Komentarai ir analizė

Jau daugiau kaip dveji metai nepriimamas naujasis Teismų įstatymas, rašoma „Lietuvos žiniose“ skelbiamame komentare. Teisėjų ir jų rėmėjų klanas nesitikėjo, kad Seime atsiras valios nesutikti su jų parengtu projektu ir jį lydinčiu teisėjų inicijuojamu viešu melu apie tariamą teismų reformą.

Dešinieji liberalūs ekonomistai nuolat meluoja, kad bet koks politikų kišimasis į ekonomiką  - mokesčiai, perskirstymas, muitai ir panašiai - yra brovimasis į natūralią rinką ir todėl blogas dalykas. Liberalai įsitikinę, kad ekonomika turi būti kuo laisvesnė: be mokesčių ar su mažais mokesčiais, be perskirstymo, be muitų ir t.t. Esą tai garantuoja asmeninę piliečių laisvę ir nacionalinės ekonomikos produktyvumą.

Reikia pripažinti, kad chimera yra gana nemaloni būtybė: liūto galva, ožkos kūnu, drakono uodega. Deja, tokią chimerą turime savo valstybėje: verslo, politikos ir žiniasklaidos elitų susiliejimas, jų virtimas iš esmės vienu elitu, nežada nieko gero šalies demokratijai. Po 20 metų - dvejopas jausmas Kad šitaip įvyks, vos prieš porą metų dar galėjai kalbėti tik kaip apie galimybę. Šiandien jauti, kaip padangė niaukiasi - kiekvieną dieną vis labiau.

Sąjūdžio 20-metį pasitikome simboliniu aktu, kuris turėtų simbolizuoti galutinį Sąjūdžio pralaimėjimą ir mirtį. Nacionalinis trasliuotojas grąžino mus 20 metų atgal, ir padarė tai ne dokumentinių kadrų pagalba. Tai, kas vyksta, gali būti pavadinta sovietinės realybės šou, bet nuo visų kitų „realybės šou“ ši realybė skiriasi tuo, kad yra tikra, autentiška ir nesurežisuota. Mes iš tiesų esame grąžinami į tą realybę, kurią prieš 20 metų buvo įveikęs Sąjūdis.

Pamename, kaip nekantriai laukdavome neišvaizdaus spausdinėlio „Sąjūdžio žinios“. Laukdavome visi, susaistyti ir pakylėti lemtingos Sąjūdžio žinios. Nujautėme, kad su kiekvienu nauju leidinio tiražu vis labiau laisvėja okupacijos pančiai, vis labiau stiprėja ryžtas išsilaisvinti. Neabejojome – Sąjūdžio žinios yra ne tik tikros ir teisingos, bet ir teisios, nes teisinga žinia yra teisi, laisvinanti žmones žinia. Tokias žinias ir patys stengėmės skleisti įvairiuose leidiniuose.

2008 m. gegužės 29-tos, rytą, atsidaręs tinklalapį, pasijutau labai maloniai: beveik visiškai sujauktoje, melais, sukčiavimais, nesąžiningumu grįstoje, žmonių apgaudinėjimu aptemdytoje Lietuvos politikos padangėje blykstelėjo tikrai šviesus žiburėlis. Tokių malonių akimirkų neteko pergyventi nuo Sąjūdžio laikų. „Kandidatą į Seimą parenkant kuriame nors rajone yra labai svarbi tiek to rajono gyventojų, tiek partijos skyriaus nuomonė.

Ar didesnės bausmės yra tinkamas būdas nusikaltimų prevencijai? Ar kalėjimuose turi būti griežtos sąlygos, ar jie veikiau turi priminti sanatoriją? Ar nusikalstamą žmogaus elgesį lemia nelemta prigimtis, ar socialinės sąlygos, į kurias jis pakliūva? Kriminologija - žvilgsnis į nusikaltimus be emocijų Tokie ir panašūs su nusikaltimais susiję klausimai visuomenėje diskutuojami kiekvieną dieną. Politikams tenka apsispręsti, priimti atitinkamus sprendimus.

