Komentarai ir analizė

Ar tai rusiško kvailelio „jurodivyj“ vaidmuo, ar pati tikriausia išdavystė?  Kol kas sunku surasti kokį kitą apibūdinimą 33 Seimo narių žingsniui, kai Konstituciniam Teismui buvo apskųsti  straipsniai įstatymo, pagal kurį į Lietuvą gali atvykti NATO kariniai vienetai.

Gyvenome Sovietų Sąjungos okupuoti, tad žinome sovietinės propagandos subtilybes, taip pat valdančių požiūrį į žmones – lagerių dulkės. „Lageriai“ buvo ta didžioji žinia, kurią Rusija XX amžiuje teigė pasauliui, siekdama įsiviešpatauti. Lagerių sistema išauklėjo paklusnią tais lageriais besididžiuojančią visuomenę – juk ir branduolinė ginkluotė buvo kuriama lagerininkų. Tačiau buvo puoselėjamas ne tik nuolankumas, bet ir agresyvumas, padedantis išlaikyti imperinę paskatą užgrobti ir nusiaubti.

Kantriai palaukus – kur pasisuks viešosios erdvės batalijos dėl Gruzijos ir ne tik jos reikalų – tenka brūkštelėti keletą sakinių prisimenant ir kiek senesnę Kosovo temą ir bendrą abiejų (kaip ir daugelio kitų) diskusijų pobūdį. Skaitant kas parašyta apie Kosovo, Čečėnijos arba Gruzijos reikalus kyla rimtas noras numoti ranka, nes Rusijos užsienio reikalų ministerijos poziciją kartojančius asmenis įtikinėti yra kaip ir bergždžias dalykas.

Berlynas, šių metų liepos vidurys. Susitinka trise - bendrovės „Nord Stream“, kurios 51 proc. akcijų valdo „Gazpromo“ tarybos pirmininkas, buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis, bendrovės vykdomasis direktorius, kadaise - Rytų Vokietijos saugumo tarnybos „Stasi“ karininkas ir tuomečio KGB papulkininkio Vladimiro Putino bičiulis Matthiasas Warnigas bei buvęs Suomijos premjeras ir parlamento pirmininkas Paavo Lipponenas.

Dieną prieš karą sulaukiau skambučio iš „Žinių radijo“. Laidos „Dienos klausimas“ vedėjas paprašė pakomentuoti – ką reiškia Rusijos kariuomenės telkimas prie Gruzijos sienų ir kaip aš vertinų gruzinų ir osetinų santykius? Tuomet atsakiau, kad iš Rusijos galima tikėtis visko, bet nepriklausomai nuo to, įsiverš Rusijos kariuomenė į Gruziją ar apsiribos jėgos demonstravimu, tai niekaip nėra susiję su gruzinų ir osetinų santykiais arba pastarųjų patirtomis tikromis ar menamomis skriaudomis.

Samuilas Lurje – vienas talentingiausių Sankt Peterburgo literatų, rašytojas, kritikas, eseistas, dabar –  Peterburgo demokratinės minties flagmano, nepriklausomo savaitraščio „Delo“ nuolatinis komentatorius, dėsto savo mintis apie niekšybę ir sąžinę šių dienų Rusijoje.. Jų buvo aštuoni. Pavardes, jei kam į tai nenusišvilpt, žr. Yandex.ru. Larisa Bogoraz, Natalja Gorbanevskaja ir kiti.

„Veido“ pokalbis su 1977 metais, t.y. per gūdų sovietmetį ir šaltąjį karą tarp Vakarų ir Rusijos, iš Lietuvos emigravusiu poetu, eseistu ir vertėju, Jeilio (JAV) universiteto profesoriumi Tomu Venclova - apie Rusijos agresiją Gruzijos atžvilgiu, lenkų ir JAV priešraketinės gynybos sistemą bei vėl prasidedantį naują šaltąjį karą. VEIDAS: Jūsų žiniomis, kas šiuo metu vyksta Gruzijoje ir kaip Jūs vertinate šiuos įvykius? T.V.: Nieko gero nevyksta.

