Komentarai ir analizė

Taupykime, nes netrukus gausime sąskaitą už brangų pirkinį - naujos kadencijos Seimą. Sumokėsime ne tik 26 biudžeto milijonus už rinkimų organizavimą, bet ir dar apie 100 mln. už partijų savireklamą, rašoma savaitraštyje "Veidas". Jei kokiame laikraštyje pasiskelbtumėte perkantis Seimo nario mandatą ar „praeinamą“ vietą rinkimų sąraše, nebebūtumėte originalus: šiemet regioninėje žiniasklaidoje jau pasirodė tokių skelbimų, tik pageidaujama įsigyti savivaldybės tarybos nario vietą.

Kas nedirba, tas klaidų nedaro. Kadangi Seimas prieš išeidamas atostogauti sprendimų priiminėjo netgi labai daug – klaidų irgi pasipylė su kaupu. Tačiau svarbu tai, kad bent trys esminės klaidos paskutinę Seimo sesijos dieną buvo ištaisytos. Vienas iš Seimo neapsižiūrėjimų buvo rezoliucija, skirta priemonėms kovoti su infliacija, kurioje buvo nustatyta, kad Lietuvos bankui reikia grąžinti tradicines centrinio banko funkcijas.

Vilniaus centre automobilis staiga ėmė kriokti kaip džiovininkas, nebuvo nė kur sustoti, ir tada pačioje kryžkelėje smagiai žvangėdamas nukrito duslintuvas, o automobilis susigėdęs, bet garsiai riaumodamas nulervojo į pakraštį, o aš tiesiog toje Vilniaus širdyje, kur gyveno kunigaikščiai, tarp eismo srautų nutipenau pasiimti to surūdijusio gelžgalio. Sėdi į savo automobilį ir važiuoji. Kas gi gali būti smagiau? Net ir brangiai susimokėjus už degalus. Bet mašina sena.

Jau įsilinguoja kalbos, esą lietuviai ilgisi „stiprios rankos“ politiko, kitaip tariant, stiprios autoritarinės valdžios. Kartkartėmis pagražinami įvairiomis sociologinėmis ar tokiomis vaizduojamomis apklausomis tokie pasvarstymai eina ir nueina bangomis, kurios siejasi su vienokiais ar kitokiais politiniais įvykiais, dažniausiai rinkimais.

Mielo bičiulio Zenono Rekašiaus rašiniai visada provokuodavo polemikas ir nepalikdavo abejingais „Akiračių“ skaitytojų. Lygiai kaip jie įžiebdavo karštas diskusijas pačių akiratininkų ir santariečių tarpe. Tuo Zenonas man kaip niekas kitas siejosi su volteriška santarietiškos diskusijos dvasia, kuri niekada bičiuliškų santykių nelaikė dingstimi vengti aštrių klausimų ar negerbti savo pačių ir bičiulių idėjinių oponentų.

,, ... Nei sielą kas būtų pavogęs ir  klaustų: kaip sekasi?“  Jau nebeprisimenu, kuris iš vyresniosios kartos lietuvių poetų  užrašė šią eilutę, labai sugestyviai perteikiančią kraštutinės rezignacijos ir beviltiškumo patirtį.

Jau antrą kartą tauta stebi prezidento „kadrilių“ su Aukščiausiojo Teismo pirmininku, ir antrą kartą šioje poroje prezidentas „šoka“ taip negrabiai, jog ponas Greičius atrodo vos ne kaip profesionali balerina.

Apskritai Lietuvos politikai mėgsta daug ir garsiai kalbėti, tačiau jų klausa bloga. Šaukia jie, žadėdami įsiklausyti į piliečių balsus, ypač prieš rinkimus, tačiau mažai kas iš jų tuos balsus išgirsta. O partijų vadovai – visiški kurčiai, be to – dar ir akli.  Kiek daug balsų sklido radijo ir televizijos bangomis, kiek daug žodžių plaukiojo laikraščių puslapiais apie nevykusios rinkimų sistemos pakeitimą, tačiau, atrodo, nė vienas neužkliuvo nei už kurio nors politiko ausies, nei už akies.

