Komentarai ir analizė

Prasidėjus naujos Lietuvos Vyriausybės lipdymo darbams, neatsitiktinai daugiausia dėmesio tenka Andriui Kubiliui. Ne vien dėl to, kad jis yra daugiausia rinkėjų balsų gavusios partijos pirmininkas, bet ir dėl to, kad turi užsitarnavęs krizės premjero titulą ir savo užsispyrimu yra tikra priešingybė G. Kirkilo daugiaveidei demagogijai. Tik G. Kirkilas galėjo apkaltinti savo partijos skyrius blogais rinkiminiais darbais tuomet, kai visi it užsikirtusi plokštelė kalba apie jo kabineto eibes.

Šią vasarą atrodė, kad vis dar galim tikėtis ekonomikos kilimo, tačiau labai prasto naujojo Seimo. Vis dėlto Seimas, daugelio apžvalgininkų nuomone, kur kas geresnis, nei buvo galima tikėtis, užtat neriam į krizės duobę. Vėl krizė, vėl premjeras Andrius Kubilius. Kažkur matyta. Geresnis Seimas blogesnėje padėtyje Kodėl galim sakyti, kad šis Seimas geresnis? Atrodo, kad pavyks suformuoti ganėtinai natūralią valdančiąją koaliciją.

Viename interviu lrytas.lt (27/10) naujasis konservatyvusis Seimo narys Mantas Adomėnas mano, kad toks konfliktas galėtų pakišti koją centro dešinės koalicijai. Turiu sutikti, kad idėjinis konfliktas tarp konservatorių ir liberalų visiškai įmanomas. Jeigu, žinoma, nebus daromi kompromisai vardan bendro gėrio Valstybei ir jos piliečiams. Todėl retkarčiais TS-LKD Seimo nariams teks prisiminti arba jiems priminti, kad jie vieni daugumos Seime neturi.

Seimo rinkimai baigėsi ir daugiausia balsų gavusių partijų vadovai prabilo apie tai, su kuo žadama jungtis į porinkimines koalicijas. Realiausia atrodo centro dešiniųjų koalicija, bet joje netrūksta potencialių perbėgėlių, jei politikos vėjas pasisuks konservatorių nenaudai, šiems pabuvus valdžioje.

Praeitą savaitę savo pašto dėžutėje radau vadinamąjį „Laisvą laikraštį“. Iš pradžių pamaniau, kad įmetė per klaidą – betgi ne: kone visas laikraštis skirtas paksininkų rinkiminei agitacijai. Tai jiems nedaug padėjo, kaip ir visas vaidybinis filmas „Pilotas“. Pastarasis, beje, vertas dėmesio – ne kaip meno, o kaip meninės demagogijos ir asmens kulto pavyzdys, puikiai išnarstytas savaitraštyje „7 meno dienos“. Rinkimų rezultatai pateikė staigmenų.

Seimo rinkimai baigėsi, balsai suskaičiuoti, mandatai išskirstyti, susitarimas formuoti valdančiąją koaliciją pasirašytas. Ją sudarinės būtent tos partijos, kurias ir minėjau kaip potencialias koalicijos partneres tuojau po pirmojo balsavimo rato. Vis dėlto pasirašyti susitarimą formuoti valdančiąją koaliciją, be abejo, yra žymiai lengviau, negu ją suformuoti.

Taip. Lietuvos prezidentas nepartinis Valdas Adamkus bando jį kurti. Nepartinė Dalia Grybauskaitė – geriausia galima kandidatė į premjero kėdę, pareiškė jis praėjusią savaitę, ieškodamas naujai Vyriausybei vadovo, dabartinei baigus kadenciją kartu su naujo Seimo išrinkimu. Ir visi nuščiuvome. Šis staigus, netikėtas ir, palyginti, ankstyvas paprastai tokiais atvejais visada atsargaus bei santūraus Valdo Adamkaus iššokimas visuomenę gerokai supurtė.

Finansų krizė jau apėmė visą pasaulį. Nors pradžioje europiečiai dar bandė teigti, jog JAV ir vėl susidūrė su savo pačių sukurta problema, dabar tokių kalbų nebeliko. Labiau panašu, kad patiriame sisteminę krizę – laisvosios rinkos sistema vėl „sunegalavo“, tik šį sykį itin smarkiai. Santykinai mažiau (nei Europoje ar Azijoje) reguliuojama JAV ekonomika visada pasižymėjo staigesniais svyravimais aukštyn arba žemyn.