Šiuolaikinėje visuomenės bei politikos kritikoje yra pakankamai giliai įsišaknijęs politikos teatro vaizdinys. Politologai sėkmingai taiko kultūros ir meno aiškinimosi įrankius politikos reiškinių aprašymuose. Šie bruožai nesunkiai matomi ir Lietuvos viešojoje erdvėje. Politikos teatro analizė nebūtinai įrodo, kad teatro elementai, viešųjų vaidmenų atlikimas, publikos įtikinėjimas yra nedori dalykai. Priešingai, teatro yra daug visame mūsų gyvenime.

Rusija imasi veiksmų norėdama likviduoti bent dalį „didžiausios dvidešimto amžiaus geopolitinės katastrofos“ pasekmių. Informacinis Rusijos medijų parengimas brėžia liniją Gruzija – Ukraina – Baltijos valstybės.

Gyveno kartą broliai dvyniai Rokas ir Brokas. Vasarą atostogaujant senelis jiems pasiūlė sumokėti dolerį už kiekvieną nuveiktą darbą. Brokas uždirbtą dolerį dėjo į taupyklę, Rokas pirkosi naujų žaislų. Vasaros pabaigoje Roko kišenėse švilpavo vėjai, Brokas buvo susitaupęs 500 dolerių. Tokia istorija yra pasakojama vaikams Amerikoje. Žinoma, svajonių šalyje viskas turi turėti holivudišką pabaigą – broliai dvyniai pasimokė viens iš kito ir suaugę tapo milijonieriais.

Nežinia, ar kada lietuvių pacifistai pasieks savo kolegų Vakaruose lygį. Net neaišku, ar tai būtų pažanga, ar atsilikimas. Netenka kol kas Vilniuje ar kur kitur šalyje matyti gaujos apsirūkiusių jaunikaičių, užsirašiusių ant kaktos ar pliko užpakalio „not in my name“ (ne mano vardu - angl.), kurie daužytų McDonaldo ir ne McDonaldo vitrinas, degintų automobilius ir spardytų „ne tokius taikingus“ asmenis arba kautųsi su policija. Lietuvos nacionaliniai pacifizmo ypatumai yra kiti.

Lygiai prieš keturiasdešimt metų, naktį iš 1968 metų rugpjūčio 20-osios į 21-ąją Sovietų Sąjungos kariuomenė kartu su savo Varšuvos pakto sąjungininkėmis Lenkija, Bulgarija, Vengrija ir Rytų Vokietija įsiveržė į Čekoslovakiją. Gilias reformas šalies kompartijoje ir informacijos sferoje pradėjęs ano meto Čekoslovakijos kompartijos sekretorius Aleksandras Dubčekas buvo iškviestas pasiaiškinti į Maskvą ir suimtas, o po to iškart įvyko sovietų ir jų satelitų invazija į Čekoslovakiją.

Šiemet Seimo rinkimuose žmonės nelabai turi už ką balsuoti. Taip tvirtina „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys. Pasak jo, palyginti su ankstesniais rinkimais, gerokai padaugėjo neapsisprendusių ir ketinančių nebalsuoti žmonių. Naujos Arūno Valinsko partijos atsiradimas,anot sociologo, taip pat liudija rinkėjų nusivylimą esamu politiniu pasirinkimu.

„Šaunuolė Rūta. Šmaikščiai su sarkazmu, viską sudėliojo į savo vietas“, krykštauja pasitenkinimu R. Grinevičiūtės talento gerbėjas-komentatorius, atpažinęs jos rašinyje (http://www.alfa.lt/straipsnis/c84385) savo paties „sielos šauksmą“. Mat, toji šaunuolė „sugėdino“ ir „demaskavo“ vis nepataikančius į „chorinio  dainavimo“ natą A. Račą, V. Valiušaitį, R. Staselį.

Nors ir keista, pasaulio visuomenės dėmesį jau antra savaitė prikaustęs karas Gruzijoje, rodos, yra naudingas visiems. Rusijai karas naudingas, nes Kremliui sudaro galimybę toliau formuoti Rusijos tautos savimonę „baisių ir žiaurių priešų“ (Gruzijos, Estijos) akivaizdoje.