Po nesenai Alantoje pasibaigusios „Santaros-Šviesos“ kasmetinės konferencijos, kurioje diskusijų įkarštis pranoko šiam kultūriniam sambūriui būdingus turinio ir formos standartus, spaudoje pasirodė nemažai komentarų, iš kurių vienas itin primygtinai pareikalavo, kad visi dar bent kiek bandantys turėti ir ginti savo nuomonę turi išeiti į pensiją. „Lietuvos žiniose“ ir portale „Balsas.

Jeigu jau įstojome į Europos Sąjungą, tai suvokime vieningo veikimo naudą, dėl kurios kartais tenka daryti kompromisus. Ar buvimas Europos Sąjungoje mums reiškia tik galimybę į Lietuvą iš Vakarų siurbti pinigų srautus ir patiems iš Lietuvos nevaržomai keliauti į Vakarus? Gana dažnai išsiduodame nelaiką savęs tikrąja ES dalimi. Esama ir tokių nuomonių, kad ES apskritai mums reikalinga tik tiek, kad teikia ekonominę ir diplomatinę atsvarą Rusijos kėslams.

Energetikos tema dominuoja Lietuvos viešajame diskurse. Kalbos liejasi upeliais, naujos iniciatyvos gimsta beveik kasdien, tačiau neapleidžia įspūdis, kad stovime vietoje. Klausantis diskusijų kartais atrodo, kad dėl kažkokių priežasčių nutylimi svarbūs dalykai, nors diskusijų vadeles rankose laiko energetikai, tai yra - specialistai. Vis dar svajojama apie pigią energiją Tačiau galbūt kažkas nutylima būtent todėl, kad diskusijose pasiduodama energetikų įtaigai.

Ne viskas gali būti sureguliuota rinkos mechanizmo, privatizavimo, mokesčių mažinimo ir didėjančios konkurencijos. Priešingai, tokia politika visuomenėje gali sukelti didelių problemų. Tuberkuliozės plitimo lygmuo yra geras būdas patikrinti, kaip veikia šalies sveikatos sistema.

Rusijos Dūmos priimtas pareiškimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdžios veiksmų, nukreiptų Rusijos ir Lietuvos santykiams bloginti“ patvirtina pastaraisiais metais išryškėjusią Rusijos politiką kaimyninių šalių atžvilgiu – didinti įtampą dvišaliuose santykiuose ir šitaip rodyti Europos Sąjungai, jog Baltijos regionas yra Rusijos geopolitinių interesų zona. Pareiškimas skirtas keliems adresatams, kurių kiekvienas savaip jį ims domėn.

Niujorko lietuviai džiaugėsi, sveikindami pas juos atvykusį premjerą Gediminą Kirkilą ir dėkojo jam už paramą, patyrę, kad kaip tik šiomis Amerikoje svečiavimosi dienomis Lietuvos Seimas didele balsų persvara priėmė dvigubos pilietybės įstatymą. Susitikimas malonus abiem pusėm. Tačiau jis gali būti ir per ankstyvas, nes vos tik balsavimui pasibaigus - 78 už , 4 prieš, 9 susilaikė - tuojau pat pasigirdo ūžimas prieš.

Antroji vieta reitinge atiteko šešioliktojo JAV prezidento Abrahamo Lincolno (kurio 200-ąsias gimimo metines JAV minės 2009 m. vasario 12 d.) aforizmui: „Galiausiai svarbūs ne gyvenimo metai, o gyvenimas tais metais“. Trečioji vieta priklauso tik dvidešimt ketverius metus išgyvenusiam amerikiečių aktoriui Jamesui Deanui, nukalusiam Lincolno aforizmui savo dvasia artimą aforizmą: „Svajok taip, tarsi būtum nemirtingas, o gyvenk taip, tarsi mirtum šiandien“. Abiejuose šiuose aforizmuose slypi g...

