvą? Ukraina puikiai suvokia savo strateginę padėtį ir tuo dažnai naudojasi, žaisdama tiek su Vakarais, tiek su Rytais. Ji ir yra klasikinis „swinger state“ pavyzdys.
Svarbiausias klausimas, ne kaip elgsis Ukraina, o kaip šia situacija pasinaudos pagrindiniai žaidėjai – Rusija ir Vakarai. Neabejoju, kad mūsų interesas – turėti Ukrainą savose gretose. Bet reikia turėti omenyje, kad tai ilgas procesas, kurio metu žaidimas vyksta kaip su „svingeriais“.
– Ar nuo Lietuvos kas nors apskritai priklauso? Ar verta dėti pastangas?
– Manau, taip. Nes tai Rusijos klausimas, o Ukraina yra šito klausimo raktas.
– Kaip vertinate Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Rimanto Šidlausko veiklą ir jo kalbas apie finliandizacijos privalumus?
– Vertinu teigiamai. Bėda ta, kad vertiname ne jo veiklą, o interpretacijas, kurios atsirado po tam tikrų jo pasisakymų. Nors paties pasisakymo niekas rišliai netransliavo. O kontekstas labai įdomus, į jį reikėtų atkreipti dėmesį. Kalbos kilo dėl vieno akademinio darbo, kurį rašė mūsų ir rusų istorikai. Kai kurie politikai, net nematę to darbo, ėmė jį kritikuoti.
Ten yra 1939–1940 m. okupacijos dokumentai, archyvų medžiaga. Įžangą parašė rusų istorikė, vėliau už tą įžangą patyrusi Kremliaus represijas. R.Šidlausko pasisakymas nuskambėjo tame kontekste. Tik viskas buvo supinta į viena, ir atsirado tariamos finliandizacijos.
– Pastaruoju metu buvote ir esate kaltinamas artimais ryšiais bei siejamas bendrais interesais su „Gazprom“ tarpininkais Lietuvoje, priskiriamas vadinamajam valstybininkų klanui, esą kontroliuojančiam prezidentūrą, VSD, URM, kitas institucijas.
– Visų mano veiksmų esmė tokia: kol neįvyko aukštojo mokslo reforma, aš turiu rūpintis tais, kurie dirba ir mokosi institute. Kol reformos nebus – o reikia gyventi ir studijuoti taip, kaip mes nusipelnėme, – tol mano rėmėjai bus visi tie, kurių veikla neuždrausta Lietuvos Respublikoje.
Kita vertus, tai, kas prasidėjo sulig pastarosiomis žiniasklaidos publikacijomis, yra labai keista. Netikiu, kad oligarchas Bronislovas Lubys yra susijęs su Rolandu Paksu.
Išspausdintose nuotraukose („Lietuvos žinių“ straipsnyje apie vadinamąjį valstybininkų klaną – V.L) matome sveiko proto asmenis, dirbančius Lietuvoje. Būtent tuos, kurie buvo aiškiausiai matyti, kai vyko R.Pakso apkalta.
Ar neatrodo, kad kaip tik tie sveiko proto žmonės ir sudaro šalies stuburą? Bet tų nuotraukų publikacijoje – labai mažai. Ten turėtų būti daugiau sveiko proto žmonių, tarp jų ir jūs, žurnaliste Vladimirai Laučiau.
– TSPMI ir jūs asmeniškai įvardijamas kaip valstybininkų sukurtos valdžios sistemos grandis. Esą „savi žmonės“ iš TSPMI skiriami į prezidentūrą ir VSD, dirba kitose institucijose, iš jų reikalaujama lojalumo sistemai. Kaip yra iš tikrųjų?
– Gyvename laisvoje valstybėje. Niekad neslėpėme, kad mes, būdami tokio mokslo institucija, taikome atvirų durų principą. Tegu dirba laisvi žmonės ir spendžia, kaip jie mato savo karjerą, galimybes. Juos kviečia, o jie atsako „taip“ arba „ne“. Ne TSPMI direktorius kur nors ką nors siunčia.
Galbūt visa tai tik rodo, kad TSPMI yra viena geriausių šalies strateginių institucijų. Galima klausti kitų institucijų vadovų, kodėl jie kviečiasi žmones iš TSPMI. Matyt, kažkas patinka.
– Arba esama susitarimų, įtakos svertų.
– Nėra jokios įtakos ir jokių susitarimų. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartis kone su visomis valstybinėmis institucijomis. Nes visos institucijos deklaravo savo suinteresuotumą mūsų analitiniais gebėjimais. Kartu su jomis vykdomi projektai. Tai normalus bendradarbiavimas, vykstantis visose demokratinėse civilizuotose valstybėse. Jei bendradarbiaujant aiškėja, kad žmogus gali rinktis, kur jam dirbti, jis ir renkasi.
– Bet TSPMI, glaudžiai bendradarbiaudamas su valstybės institucijomis ir parengdamas joms savo žmones, lyg ir įsitraukia į politiką?
– Neįsivaizduoju, kaip panašios į TSPMI aukštosios mokyklos bet kurioje normalioje valstybėje gali būti ne politikoje, analizuodamos politiką? Jos net nenorėdamos yra į ją įtraukiamos. Neišvengiamai.
Kyla tik toks klausimas: kaip vykstant šiam įtraukimo procesui žmonės gina savo akademines idėjas, tyrimus? Tai asmeniniai, o ne instituciniai klausimai. Juolab kad mes, kaip institucija, neslepiame, jog vykdome atvirų durų politiką. Didžioji dalis mūsų absolventų eina dirbti į valstybės tarnybą – tai irgi ne paslaptis.
– Kaip paaiškintumėte savo asmeninį vaidmenį derybose „darbiečio“ Jono Pinskaus namuose – kartu su Rimandu Stoniu – dėl Darbo partijos frakcijos Seime paramos formuojant G.Kirkilo Vyriausybę?
– Esu laisvas žmogus. Su kuo noriu, su tuo susitinku. Nė vienas iš susitikimo dalyvių nėra valstybės priešas, jų veikla nėra uždrausta. Nenoriu šio klausimo komentuoti, nes jis jau tapo politiniu klausimu, į jį atsakys komisija.
– Apklausos liudija, kad „Tvarka ir teisingumas“ kyla, o valdantieji socdemai smunka. Kas lemia šią tendenciją ir kuo ji baigsis Seimo rinkimuose?
– O kodėl B.Lubys taip daro, kaip buvo kalbėta? Dėl socialdemokratų – tai liudija, kad G.Kirkilo Vyriausybė ėmėsi ryžtingų sprendimų. Tai viena priežasčių. Kita – padėtis prieš rinkimus ir iš jos plaukiančios priežastys.
– Kokie tie ryžtingi G.Kirkilo sprendimai?
– „Leo LT“. Tai buvo geopolitinis sprendimas.
– Teisingas?
– Geopolitiškai – taip.
– Bet G.Kirkilas sakė, kad šitos Vyriausybės prioritetas – aukštojo mokslo reforma, o ryžtingo sprendimo nematyti.
– Dėl aukštojo mokslo reformos ne G.Kirkilas kaltas. Tai įsisenėjusi švietimo sistemos bėda. Dabar buvo bent jau mėginta priimti realų sprendimą, o anksčiau tie bandymai buvo tik imituojami. Bet problema šiuo metu glūdi akademiniame pasaulyje, ne politiniame. Dabar padėtis yra mūsų, akademikų, rankose, bet mes nesugebame apsispręsti.
Vladimiras Laučius