Rusijos karinis smūgis Gruzijai perėjo į intensyvių derybų fazę, įtraukusią Jungtines Valstijas, Europos Sąjungą, Ukrainą ir kai kurias kitas valstybes, išreiškusias paramą Gruzijai. Rusija atviro palaikymo kol kas nesulaukė: net Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką Rusijos ambasadoriui teko sugėdinti ir paraginti, kad tas išsakytų keletą paramos žodžių. Užsibaigus karinei Rusijos operacijai (ji dar gali parodyti savo spyglius) metas pasvarstyti, kas ką laimėjo ir pralaimėjo.

Žvelgiant į Lietuvos politinio ir kitokio elito nuotaikas, į žiniasklaidoje ryškiai vyraujantį toną ir Vilniuje vykstančius Gruzijos palaikymo renginius, gali susidaryti įspūdis, kad visa Lietuva ryžtingai smerkia Rusijos agresiją prieš mažą nepriklausomą valstybę. „Rusijos užsienio reikalų ministras paneigė, kad Rusijos kariuomenė yra ten, kur yra“, – šitaip lakoniškai suvedė skirtingus galus viena Lietuvos televizija žinių laidoje.

„Sovietų Sąjungos žlugimas – didžiausia geopolitinė XX amžiaus tragedija“ – ne be reikalo tarti mums jau daug kartų girdėti žymiausio šiandienio Rusijos politiko Vladimiro Putino žodžiai. Karas Gruzijoje – ryškiausias jų prasmės liudininkas. Nepagailėta net tankų šiai tikrovei įrodyti, nepaisant net galimų tolimesnių pasekmių. Imperijai atkurti laiko negaišdamas, Putino įpėdinis Dmitrijus Medvedevas skuba išnaudoti pasitaikiusią progą iš naujo okupuoti Gruziją.

Norėčiau iš karto nuraminti skaitytoją, jog čia visai nesiruošiu advokatauti D. Kuoliui įprasta to žodžio prasme, nebandysiu per anksti  pradėti politinės agitacijos proteguojant vieną ar kitą kandidatą į šį nepaprastai svarbų mūsų politinėje sistemoje postą. Kaip visi žinome, D. Kuolys per visą prabėgusį laiką neteikė nė menkiausio preteksto manyti, jog pats puoselėtų kokius nors planus dalyvauti artimiausiuose LR prezidento rinkimuose.

Ar Lietuva tikrai homofobiška, kaip tvirtina kai kurie politikai, sakantys, jog neseniai vykusiame gėjų ir lesbiečių festivalyje Stokholme buvo jausti laisvės ir pakantumo dvasia, o Lietuvoje tvyro neapykanta? Ar mūsų šalyje diskriminuojamos moterys? Apie tai savaitraštis „Veidas“ kalbėjosi su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi teisininku Henriku Mickevičiumi.

Vos spėjau centrinėje spaudoje paskelbti straipsnį pavadinimu „Niaurųjį Rusijos rugpjūtį išgyvenant“, kai vos ne sekančią dieną Rusija įvykdė dar vieną agresijos aktą prieš kaimyninę valstybę Gruziją, tuo lyg patvirtindama mano pastebėjimą, jog rugpjūtį nelaimę nešančiu mėnesiu Rusija pavertė pati, savo rankomis.

Kuo naudingi Lietuvai parlamentarai, tarp kurių yra pliuškių, nevykėlių, korumpuotų tipų ir tuščiagarbių verslininkų? Lietuvos politinis turgus vasariškai snūdus ir jame nedaug ženklų, kad rinkimai, galima sakyti, ant nosies. Mažai kas tikisi, kad būsimasis Seimas bus kuo nors pranašesnis už dabartinį, kuris, savo ruožtu, yra tapęs visuotinio keiksnojimo objektu. Nelinksmos prognozės ne tik dėl galimos būsimos Seimo sudėties.

Pekine įsivažiuoja olimpinės varžybos. Antidemokratinio Rytų milžino veiksmai Tibete, prieš keliolika metų sušaudytų studentų prisiminimai Lietuvos Olimpinio komiteto vadams nesukelia nieko kito, išskyrus kabinetinę baimę, kad lietuviai sporto aikštelėse gali pajusti pilietinio solidarumo jausmus su viso pasaulio pavergtaisiais. Aišku, kompartijos instruktoriaus mentalitetas veikia stipriau, nei savo vergovės traumas menančios visuomenės balsas.