Tokia smulkmena – skandalais apsivėlusio Valstybės saugumo departamento (VSD)  vicedirektoriaus teisminio puolimo prieš žurnalistus nepastebėjo ne tik stambūs privatūs interneto portalai bei privati naujienų agentūra. Visuomenės informuoti apie bylinėjimąsi bei jo rezultatą – atmestas Dariaus Jurgelevičiaus pretenzijas – nesiteikė ir visuomeninis transliuotojas. Privačioms žiniasklaidos priemonėms galėjo rastis tiesiog įdomesnių jų požiūriu temų (pvz.

Nepasakysiu nieko naujo konstatuodamas faktą, kad Lietuva yra traumuota šalis. Anaiptol ne mes vieni – savo kolektyvinių trauminių patirčių turi vokiečiai, rusai ir turbūt visos be išimties Rytų ir Vidurio Europos šalys, tapusios XX amžiaus totalitarinių režimų agresijos bei okupacijos aukomis. Lietuvą stipriai traumavo ją pažeminusi ir lietuvius po pasaulį išbarsčiusi okupacija, kuriai nebuvo net simboliškai pasipriešinta.

Kaip atrodo, miglų pūtimo metas beveik jau ir baigėsi, gražios saviapgaulės kupinas laikotarpis išsikvėpė, įžengėme į naują etapą, kai kaukės nusiimamos ir pasidedamos šalia.

Nesupratimas priklauso mažų mažiausiai nuo dviejų dalykų: reiškinio prigimties ir mėginančio ką nors suprasti pajėgumo. Pasilaikau galimybę būti nesupratingu, bet nesusilaikysiu nuo samprotavimų apie tai, ko nesuprantu. Prisipažinsiu, didžiausios dešine save vadinančios partijos Tėvynės Sąjungos pasivertimas krikščionimis demokratais buvo didelis netikėtumas. Ne dėl to, kad jis buvo susijęs su partija, kuri ilgokai vegetavo už parlamento ribų.

Kiekvienas lietuvis žino, kad įvykiai nėra tokie, kokie mums atrodo. Tai, ką stebime, tėra atskiri fragmentai planų, gimusių galingų, įžvalgių, neklystančių strategų galvose. Tai jiems, strategams, nurodžius tarsi burtininko lazdelės mostelėjimu įvykiai, kurie atrodė aiškūs, paprasti, suprantami staiga tampa neįžengiamomis galvosūkių džiunglėmis, o sudėtingiausios problemos netikėtai pavirsta vaikų žaidimu.

Ketvirtadienio popietę prie Vilniaus universiteto šurmuliavo jaunimo minia – galų gale studentai išdrįso viešai išsakyti savo nepasitenkinimą valdžios vykdoma švietimo politika, ypač nuožmiu valdžios siekiu paversti aukštąsias mokyklas diplomus pardavinėjančiomis įmonėmis, o jaunimą įkinkyti į didelių ir vis didėsiančių įmokų už aukštąjį mokslą vežimą.

Lietuvos kariuomenę įprasta buvo laikyti viena iš nedaugelio valstybės gyvenimo sričių, kuriose pavyko pasiekti daugiau ar mažiau tarptautinius standartus atitinkančius kokybės kriterijus. Suprantama, kad iki valstybės reikmes ir tarptautinius partnerius tenkinančios padėties – dar ilgas kelias, tačiau palyginus krašto apsaugos rūpesčius su, tarkim, švietimo ir mokslo, kultūros ar sveikatos apsaugos problemomis, čia – „tobulas“ rezultatas.

Pasigrožėkime kai kuriomis mūsų žiniasklaidos antraštėmis, skelbtomis sausio mėnesį: „Sostinėje brangs kelionė mikroautobusais“, „Vilnius paskęs šiukšlėse“, „Lietuva bus policinė valstybė“, „Taksistai nori keturių litų už kilometrą“. Nesunku pastebėti, kad visoms šioms antraštėms būdingas vienas linksmas patosas: gąsdinimas. Kas gi būtų žiniasklaida, jeigu ji negąsdintų. Vadovaujantis nuovoka, žinoma, jau sausio mėnesį galėjo būti aišku, kad visos šios pranašystės yra niekinės.

Savaitraščio „Veidas“ apžvalgininko požiūris į ginkluotą savigyną. "Sakau jums — ginkitės. Ginkitės ir dar kartą — ginkitės visomis priemonėmis. Negalvokite, bus peržengtos būtinosios ginties ribos ar ne, — palikite tai nustatyti mums.