Referendumui dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo žlugus, premjeras ir socialdemokratų lyderis Gediminas Kirkilas atsakomybę suvertė Vyriausiajai rinkimų komisijai. Premjerui užkliuvo iš tikrųjų teisinei demokratinei valstybei skandalingas faktas: net dvylika procentų Lietuvos rinkėjų negavo kvietimų ateiti balsuoti spalio 12 dieną. Tautos prisikėlimo partijos vadovas Arūnas Valinskas tvirtino, jog kalti tie, kas pasiūlė referendumo idėją, nes šis referendumas buvo nereikalingas.

Tikriausiai niekas nepagalvos, jog po šių Seimo rinkimų gali padaugėti atvejų, kai politinė partija bus kuriama žmogaus profesinės priklausomybės pagrindu. A. Valinskui galbūt daug kas ilgai pavydės sėkmės, tačiau neįtikėtina, jog kituose arba dar kituose rinkimuose į lyderius gretintųsi, pavyzdžiui, mokytojai, geležinkelio tarnautojai ar kapinių prižiūrėtojai, suformavę atskirus rinkiminius sąrašus.

Tiek to, šį kartą vedžiodamas žąsies plunksną šerpetojančiu popieriumi neanalizuosiu Seimo rinkimų rezultatų ir nemėginsiu savaip atsakyti į nūnai aktualų klausimą: kurie klounai geresni, profesionalai ar mėgėjai, sąmoningai apsisprendę būti klounais ar tokiais paskelbti ne savo valia. Verčiau susitelksiu ties neįvykusio referendumo dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo klausimu. Tuščių puodų bildesys Blogai, kad referendumas neįvyko.

Daug svarstoma apie pirmajame Seimo rinkimų ture partijų gautus balsų procentus, būsimų koalicijų variantus. Kol kas pirmauja Andriaus Kubiliaus vadovaujami sąjungiečiai-krikdemai. Didžiuma sociologinių apklausų šitai ir prognozavo. Tačiau toks laimėjimas teikia ir džiaugsmo, ir nevilties. Suprantamas, džiaugiamasi dėl pirmavimo, kuris tarsi patvirtina partijos pirmininką ir jos smegenų centrą tinkamai vadovavus.

Ką vakarykščio balsavimo rezultatai atskleidžia apie mus pačius? Tai, kad Lietuva tikrai įvairialypė, jog vienas šalia kito gyvena žmonės, turintys skirtingus lūkesčius, interesus. Panašu, jog didelė dalis mūsų balsuojame pagal partijų pavadinimo skambesį, mūsų kelrode žvaigžde gyvenime yra televizorius, prikimštas įvairiausių pramoginių laidų. Tiesą pasakius, tai galima buvo nuspėti ir be rinkimų rezultatų.

Pasaulio istorija yra prikaišyta paradoksų, kurie atspindi tam tikrus dėsningumus. Štai ekonomikos ir politikos bangų mūša: sąstingyje, kuris seka po ekonomikos perkaitimo, dažniausiai ima virti politikos katilas. Šiandienė pasaulio ūkio recesija, vienokiais ar kitokiais krizės ženklais mirganti tikrovė liudija gilumines permainas, kurių tempas didėja. Krizės be viso kito yra senų taisyklių laužymo laikas. Ekonominiai sunkumai beveik visada radikalizuoja politiką.

Netylant kalboms apie mažėjantį rinkėjų aktyvumą, politikai griebiasi įvairių priemonių šiai problemai spręsti. Viena iš tokių priemonių galėtų būti Brazilijoje, Kuboje, Nikaragvoje, o nuo šiol jau ir ES šalyje - Austrijoje praktikuojamas rinkimų teisės suteikimas nepilnamečiams.

Kol Lietuvoje veiks Rinkimų akcija, kurios lyderiams būdingas ypatingas primityvizmas, nerodantis jokios pažangos, nuolatinė veidmainystė ir visiškas paskendimas korupcijoje, agresija viskam ir visiems, kas yra kitos nuomonės – Lietuvos lenkai neturi  šansų jokiai karjerai, perspektyvai ir pagarbai, mano Lietuvos lenkų visuomenės veikėjas, žurnalistas Ryšard Maceikianec. Didžiausiu vilniečio Juzefo Mackevičiaus kūriniu laikomas romanas „Nereikia garsiai kalbėti.

Savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas Audrius Bačiulis aiškinasi, ką, kiek ir kur rusai veža per Lietuvą. Praėjusią savaitę susitikęs su Seimo Užsienio reikalų komiteto nariais Rusijos ambasadorius Vladimiras Čchikvadzė pranešė jiems dvi naujienas. Kaip ir pridera - vieną gerą, kitą blogą.