„Turiu tik vieną akį, todėl kartais galiu ko nors nepastebėti; bet aš tikrai nematau to ženklo“, – sakė Horacijus Nelsonas, garsus anglų laivyno admirolas, net ir su viena akim 1801 m. mūšyje prie Kopenhagos sunaikinęs danų laivyną. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis turi dvi akis, bet panašu, kad ir su abiem jis kažką pražiūrėjo.

„Tyliai rusenančio“ Rusijos ir Gruzijos konflikto modelis nepasitvirtino. Ar dabar nesikartoja „antrojo Čėčėnijos karo“ scenarijus? Dar visai neseniai Rusijos Dūma svarstė įstatymų projektus dėl „atsiskyrusių ir nepripažintų regionų“, idant juos „priimtų Rusijos globon“. Visai neseniai baigėsi eilinės Rusijos kariuomenės pratybos, dar kartą gludinant pergalingą karo žygį Pietų kryptimi.

Tik sugrįžusio iš Afganistano krašto apsaugos ministro Juozo Oleko laukia naujas ginčų ir derybų su prezidentūra dėl Lietuvos kovinio junginio dalyvavimo operacijoje Irake etapas, rašo Audrius Bačiulis savaitraštyje „Veidas“. Nespėjo amerikiečių lėktuvas su paskutiniais iš Irako grįžtančiais kovinio junginio vyrais nusileisti Lietuvoje, kai prezidento atstovė spaudai pranešė, kad „prezidento giliu įsitikinimu, Lietuva turi atsiliepti į savo strateginio partnerio prašymus pratęsti Lietuvos kari...

Jau prasidėjo olimpinės kovos. Turbūt nebus klaida pasakyti, kad lietuviams daugiau kaip pusę olimpiados reikšmės sudaro mūsų krepšininkų pasirodymas. Bet daliai sąmoningų lietuvių rūpi dar ir Tibetas, bet tokių turbūt nedaug. Ko gero, tyliosios daugumos nuomonę išreiškė toks Seimo narys Alfredas Pekeliūnas, kažkada ciniškai pasakęs: „Lietuvos verslininkų, prekiaujančių su Kinija, yra daug daugiau, nei tų, kuriems rūpi Tibeto problema.

Suvienyti Baltijos šalis tarpukariu bandyta daug kartų, bet šios pastangos apčiuopiamesnių rezultatų nedavė, rašo savaitraštis „Veidas“. Iš vyresnės kartos žmonių, skaudžiai išgyvenusių nepriklausomybės netektį 1940 m. vasarą, o ir iš jaunesniųjų ne kartą teko išgirsti tokį klausimą: kodėl Baltijos šalys tarpukariu nesusivienijo prieš bendrą priešą, kuris jas po vieną nesunkiai sudorojo? Juk tada mūsų būtų buvę ne trys, o net šeši milijonai - daugiau, negu tada buvo gyventojų Suomijoje, kuri apg...

XX amžiaus istorija tampa įnirtingų politinių susirėmimų lauku, kuriame gausybė įvairaus galingumo istorinių minų. Galima būtų daug kalbėti, kodėl prieškario, karo ir pokario peripetijos, taip pat lemtingi karo pradžios ir pabaigos įvykiai įgauna vis didesnę politinę reikšmę, sykiu įvairaus rango politikams raginant nesigręžioti į praeitį, o kaupti jėgas ateities iššūkiams.

Prieš keletą dienų Lietuvoje vėl buvo linksniuojamas žodis „fašizmas“. Žinomas veikėjas Mindaugas Murza su keliolika savo šalininkų nepasibodėjo atvykti į kasmetinį Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir Laisvės gynėjų sąskrydį su vėliavomis, primenančiomis fašistų ženklus. Be abejo, tai yra ciniškas mėginimas krautis politinį kapitalą panaudojant kitų žmonių kančias ir dovanėlė Kremliaus propagandai.

Nebeliko abejonių, kad Lietuva jau mažiausiai tris mėnesius aktyviai dalyvauja derybose dėl priešraketinės gynybos skydo raketų gaudytuvų dislokavimo, tik neaišku, kieno pusėje - savo, Lenkijos, ar JAV. Mūsų politikų pareiškimai šiuo klausimu yra stebėtinai migloti ir prieštaringi, tačiau pagal laiką kuo puikiausiai dera prie derybinių krizių tiek Varšuvoje, tiek Vašingtone, savaitraštyje „Veidas“ rašo Audrius Bačiulis.

