Seime užregistruoti net keli teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymų projektai, kurie keičia vieną labai svarbią nuostatą - atvejus, kada sklypo savininkui nereikia rengti detaliojo plano norint statyti vieną ar du butus turinčius gyvenamuosius namus.
Detalusis planas atrakina galimybes naudotis savo nuosavybe. Šiek tiek paradoksalu, kad iki tol buvęs žemės gabalas gyvybės įgauna tik patvirtinus dokumentą. Visai neseniai, kai bankų pinigų buvo ir statybininkai statė greitai, įmonės pradėdavo butų pardavimą būtent tada, kai savivaldybės taryba patvirtindavo detalųjį planą, nors nė viena plyta dar nebuvo padėta. Taigi detalusis planavimas yra projekto butelio kaklelis. Jei sustosi, tavo žemės liks arimu. Todėl ir investuoja savininkai į tai, kad valdininkų sprendimas ateitų – neskundžia dėl praleistų terminų, nesipyksta ir moka.
Visgi Lietuvos žemės savininkai „įžūlūs“ – jie nori statytis namus ir gyventi nebūtinai ten, kur jiems leidžia vangiai tvirtinami miestų ir savivaldybių bendrieji planai (vėliau pagal juos tvirtinami detalieji). Jie nori gyventi priemiesčiuose, paežerėse ar gražiose vietose tiesiog laukuose. Šiandieninis reguliavimas leidžia jų norams išsipildyti – jiems tereikia tapti ūkininkais. Tai nėra taip lengva, tačiau nėra ir sunku – reikia baigti kursus, išsilaikyti kvalifikacijos egzaminą, registruoti ūkininko ūkį ir voila. Netikėtai daug Lietuvos žmonių pasirenka ūkininkavimo kelią, nors nesės ir gyvulių net nemano auginti. Tiesiog tai yra šiandien priimtas būdas urbanizuoti žemės ūkio paskirties žemę. Formaliai legalus būdas apeiti apribojimus nuosavybei.
Valdininkai ir politikai supranta, kad legalios landos apeiti ne visai gerą įstatymą – tai galimybė nuleisti garą ir sumažinti įtampą. Tik įsivaizduokite situaciją, jei visus fiktyvius ūkininkus reiktų ir vėl suvaryti atgal į miestus. Tačiau bandymų keisti įstatymą ir panaikinti šia veidmainystę nedaug – viešai priimta piktintis ūkininkų ūkiais, o numesti nuo jų ūkininko šydą nesinori. Seime siūlomos pataisos, kurios praveria langą į realybę. Jos faktiškai leistų keisti žemės paskirtį ir statyti vienbučius ar dvibučius gyvenamuosius namus žemės ūkio paskirties žemėje be detaliojo plano, t. y. taip, kaip šiandien galima įsikurti tik tapus ūkininku.
Negalima nesutikti, kad tokia urbanizacija, kai statomi ūkininko ūkiai ar keičiama žemės paskirtis mažam gyvenamajam namui statyti, daro plėtrą nekontroliuojama. Ją vadina stichiška ir taškine. Ji išplečia kelių tinklą, mažina nepaliestus žaliuosius plotus aplink miestus, taip pat priverčia gyventojus prisiimti didesnes keliavimo į darbą ir namo sąnaudas, kas brangstančios naftos laikais yra pagalvoti verčiantis veiksnys.
Tačiau tokia plėtra gali bent iš dalies patenkinti gyventojų poreikius situacijoje, kai miestuose plėtra apribota, miškuose statytis draudžiama, 100 metrų aplink vandens telkinius gali iškilti tik legali pirtelė, o lietuviui taip norisi turėti savo žemės ir namą. Antra, tokia plėtra gali nieko nekainuoti kitiems mokesčių mokėtojams, jeigu valdžia pati neprisižada jiems teikti viešų paslaugų. Ar traukia kas už liežuvio įpareigoti elektrą įvesti į tolimiausią kaimo sodybą, ar būtina už mokesčių mokėtojų pinigus finansuoti kelius mažuose kvartaluose nutolusiuose nuo miesto, ar socialiai teisinga imtis iš biudžeto lėšų valyti gatves naujuose prestižiniais tapusiuose Vilniaus rajonuose? Greta to, savivaldybė rengia ir niekaip neįrengia kiekvienam rajonėliui po mokyklą. Taigi pažadais padėti ir paremti stichiška plėtra labiau skatinama, o neribojama. Sistema turėtų leisti kiekvienam susimokėti išlaidas už kėlimąsi gyventi į miesto pakraštį, nors ir į Labanoro girią.
Seimo nario B. Bradausko siūlymas keisti teritorijų planavimo įstatymą yra kontroversiškas, pirmiausia todėl, kad jis iš esmės suteikia teisę statyti gyvenamuosius namus ne tik tariamiems ūkininkams, bet ir tiems, kurie norėtų nesislėpti. Įstatymo projektas taip pat siekia atidaryti vartus ir lengvesniam savininkų keliui Vilniaus rajone, nes teikiamo projekto nuostata, referuojanti į „bendrojo plano funkcinį zonavimą“, tinka Vilniaus rajono situacijai. Vilniaus rajono taryba nėra patvirtinusi bendrojo rajono plano, bet funkcinis teritorijos paskirstymas zonomis jau yra. Antra, siūlymas turi teisinių kabliukų. Vartojama, gyvenamoji vietovė gali būti suprantama realiai kaip bet kuri Lietuvos teritorijos dalis.
Atverti daugiau galimybių privatiems nekontroliuojamiems sprendimams galbūt yra vienintelis būdas, kaip išeiti iš šiandieninės situacijos. Išlaikyti šiandieninės kontrolės tikslus, tačiau tuo pačiu metu sumažinti painiavos ir korupcijos, būtų vien administracinių svertų perstumdymo uždavinys.
Tam, kad sumažintų paskatas staigiam išsibarstymui, valdžia turėtų iš esmės sumažinti arba panaikinti finansavimą infrastruktūrai ir paslaugoms, kurias teikia išsikėlusiems iš miestų. Privažiuojamieji keliai, komunikacijos, socialinė infrastruktūra ir paslaugos turi gulti tik ant pasirinkusių gyventi už miesto pečių – tai mažins mokesčių mokėtojų išlaidas ir natūraliai kurs kompaktiškesnius miestus. Taip pat reikia panaikinti apribojimus vidinei plėtrai miestų viduje numatant daugiafunkcines teritorijas, kuriose pagal rinkos poreikius gali būti ir komercinės, ir gyvenamosios paskirties objektai, galbūt leidžiant statiniams atsirasti arčiau upių ar kitų mieste esančių vandens telkinių. Reikia sutrumpinti ir detaliojo planavimo laiką - nereikalaujant detaliojo plano, statyba už miesto, palyginti su statyba mieste, sutrumpėtų beveik metais, tai būtų rimtas išsikėlimo už miesto privalumas.
Nežiūrint piniginės chaotiškos urbanistinės plėtros išraiškos (papildomų investicijų į viešąją infrastruktūrą) ji vertinama ir gamtosauginiais, ir estetiniais aspektais. Chaotiškumas gali nepatikti. Tačiau taip pat gali nepatikti ir status quo, kurį ir saugo žemės paskirtys. Status quo sukurtas po masinio žemės paėmimo, kolektyvizacijos, nuvarymo ir melioracijos. Todėl gal vienas langas, nors ir kiek nešvarus, praverstų.
Giedrius Kadziauskas, LLRI vyresnysis ekspertas