Pradėsiu nuo, kaip aš įsivaizduoju, kas yra Konstitucija. Man atrodo, kad Konstitucija yra dokumentas, skirtas saugoti tautos interesus, o ne kenkti tautai. Ir jeigu mes taip žiūrėsim į šį dokumentą, mūsų vizija bus teisinga ir sprendimus galėsim orientuoti pagal naudą valstybei, tautai, o ne pagal tai, ką kažkas įsivaizduoja esant įrašyta Konstitucijoje. Vertinimas turėtų būti per naudos tautai prizmę. Noriu kalbėti apie tam tikras Seimo fobijas, teisininkų įkalbėtas Seimui.

Airijos politinio ir ekonominio gyvenimo ypatumus gerai iliustruoja vienas reiškinys, kuris mums, lietuviams, gali padėti susigaudyti savo pačių jausenose. Tiesa, tas reiškinys nėra vienareikšmiškai atpažįstamas ir aiškinamas. Tačiau apie šio reiškinio ženklus pamažu vis labiau kalbama įžvalgiuose akademiniuose sluoksniuose, kuomet kalba pakrypsta link airių tautinio charakterio ar kasdienybės būdo klausimų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 440 000 išvyko, 70 000 grįžo ir dabar Lietuvoje gyvena 3 580 057 žmonės, skelbia paskiausi duomenys („Balsas.lt“, 2008 m. gegužės 21 d.). Tad gal ne nauda, bet nuostolis? Kaip tą naudą ar nuostolį apskaičiuoti? Pradėkime nuo naudos. Ji būtų apskaičiuojama pinigais ir balsais, jeigu balsavimą rinkimuose žymėsime naudos skiltelėje. Praėjusio Seimo rinkimų laikotarpiu Lietuvoje gyveno 2 666 196 turintys teisę balsuoti piliečiai.

Antanas Kulakauskas taikliai pastebėjo, kad sunku suvešėti demokratijai šalyje, kurioje akivaizdžiai trūksta pačių demokratų. Mūsų politikos didžiojoje scenoje iš tikrųjų demokratiškų politikų, kurie demokratiją suvokia ne kaip 50% plius vienas ir daugumos diktatą, o kaip savivaldą, realios galios atidavimą visuomenei ir platų visuomenės įtraukimą į politinių sprendimų priėmimą, yra tiek nedaug, kad juos galima nesunkiai suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.

Pasak Vilniaus mero Juozo Imbraso, jo atstovaujama partija „Tvarka ir teisingumas“ (TT) dar tik pradeda savo kovą su korupcija. Tiesa, Vilniuje šios kovos aukomis pastaruoju metu tapo kaip tik mero partijos bendražygiai — vicemeras Evaldas Lementauskas, tarybos nariai Gintaras Kazakas ir Audrius Butkevičius.

Įstrigo Seimo narys Algirdas Monkevičius tarsi ašaka valstybės gerklėje - nei išspjaut, nei nuryt. Į Lietuvos politinį gyvenimą jis galų gale įnešė intrigos, kurią galima pavadinti sveika. Atsirado proga pakalbėti apie principus, idėjas, programas, kurios ir turi būti politikos esmė.

Kitaip turbūt ir būti negalėjo. Logikos stoka apkaltinta filosofė Nida Vasiliauskaitė tiesiog nepajėgė atsakymo pradėti kitaip, kaip tik dvi pirmąsias pastraipas paskirdama oponento išplūdimui, pavadindama jį beviltišku ir nevertu gaištamo laiko. Bet vis dėlto laiko atrado ir jį sugaišo.

Aistros dėl abortų ribojimo išjudino plačiausius visuomenės sluoksnius. Interneto portalai kaista nuo nesutaikomų nuomonių įvairovės, kaltinimų, įžeidinėjimų, tradicinėje žiniasklaidoje įkarštį bei įniršį maldo dar išsilaikiusios asmeninio kalbėjimo viešumoje taisyklės. Abortų „ribotojams“ kliūva – jie juk kėsinasi į pamatine šiuo metu laikomą pasirinkimo laisvę, kuri tarsi simbolizuoja visuminę žmogaus laisvę.