Stebina diskusijų kultūra, lydinti pilietybės klausimo svarstymą. Nejauku darosi dėl pagiežingo tono, kuriuo komentatoriai pasakoja, kaip emigrantai naudojasi Lietuvos valstybės lengvatomis ir kokia tai  našta Lietuvai ir mokesčių mokėtojams. Teigiama, kad pilietybės norima tik iš savanaudiškų paskatų. Stumiama referendumo link, nes tikima, kad toks referendumas niekada nesuteiks galimybės turėti dvi pilietybes.

Vasarą pastebimai ištuštėja įstaigų koridoriai, apmąžta grūstys miesto parduotuvėse, aikštėse,  kitose susibūrimų vietose, tačiau poliklinikose,  kad ir kaip būtų keista, tokios  grūstys, regis, dar labiau išauga, subujoja.

Daugiau uždirbti – reiškia galėti geriau patenkinti savo poreikius, išlaikyti šeimą, padėti artimiesiems ir bendruomenės nariams, kuriems reikia pagalbos. Neatsitiktinai daugiau uždirbti (ir kad uždarbio nesuvalgytų infliacija) yra tai, ko siekia žmonės ir ką bando žadėti politikai.

Trečdalis šio kadenciją baigiančio Seimo narių - milijonieriai. Jų valdomas turtas ir grynieji - nuo vieno iki daugiau kaip šešiasdešimties milijonų litų. Bet kitos kadencijos Seime dalies turtuolių nebeliks. Ir ne dėl to, kad jie nebebus perrinkti. Jie laisva valia atsisako politinių ambicijų.

10 britų mėgstamų aforizmų, į pasaulį paleistų populiarių žmonių – šių aforizmų reitingą TV kanalas Sky News paskelbė prieš metus. Šiuo rašinių ciklu mėginu juos interpretuoti.

Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus į Olimpiados atidarymą Pekine nevyks, pranešė prezidentūra, ir Lietuvoje visiems palengvėjo. Labai gerai nuspręsta, dėkui Prezidente, pirmieji pradžiugo neseniai jam nevykti reikalaujančią peticiją įteikę Tibeto rėmėjai. Tik dar geriau būtų, jeigu Prezidentas viešai pasakytų ir savo nevykimo priežastį, sako jie.

Sovietmečio represijų istorija mena terminą trijulė - trojka. Tai ne senasis rusų arklių kinkinys, bet karo lauko teismų sistema, myriop, į koncentracijos stovyklas ar žalojančion tremtin ant greitųjų siuntusi dešimtis tūkstančių žmonių. Trojka ir Bacharovo akademija, per keletą mėnesių prigaminusi okupuotos Lietuvos administracijai minias teisininkų - štai kur glūdi ano režimo struktūriniai pamatai.

Išeidamas atostogų Seimas ant sidabrinio padėklo įteikė dovaną Vyriausybei ir Prezidentui: įpareigojo Vyriausybę automatiškai indeksuoti socialines išmokas ir atlyginimo minimumą, atsižvelgiant į infliaciją. Galbūt kas nors galvoja, kad tai – dovana skurstančiai tautai ir antausis Prezidentui? Anaiptol! Plačiosios visuomenės reakcija į šį Seimo žingsnį žavi savo prieštaringumu, kaip, matyt, ir turėtų būti savo jaunos demokratijos pasiekimais besididžiuojančioje valstybėje.

Kažkada kolega papasakojo girdėtą istoriją, kaip į autobusą įlipusi senyvo amžiaus moteriškė pasitikslino: ,,Czy to do Polski lentwarowej?“ Pasijuokėm kaip iš linksmo anekdoto ir tiek, vis karts nuo karto Vilniaus kraštą pavadindami šiuo juokingu pavadinimu. Deja, atrodo, juokėmės per anksti. Praėjus vos ne dvidešimčiai metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vis dar neaišku, ar Lietuvoje tikrai viskas priklauso Lietuvai – jos istorija, atmintinos datos ir didvyriai.