Lietuvos valdžią ir visą visuomenę keistis privers tik jau netrukus sutapsiančios bent keletas krizių: maisto kainų, energetikos, klimato kaitos, vandens ir demografinė. Lietuva serga. Tokia išvada baigėsi Valstybės dienos išvakarėse „Veido" pernai surengta ir jau tradicine tapusi apskritojo stalo diskusija.

Skelbiame buvusio ūkio ir susisiekimo ministro Petro Čėsnos komentarą. Pastaruosius porą metų nuolatos augančios kuro kainos negailestingai veikia Lietuvos ir kitų Europos Sąjungos šalių ekonomikas. Jeigu 2007 metų sausio mėnesį barelis naftos kainavo apie 53 JAV dolerius, tai šiuo metu jau peržengta 135 JAV dolerių riba. Per pusantrų metų naftos kaina išaugo beveik du su puse karto, dėl to padidėjo ir visų rūšių kuro kainos.

Reitingų karalienė Europos Komisijos įgaliotinė Dalia Grybauskaitė lankydamasi Lietuvoje pažėrė kritikos Vyriausybei dėl infliacijos nesuvaldymo ir įsiveržė į Lietuvos politikos padangę. Išvykdama įgaliotinė paliko klausimą: ką tai reiškia? „Geležinė ledi“ remia G. Kirkilą prie sienos Turbūt atpažįstate, kad pasakos Gražuolė čia – D. Grybauskaitė, o Pabaisa – ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.

Kastytis Braziulis buvo atleistas iš Valstybės saugumo departamento (VSD), kur jis dirbo vienu iš kontržvalgybos vadovų, po to, kai liudijo parlamentinėje VSD tyrimo komisijoje. Dabar K. Braziulis rengiasi dalyvauti rinkimuose kaip Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidatas. Su K. Braziuliu kalbėjosi portalo „Balsas.lt“ spec. korespondentas Tomas Čyvas. Kęstutis Braziulis Interviu portalui „Balsas.

Ypač jeigu rašantysis esi okupanto iš Tėvynės išvytas ir Amerikoje gyvenantis dabar vadinamas antrabangis išeivis lietuvis. Kaip berašytum, vis tiek neįtiksi. Tai jau kelioliktą, o gal ir keliasdešimtą kartą patyriau iš atsiliepimų į mano Lietuvos spaudoje skelbiamus rašinius, kurių dar vienas būdingas pavyzdys – praėjusią savaitę šioje skiltyje paskelbtas straipsnis „Kodėl apie Lietuvą vis blogai?“ Esi amerikietis, …….. (puošmena, kurią koktu būtų pakartoti) jankis, išgama ir nekišk čia nosies.

Domintis, geras ar blogas Seimo sprendimas, išaiškėjo viena: beveik visi Seimo sprendimai, sulaukę didelio rezonanso visuomenėje, vertintini neigiamai. „Įtarinėti galima būtų beveik visus projektus, kuriuos užliejo visuomenės kritikos lavina“, - sako Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir tarptautinės prekybos katedros vedėjas profesorius Vytautas Snieška.

Perskaitęs blaivų ir racionalų Vytauto Rubavičiaus straipsnį apie mūsų europinius lūkesčius ir rūpesčius, šiek tiek nustebau patyręs, kad tekstas susilaukė gan piktų ir atkaklių komentarų. Nemanau, kad komentatoriai pakankamai įsigilino į straipsnio autoriaus teiginius ir teisingai interpretavo jo mintis. Pasistengsiu jas papildyti.

Lietuvos politiką purtantys skandalai kyla dėl to, kad jūsų visuomenėje vyrauja iškreipta individualizmo forma. Politikai nesijaučia įsipareigoję atstovauti kokiems nors kitiems interesams, išskyrus jų pačių. Todėl jie nepaiso Lietuvos gyventojų daugumos valios ir priima netinkamus sprendimus. Energetikos padėtis Lietuvoje yra gana dramatiška. Ilgą laiką jūs galėjote apsirūpinti energija patys, tačiau padėtis keičiasi, ir liksite priklausomi nuo energijos tiekimo iš užsienio.