Kai Breste, Baltarusijoje, žuvo Valstybės saugumo departamento pareigūnas Vytautas Pociūnas ir Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui atlikti parlamentinį VSD bei jo vadovybės veiklos tyrimą, viešojoje erdvėje pasirodė gana nemažai informacijos apie neskaidrius, su Konstitucija nesuderinamus, o tikriausiai ir nusikalstamus procesus Lietuvoje. Vyksta valstybės užvaldymas. Įvairios grupės ir klanai kaunasi tarpusavyje dėl išlikimo.

Nors prezidentas apgailestauja dėl ribotų prezidento galių, savo pasyvumu jis dar labiau silpnina prezidento instituciją. Atsakydami į priekaištus, kad prezidentas Valdas Adamkus yra neveiklus ir neveiksmingas, jo gynėjai aiškina, jog prezidento galios ribotos, savaitraštyje „Veidas“ rašo Kęstutis Girnius. Prezidento institucija esą silpna. Jam nėra pavaldi nei Vyriausybė, nei Seimas. Jis nesudaro valstybės biudžeto, nepriima sprendimų, kurie labiausiai lemia paprastų piliečių gyvenimą.

„Nepritariu“ – tikiu, mandagiai ir diplomatiškai, tačiau tvirtai ir užtikrintai trinktelėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas gegužės pradžioje Liuksemburge vykusiame Europos Sąjungos (ES) Bendrųjų reikalų ir išorinių santykių tarybos (BRIST) posėdyje, svarstant netolimoje ateityje ES numatytų derybų su Rusija dėl strateginės partnerystės sutarties darbotvarkę, ir visi nuščiuvo. Sukruto visi ES pakraščiai.

Be abejo, jokia diskusija, liečianti esminius mūsų bendrabūvio klausimus, negali konkrečiu laiko momentu būti vadinama pilnutinai užbaigta, jeigu tik sutariame dėl tos elementarios nuomonių apsikeitimo sąlygos, kad niekas iš mirtingųjų neturi galutinės tiesos monopolio.

Ne vienas esame atkreipę dėmesį į sunkiai paaiškinamą negatyvios informacijos, brutalių vaizdų ir detalizuotų smurto scenų bei aprašymų kiekį Lietuvos žiniasklaidoje. Save rimtais laikančių dienraščių pirmieji puslapiai mirgėte mirga informacija apie smurtinius ir žiaurius sugyventinių ar geriančių porų santykius kažkokiame kaime ar miesto landynėje.

Šį pavasarį profsąjungų aktyvumas Lietuvoje padidėjo. Kuriasi naujos profesinės sąjungos. Tai galima vertinti kaip labai teigiamus poslinkius jūsų šalyje. Šiuo metu Lietuvoje jau veikia nemažai profsąjungų. Dabar reikėtų sujungti šias jėgas, kad jos galėtų kalbėti vienu balsu. Liberalai prezidento rūmuose ir Seime tvirtina, kad darbininkų jungimasis į profsąjungas padidins kainas, todėl nenaudingas eiliniam žmogui.

Mažiausios biurokratijos šalis turi dar vieną ypatybę, kuri skiria Airiją nuo buvusio viešpaties-Jungtinės Karalystės, ir kuri gali rūpėti Keltų tigro pamokas studijuoti linkusiems Lietuvos politikams. Airijos ekonomikos šuolis buvo lydimas visuomenės, ypač tos jos dalies, kuri dar nesenai buvo vadinama darbininkų klase, sąmoningumo bei savigarbos stiprėjimo. To reiškinio geriausias įrodymas- tai ne tik stiprios, bet ir konstruktyviai veikiančios profesinės sąjungos.

Kadangi ginčijantis dėl abortų aistros įkaito, pirmiausia reikia patikslinti kai kuriuos terminus. Visų pirma nesu niekur matęs jokių „abortų šalininkų“. Netgi tos moterys, kurios ryžtasi abortui, nemano, kad tai geras dalykas, tai joms tik kraštutinė priemonė, ekstremali išeitis. Todėl egzistuoja tik abortų draudimo priešininkai ir pasirinkimo (o ne abortų) šalininkai, ir jie Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, sudaro ryškią daugumą.