Kartkartėmis mūsų politiniai lyderiai ima ir atlieka ritualinį judesį ranka ar galva, iškilmingai tardami, esą jie galį ar ateityje galėsią drąsiai žvelgti žmonėms į akis. Dažniausiai tai būna paskutinis argumentas nuraminti visuomenę dėl vienokios ar kitokios skandalų politikos apraiškos, abejotino sprendimo, nacionalinius ir visuomenės interesus pažeidžiančio politinio verslo sandėrio.

Prieš išeidamas atostogų Seimas nutarė pasitarti su tauta dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo, bet nebūtinai paisyti gauto patarimo. Neprivalomas, o tik patariamasis referendumas reiškia būtent tai ir dar kai kurių politinių jėgų siekį atvilioti prie balsadėžių daugiau žmonių. Komiškiausia, kad pačiam Ignalinos jėgainės darbo pratęsimui žodžiais pritaria bemaž visos Seimo partijos.

Seime užregistruoti net keli teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymų projektai, kurie keičia vieną labai svarbią nuostatą - atvejus, kada sklypo savininkui nereikia rengti detaliojo plano norint statyti vieną ar du butus turinčius gyvenamuosius namus. Detalusis planas atrakina galimybes naudotis savo nuosavybe. Šiek tiek paradoksalu, kad iki tol buvęs žemės gabalas gyvybės įgauna tik patvirtinus dokumentą.

Traukinys – rinkimų į Seimą sistema, traukianti Lietuvą klaidinga kryptimi. Keleiviai – partijų į tą sistemą „įgrūsti“ kandidatai į Seimą. Sąstatas – kiekvienai partijai po vagoną. Iešmininkas, Vyriausioji rinkimų komisija, pagal partijų užsakymus jau pradeda sąstatą sukabinėti, o partijų vadovai – pardavinėti bilietus jų kruopščiai atrenkamiems keleiviams.

„Lietuvos žinių“ apžvalgininkas Tomas Dapkus analizuoja prezidento argumentus dėl Pilietybės įstatymo vetavimo. Štai Prezidento spaudos tarnyba su džiaugsmu pranešė, kad Argentinos lietuviai dėkoja Valdui Adamkui už vetuotą Pilietybės įstatymą.

Šį rudenį ir žiemą politikams reikės didelės drąsos, kad atlaikytų krizės spaudimą ir imtųsi reformų, Audrius Bačiulis rašo savaitraštyje "Veidas". Rudenį po Seimo rinkimų sudaryta naujoji Vyriausybė iš karto susidurs su didžiuliais iššūkiais, sukeltais energijos, šilumos, maisto produktų kainų šuolio ir jį lydinčios infliacijos.

Referendumai yra veiksmingiausia tiesioginė žmonių valios apraiška. Demokratinės pilietinės sistemos sąlygomis referendumais priimami svarbiausi visuomenei ir valstybei sprendimai. Jų reikšmę liudija airių išsakytas „Ne“ Lisabonos sutarčiai. Pasekmės – visai Europos Sąjungai. Tačiau nelygu kokia demokratinė sistema.

Jau buvome įpratę girdėti, kad visiems labai trūksta darbuotojų. Dabar padėtis pasikeitė. Kodėl taip vyksta, ir ką daryti, kad Lietuva vėl netaptų pirmaujančia pagal bedarbystę šalimi? Pasikeitimų darbo rinkoje priežasčių – net keletas. Visų pirma, nemažai darbuotojų šiandien atleidžiama dėl to, kad daugiau investuojama į įrengimus, todėl žmones pakeičia staklės. Ilgą laiką buvome pigios darbo jėgos kraštas, tačiau tokie nebesame.

Taip suskirstė išeivius Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus, vetuodamas pilietybės įstatymą, tuo įdrėbdamas dar vieną samtį jovalo į dar vis užsienio lietuvių Pilietybės įstatymą tebeverdantį ir nuolat prisvylantį katilą košės. Tiksliai rašiau prieš dvi savaites šioje skiltyje apie galimą per ankstyvų niujorkiečių džiaugsmą ir padėką juos lankiusiam premjerui Gediminui Kirkilui už paramą šį įstatymą ruošiant bei didele balsų dauguma jį priimant Seime.