Rusija sparčiai žengia savaip suprantamos „suverenios demokratijos“ keliu, tačiau Vakarai pirmenybę teikia kovai su terorizmu ir geriems ekonominiams santykiams. Net atvirą į save nukreiptą Rusijos panieką Vakarai linkę nuvertinti ir kiekvienam atvejui surasti paguodžiančių pateisinimų. Tiesa sužlugdė komunizmą 1936 -1938 m. Maskvoje vyko teismo procesai, kuriuose buvo teisiami buvę garsūs komunistų partijos veikėjai.

Jau nieko nebestebina, kad Lietuvos Respublikos Seimas vis atviriau rodo savo tikrąją paskirtį – aptarnauti stambųjį verslą, valstybės finansais kurti tam verslui kuo geresnes sąlygas, įtvirtinti būdus nuleidinėti valstybės lėšas ir turtą į privačias kišenes ir plėtoti politinę verslininkystę. Politinė verslininkystė plėtojama taip, kad pati valstybė taptų pagrindiniu vieningo verslo instrumentu, nepaliaujamai didinančiu politinio elito, aukštosios valdininkijos ir didžiųjų verslininkų gerovę.

Dažnai girdžiu tokius skaitytojų priekaištus Lietuvos gyvenimą aprašinėjantiems apžvalgininkams. Taip rašydami, kokį jos įvaizdį piešiate ir rodote kaimynams, barasi jie. Negi čia jau nieko gero nebėra? Juk gerų dalykų, ir ne retai, pas mus randa net garsūs kitataučiai žurnalistai, o jūs nieko? Priekaištai gal ir ne visiškai pro šalį. Aišku, kad taip rašydami Lietuvos įvaizdį užsieniui piešiame nekokį. Bet tikrai – ne tyčiomis.

Pirmoji vieta reitinge atiteko Winstono Churchillio aforizmui: „Sėkmė nebūna galutinė, nesėkmės nėra fatališkos: svarbi tik tvirtybė tęsti“. Ką gi, puikūs žodžiai, atveriantys stoišką pastangą pasipriešinti vienam iš moderniosios kultūros kodų, o būtent – sėkmės suabsoliutinimui, lydimam atviros paniekos pralaimėjusiajam. Faktas, kurį mes turime pripažinti, yra tas, kad modernioji kultūra yra persmelkta jėgos kulto.

Seimas uždraudė politinę reklamą per radiją ir televiziją, kuriai partijos ir politikai iki šiol skirdavo didžiausią savo ne visada skaidriai gaunamos finansinės paramos dalį. Viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams taip pat draudžiama skleisti politinę reklamą neatlygintinai.

Ryšardo Maceikianeco straipsnio antroji dalis. Pirmąją rasite čia. Žinomas rašytojas vilnietis Jozefas Mackevičius knygoje „Provokacijos pergalė“ daug dėmesio skyrė „vokiškam kompleksui“, kaip tipiniam pavyzdžiui sovietinio propagavimo ir manipuliavimo viešąja nuomone, dėl ko Lenkijos ir emigravę lenkai praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje svarbiausiu tikslu ir didžiausia grėsme pradėjo laikyti sienos prie Oderio ir Nisos – sovietų bloko vidaus sienos - išsaugojimą, o ne sovietų okupacijos a...

Jubiliejai greta praeities įvykių reikšmės gyviesiems sustiprinimo turi vieną prieštaringą bruožą: visi vertinimai nesunkiai įgauna fatališkumo bruožų. Štai tada tikėjomės to ir to, o dabar - tik liūdnas prisiminimas... Lietuvių demokratijos kūrybos žygis būtent taip ir baigėsi. Geriausiu atveju turime ritualinę - institucinę demokratiją be ištikimų demokratijos vertybių puoselėtojų.

Lisabonos sutartis – nepaprastai reikšmingas Europos Sąjungos ateičiai dokumentas, teikiantis jos raidai ir plėtrai tam tikrus konstitucingumo bruožus. Ši sutartis ne tik įtvirtina naują valdymo struktūrą ir kai kuriuos valstybinius Europos Sąjungos bruožus, bet ir skatina kuo sparčiau kurti tai, ką būtų galima vadinti  ES suverenu, - europinę visuomenę.