Yra įprasta Lietuvą vertinti kaip „vėluojančią Estiją“, tačiau kodėl visiškai ignoruojama kita pokomunistinio regiono „sėkmės istorija“ - Slovėnijos pavyzdys? Kodėl mes kenčiame? Šiuolaikinio mokslo instrumentai sudaro galimybę vis giliau pažvelgti į lietuvio širdį. Ir į narvą, kurioje ta širdis įsprausta. Ypač dėl to, kad turime tokių mokslininkų kaip Zenonas Norkus, pastarajame „Politologijos“ (2008 m. Nr.

Vienas įdėmus komentatorius, nureikšminęs mano pastebėjimą apie lietuvių pasipriešinimą nacių pastangoms okupacijos metais sudaryti Lietuvoje SS legioną, kai kitos vokiečių okupuotos šalys to neišvengė, nepranoktu rezistencijos pavyzdžiu iškėlė suomius, pastačiusius Mannerheimo liniją ir sustabdžiusius Stalino kariaunos žygį į Helsinkį 1940-taisiais. Štai, girdi, tikrosios narsos pavyzdys, kai „nedidukė valstybėlė“, tuo metu turėjusi apie 4 mln.

Pratęsiant diskusiją apie abortų leidimus, draudimus, neigiamus ir teigiamus šio veiksmo poveikius ir su pačia diskusija susijusius aspektus tenka pripažinti, jog pokalbis išėjo prognozuotai absurdiškas. Viešojoje erdvėje buvo apsiriaumota (nerandu tikslesnio žodžio) į abi puses. Tai nėra keista ar netikėta – net daug ilgesnius metus ir dešimtmečius panašių diskusijų tradicijas menančiose visuomenėse šiuo klausimu diskutuojama nesirenkant žodžių.

Neketinau dar kartą grįžti prie Kosovo temos. Atrodytų, jau daug kartų išsakyti visi įmanomi argumentai, kodėl Lietuva turėtų (arba neturėtų) pripažinti naują valstybę, ir štai net mūsų neįgalusis Seimas pagaliau sugebėjo (iš trečio karto) apsispręsti šiuo klausimu. Nežiūrint to, vėl ir vėl sukeliami dirbtiniai ratilai, kurie parodo, jog anaiptol ne visi taškai virš „i“ jau yra sudėlioti.

Airijos laimėjimai neabejotinai yra ryškiausias XX amžiaus pabaigos Europos ekonominės istorijos fenomenas. Lietuviai keltų tigro pavyzdį mini ne ką rečiau, kaip estų. Prieš stojant į Europos Sąjungą Airija buvo minima gal net dažniau nei Estija. Jei pasisekė jiems - šimtmečius kolonistų priespaudą ir pažeminimus kentusiems, tai turi pasisekti ir mums. Lietuvos politinio horizonto žvaigždėms, neskiriančioms visuomenės raidos keistenybių nuo gamtos dėsnių, to ir pakako.

Šį klausimą kelti ir jį svarstyti paskatino įsteigimas prieš porą savaičių dviejų naujų ir, bent man, keistų ir netikėtų politinių partijų: žemaičių tautinės ir pramogininkų Lietuvos prisikėlimo, kurią aš pavadinau juokdariais. Aišku, abiejų tikslas per rudenį įvyksiančius rinkimus patekti į Seimą. Bet ką jos tenai darys? Žemaičius gal ir būtų galima suvokti. Pvz.

Daugelis lietuvių netiki, kad gali ką nors pakeisti savo valstybėje, yra nusivylę politika, neturi politinių pažiūrų, šnairuoja į partijas, kratosi nevyriausybinių organizacijų ir kaskart vis vangiau balsuoja rinkimuose. Savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Aras Lukšas pastebi, kad ir taip menkas mūsų šalies piliečių politinis aktyvumas ir toliau mažėja  – tai liudija naujausių sociologinių tyrimų rezultatai.

Deja, Lietuvos Seimui neužteko drąsos atidėti Lisabonos sutarties ratifikacijos ir paprašyti už tai, kad Europos Komisija susitaikytų su būtinybe pratęsti Ignalinos AE eksploataciją.