„Tu tarnauji ne Lietuvai, tu tarnauji mums“, kažkada kažkur kažkas iškėlė viešumon šią frazę, kuria esą apibūdinamas kai kurių Lietuvos tarnybų vadovų požiūris į  pavaldinius ir apskritai į savo pareigas, į valstybę. Suprantu, kad ši frazė niekada nebus nei oficialiai patvirtinta, nei paneigta. Tačiau linkiu, kad mūsų šalyje ja niekas niekada nesivadovautų.

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Tomas Dapkus šį kartą analizuoja dabartinės kadencijos Seimo darbą. Bėga paskutinės savaitės iki šios kadencijos Seimo iš esmės paskutinės sesijos pabaigos. Mat iš rugsėjo 10-ąją prasidėsiančios rudens sesijos galima jau beveik nieko nebesitikėti, nes ji atsidurs spalio 12 dieną vyksiančių parlamento rinkimų šešėlyje.

Nuo tautos atgimimo ir Sąjūdžio laikų Lietuvoje taip ir neužaugo naujų politikų, savo, kaip lyderių, savybėmis ir įtaka visuomenėje galinčių prilygti Vytautui Landsbergiui ir Algirdui Brazauskui, pakaitomis du dešimtmečius vedusių šalį į nepriklausomybę ir Europą, formulavusių pagrindinius vidaus bei užsienio politikos tikslus.

Balandžio mėnesį, tuoj pat po E. Lementausko ir G. Kazako sulaikymo, per „Žinių radiją“ po 13 val. žinių švento pasipiktinimo balsu bylojo Rolandas Paksas. Ar jis žadėjo atsiriboti nuo įtariamųjų, jeigu įtarimai pasitvirtins, apvalyti savo partiją? Ne, jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad jokios korupcijos nėra – tai esąs politinis susidorojimas su gera partija, kitaip nesugebant pakenkti jos kylantiems reitingams. Užsakytas interviu su R. Paksu truko kokias penkias minutes.

Noriu jus kviesti, bet tuojau kyla ir klausimas, kuriuos iš jūsų, kur grįžti ir kaip? Nes tremtinių yra jau dvi grupės: pirmoji – okupacijos laikotarpiu žiauraus pavergėjo jėga išvežta į Rytus, antroji – nepriklausomybės laikotarpiu sunkių ekonominių sąlygų ir su jomis susietos valdžių politikos išvaryta į Vakarus. Beje, čia jau kritikuotinas teiginys.

Kadaise, Pirmosios Respublikos laikais, kai dar kapitalizmas nebuvo pavadintas laisvosios rinkos ekonomikos viešpatija, vienas kitas raštingas lietuvių autorius pradėjo  lyginti trijų Baltijos šalių visuomenės ir ūkio raidą. Nors ne taip dažnai kaip šiandien buvo linksniuojama Estija, nors ji netapo lietuviškų nesėkmių veidrodžiu ir desperatiškų anekdotų veikėja, tačiau vienas rimtas dalykas buvo pastebėtas.

Kas buvo sovietinė kultūra? Ar tai buvo ta pati rusų kultūra, tik kraštutinai ideologizuota ir perkelta į totalitarinį projektą, ar veikiau visiškai naujo tipo išskirtinė ir istoriją bei tradiciją trinanti kultūra, nesutaikoma su viskuo, kas egzistavo iki jos? Ar jos būta tiesiog imperinės kultūros, įgijusios papildomo radikalizmo dėl Rusijos modernizacijos pobūdžio ir totalitarinės santvarkos, ar destruktyvaus naujadaro, naikinusio visų pirma pačią Rusiją, o po to ir visas kitas į jos galios or...

                                                                                              ...

Pastaruoju metu žinomų mūsų ekonomikos analitikų komentaruose pasigirsta nemažai įdomių pasiūlymų Lietuvos ekonomikos augimo potencialui didinti. Kai kurie iš jų, ypač liberaliai nusiteikę, siūlo mažinti pelno mokesčio tarifą. Tam norėčiau prieštarauti bei išdėstyti savo argumentus. Manau, kad pelno mokesčio mažinimas nepadėtų Lietuvos ekonomikai, o priešingai – turėtų neigiamos įtakos.

Pastaruoju metu ypač daug kalbama ir rašoma apie Lietuvos vardą, apie būtinumą kurti jos teigiamą įvaizdį Europoje ir pasaulyje. Ir tai yra vienas svarbesnių elementų ekonominėje ir kultūrinėje konkurencijoje, taip pat Europos Sąjungos mastu, galintis pritraukti šalies vystymąsi remiančias investicijas, turistų srautus ar „smegenų“ imigraciją bei palankumą Lietuvos nuomonei sprendžiant tarptautinius klausimus.

Pasakojama, kad vienas iš didžiausių Graikijos išminčių, filosofijos pradininkas Talis Miletietis kartą numatęs gerą orą ir gausų alyvų derlių supirko visus alyvuogių presus, o po to juos pardavė daug didesne kaina. Tai jis daręs ne tam, kad praturtėtų, o kad Mileto gyventojams pademonstruotų intelekto ir išminties galią.

Praėjo Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimų savaitė. Prisiminta ir sutvirtinta išlaisvinančio iš okupantų gniaužtų pakylėjimo jausena, kada kaip didi ir įpareigojanti malonė buvo suteikta laisvos Lietuvos vizija.

Prezidentas Valdas Adamkus praėjusią savaitę pasakė kalbą Seime. Tarptautinėje konferencijoje „Berlyno sienos griuvimas: nuo Budapešto iki Vilniaus“ valstybės vadovas kalbėjo apie Sąjūdį, minintį savo 20-ties metų sukaktį.

Dar visai neseniai – balandžio 1-ąją – atsakydamas į klausimą, ar priklauso „valstybininkų” klanui, ką tik išrinktas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius juokėsi. Sakė nežinąs, kas tie „valstybininkai” tokie. Žinoma, galima būtų nuleisti LRT boso juoką juokais, tačiau tuomet tektų nerimtu laikyti ir patį Siauro išrinkimą.

Berods dar užpreitą  savaitę, landžiojant po portalo „Balsas.lt“ penktadienio publikacijas, dingtelėjo mintis: jeigu nebūtų Donskio, jį reikėtų išgalvoti... Tokiu nebeatšaukiamu, pritapusiu, organišku kultūrinių diskusijų plėtotėje man pasirodė šis autorius savo publikacijų sklaida.

Ne tik dėl to, kad tave kviečia buvęs vadovas prof. Vytautas Landsbergis, tikriausiai vildamasis sustiprinti Lietuvos politikos viršūnėje silpnokai besikapstančius konservatorius, bet daugiau dėl to, kad šiuo laiku esi beveik vienintelė likusi viltis grąžinti valstybės vairą į tautos patriotų idealistų rankas. Tų, kurie anais laikais, iškėlę į dangų rankas, prašė Dievą padėti jiems baigti pusšimtį metų trukusią laisvės kovą ir atkurti lietuvių tautai savo nepriklausomą valstybę.

Pilietinė visuomenė turi tapti kur kas aktyvesnė Lietuvoje. Dabar jau aišku, kad tik šiuo keliu įmanoma pasiekti valstybės pažangos ir didesnės darnos. Vykstant Sąjūdžio dvidešimtmečio minėjimams, visuomenė turi prisiminti, kokius kalnus galima nuversti vienijant jėgas  ir atkurti  valstybės bei visų jos piliečių orumą. Mūsų uždavinys paprastesnis, tačiau kartu ir sudėtingesnis.

Lietuvoje ir kitose posovietinėse šalyse intelektualai nebuvo ir nėra mėgstama socialinė kategorija. Net terminas „intelektualai“, tiesą sakant, mūsuose nėra rimtai įsitvirtinęs.