Po kandaus ir daugeliu atžvilgiu taiklaus Vladimiro Laučiaus teksto apie naują Lietuvos politikų obsesiją – kovą prieš abortus – vienas po kito pasipylė jį atvirai žeminantys, įžeidinėjantys, žemo lygio, moralinio provincializmo kupini ad hominem tekstai.

Seimo pastangos priimti įstatymus, kurie patobulintų rinkimų kampanijų ir partijų finansavimo tvarką, primena gūžynes. Atrodo, sąmoningai vaikščiojama užsirišus akis, kad tik nebūtų pasiektas svarbiausias tikslas – užtikrintas partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumas. Deja, į šunkelius veda ir prezidento teikiami pasiūlymai.

Lietuvoje atsiranda specifinė milijonierių rūšis. Kol kas jų dar tik vienetai, ir ateityje daug nebus, bet, žinoma, pagausės. Tokių, kurie nori tapti šios rūšies turtuoliais, regis, darosi vis daugiau. Tai yra skausmo turtuoliai, pralobstantys iš savo artimojo netekties arba savo sugadintos sveikatos ir pan. Tad pavydėti tų didelių pinigų jiems nėra ko. Bet štai kirba toks aritmetinis klausimas.

Visada sielojausi, jog tik palyginti nedidelė mūsų politikų dalis iš tikrųjų išmano Lietuvos ir kitų šalių etninę bei politinę istoriją. Dėl šios priežasties jie neretai ne tik nusišneka, bet ir balsuoja už mūsų vidaus ir užsienio politikai žalingus sprendimus. Žinoma, tai ne tik politikų, bet ir visos mūsų visuomenės problema.

Ar neatsitiko taip, kad patys nelabai žinodami kaip reformuotis, imamės patarti labiau pažengusių šalių mokyklose atsidūrusių emigrantų vaikų lietuvybės mokytojams? Praėjo kelios savaitės nuo LR Seime kelias dienas vykusios konferencijos lituanistinio švietimo išeivijoje tema. Jos pranešimai ir svarstybos sukėlė nemaža klausimų. Nesusilaikau nekyštelėjęs trigrašio į šią temą, kuri yra verta didelio rūpesčio ir supratimo.

Atsiprašau. Nė vieno nenoriu nei užgauti, nei įžeisti, net nei pajuokti. Iš tikrųjų turėčiau rašyti pramogų kūrėjai, pramogininkai, atlikėjai, žmonėms geros nuotaikos kėlėjai, jų linksmintojai, ar dar kaip nors kitaip, tačiau, kai toji lietuvių visuomenės dalis pradeda kurti savas politines partijas, apie kurias visiškai nieko neišmano, man jie - tik juokdariai, ir nieko daugiau.

Kaip mes atpažįstame save ir praeitį? Dažniausiai per madas, rūbus, detales, pokalbius, jaukius ir slogius prisiminimus. Dar dažniau – per veidus, ženklus, garsus, muziką, filmus. Viena aišku – esama muzikantų, aktorių, dainininkų, kurie mums simbolizuoja mūsų pačių vaikystę, jaunystę ir brandą. Kitaip tariant, mes save rekonstruojame per kitus. Vieni menininkai kone tobulai leidžiasi formuojami savojo laikotarpio, o kiti patys aktyviai jį formuoja.

Socialdemokratų partijos reitingai ėmė įtartinai trūkčioti, savaitraštyje „Veidas“ konstatuoja Vladimiras Laučius. Kovo mėnesį „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis, ši partija pagal populiarumą smuko į ketvirtą vietą ir atsidūrė greta tų partijų, kurioms teks kovoti dėl 5 proc. barjero Seimo rinkimuose įveikimo. Ir nors balandį socdemai pakilo į antrą vietą, turėdami maždaug 12 proc.

Mums visiems yra tekę matyti kur ant palangės paliktą ir saulės gelsvai „nuspalvintą“ laikraštį. Ši gamtos išdaiga nėra joks pasaulio stebuklas. Paslaptis čia paprasta: popierius yra pagamintas iš medienos, o tiksliau iš baltos celiuliozės. Medyje yra tamsios substancijos, vadinamos ligninu. Gryname ore ir saulės šviesoje pabuvęs ligninas popierių ir „nuspalvina“ geltonai.