Leidykla ,,Tyto alba“ mėnesio pradžioje pakartotinai išleido Gintaro Beresnevičiaus knygą ,,Lietuvių religija ir mitologija“. Jeigu net ir nieko nežinotume apie autorių, šis leidimas vis tiek atkreiptų dėmesį įspūdinga, kone karališka poligrafijos kokybe, taip pat  nepaprastai intriguojančiais dailininko Šarūno Leonavičiaus piešiniais ir ofortais. Dėl to minėtoji knyga, kaip jau buvo kažkur pastebėta pranešimuose, įgyja paralelinį grafikos albumo statusą.

Pavadinime nurodytus du politinius ekonominius dydžius, suprantama, neįmanoma sulyginti. Paskutinio Europos diktatoriaus titulu besipuikuojantis Baltarusijos prezidentas, kuris net siūlo užsienio politikams atvykti juo pasigrožėti, savo šalį valdo tvirtai ir negailestingai, sugebėdamas kai kuriuos politinius priešininkus net „išnykinti“. Jis mėgsta žaisti didelę politiką, juolab kad kai kurie Europos Sąjungos atstovai nepaliauja svarstyti, kur artimiausiu metu gali tas diktatorius palinkti - E...

Likus mėnesiui iki JAV prezidento rinkimų dienos įtampa tarp demokratų ir respublikonų stovyklų pasiekė kulminaciją. Apie 70 milijonų žmonių stebėjo spalio 3-ąją vykusius S. Palin ir J. Biden debatus, kurie padėjo galutinai suformuoti būsimųjų viceprezidentų įvaizdžius.

Prieš  Lietuvai vadovaujančių  politikų akis šiandien – sunkiai sprendžiami klausimai. Jų daug. Vieni  mažiau, kiti daugiau svarbūs, tačiau svarbiausias iš jų, ir vargu ar dėl jo kas nors ginčysis, yra nepriklausomos  Lietuvos valstybės  saugumas.

Niekada neužmiršiu didžiojo rusų disidento ir žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo kalbos Varšuvoje, 2005 m. rugpjūčio 29-31 d. minint Solidarumo sąjūdžio dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Tyliai, lėtai, su pauzėmis ir neišraiškingai kalbantis, nedidelio ūgio ir drovus žmogus privertė nuščiūti didžiulę salę retoriškai paklausdamas, kas nuo Šaltojo karo laikų pasikeitė Vakarų šalių moralinėje laikysenoje ir oficialiojoje politikoje destruktyvių ir agresyvių šalių atžvilgiu.

Taip arba labai panašiai, regis, klausia Nida Vasiliauskaitė viename iš savo paskutiniųjų straipsnių, aš čia tik persakau išsakytą klausimą, užrašydamas jį kažkiek praplėstu ir galbūt dėl to neutralesniu pavidalu. ,,Tautos nuomonė?“ Toks minėto garsios autorės straipsnio pavadinimas. Kaip matote, trumpesnė formuluotė su klaustuko ženklu abejonę išsako labiau kategoriškai, pakankamai kampuotai, su kietai įpakuotos ironijos užtaisu.

Daugeliui žmonių rinkimai – vienintelė galimybė tiesiogiai įtakoti valstybę. Metų metus gyvename patys savaime, o valstybė – pati savaime. Ir štai ateina diena, kada tie du pasauliai, mūsų ir valstybės, susiliečia. Ar reikia stebėtis, kad mums tai tampa įvykiu? Net jei mes neiname į rinkimus? Bet ar mes suprantame savo jausmus rinkimų apylinkėje? Kristina Š. rašo: „Niekada neinu į rinkimus, nėra nė vieno politiko, kuriuo tikėčiau. Politikai tiesiog kvailina tautą.

Lietuvos Seimo rinkimų diena dar tik artėja,  o apie agitacinę kovą ir politinę kultūrą jau dabar galima šnekėti. Pirmas skaudžių minčių ir karčių žodžių pliūpsnis prasiveržia, pravažiuojant keistos formos daiktus, sukaltus iš statybinių drožlių plokščių. Tai yra speciali rinkimų agitacijos vieta. Joje telpa keliolika sunkiai įžiūrimų plakatų su Seimo kandidatų nuotraukomis.

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų ketinimus, intelektualines galias. Šiandien pasklaidykime Lietuvos socialdemokratų partijos ir Naujosios sąjungos programas. Anksčiau esu aptaręs Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas, taip pat Darbo partijos bei Liberalų sąjūdžio programas.

Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus kalba Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 63-oje sesijoje buvo aštri ir atvira, tad sukėlė tam tikrą šurmulį. V. Adamkus garsiai išsakė daugelio mažųjų Rusijos kaimynių vis labiau jaučiamą nesaugumą, kurį nepaprastai sustiprino Rusijos agresija prieš Gruziją, demonstratyvus rusų armijos šeimininkavimas suverenios valstybės teritorijoje, tarptautinių sutarčių laužymas ir nesiskaitymas su pasaulio visuomenės nuomone.

Skaitant užsienio spaudą, žiūrint užsienio televizijas ir matant, kokio lygio, kokios erudicijos, kokios retorikos, kokio išmanymo žmonės užima aukštus postus Vakarų Europoje, nejučia kyla noras palyginti juos su musiškiais aukštais pareigūnais. Palyginęs supranti, kad tai buvo klaidingas sprendimas. Kai nelygini su niekuo, tuomet mūsiškiai atrodo ne tokie primityvūs. Tačiau lyginti reikia ir kokybės reikalauti reikia, antraip darbo kokybės kartelė leisis.

Politinės diferenciacijos ženklai, pasak Juozo Brazaičio, atsispindi pirmiausia politinių partijų programose. Programa — tai lyg politinės grupės veidrodis: ji parodo, ko grupė siekia ir kokiomis priemonėmis. Nenuostabu, kad partijų programas vertina ekspertai, politologai, žurnalistai, daro išvadas, padeda susiorientuoti rinkėjams, kurie patys galbūt neturi tiek laiko įsigilinti, kritiškai jas įvertinti.

Pradėkime nuo elementarių teiginių. Ilgai priespaudoje gyvenusi tauta neišvengiamai išsiugdo savo pasipriešinimo, prisitaikymo, apsimetinėjimo, klastos, slapukavimo savybes. Tas kolektyvinio charakterio kompleksas verčia ne tik į viešpačius, bet ir į kaimynus žiūrėti įtariai. Socialinis audinys naujai atsivėrusios laisvės sąlygomis sutrūkinėja, o pasitikėjimas kitu, dargi nepažįstamu žmogumi išsenka.

Praėjusią savaitę krašto apsaugos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo skelbiama šautinių kariuomenės Lietuvoje pabaiga. Kai tik kitų metų vasarą savo tarnybą baigs paskutiniai 1200 kariuomenės šauktinių, pakviestų tarnauti šių metų rudenį, naujas šaukimas skelbiamas nebebus. Tad 2009-ųjų liepą Lietuvos kariuomenėje tarnaus tik profesionalai.

Gubernatorė Sarah Palin sako (apie savo vedlį, žinoma): „Tai žmogus, kuris atėjo tarnauti savo šaliai, o ne tik savo partijai. Lyderis, kuris nelenda į kautynes, bet kautis nebijo.“ Milžiniška auditorija iš laimės audringai ploja ir iš pasitenkinimo klykia. Rinkimų kampanija JAV vyksta grandiozinio šou žanru. Bet neapsigaukime: kai reikia, abu kandidatai į prezidentus moka sklandžiai ir argumentuotai kalbėti, ir aišku, kad turi nemažą profesionalių patarėjų būrį.

Rinkimų debatus iš televizijos eterio išgrūdę „kampanijų skaidrintojai“ nustūmė juos, užuot sutvarkę formatą, į kultūrnamio sales ar dar kokias improvizuotas vietas - lyg tyčia tam, kad kuo mažiau kas jais domėtųsi. Tikras aktyvumo ir sąmoningo pasirinkimo skatinimas - ką ir pasakysi. Panašiai kaip teismas be kryžminės apklausos galimybių.

Kaip didžiausią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir nepriklausomybei po Rusijos invazijos į Gruziją ir atviro jos karinės galios demonstravimo regionui ir pasauliui mes visiškai pagrįstai ir logiškai įvardijame Rusiją.

Nuo 2010-ųjų sausio 1-osios, kai bus uždaryta Ignalinos atominė elektrinė, pagrindine elektros energijos gamybos žaliava Lietuvoje taps iš Rusijos importuojamos gamtinės dujos. Netgi jei jų kaina nepakiltų (kas yra mažai tikėtina), tai reikštų, kad pagrindinėmis elektros gamintojomis taps šiluminės elektrinės, tarp jų didžiausia - Lietuvos elektrinė Elektrėnuose. Jos elektros gamybos kaina - keturis kartus didesnė nei dabar pagrindinės elektros energijos tiekėjos vartotojams Ignalinos AE kaina.

Prezidentas Valdas Adamkus vėl nustebino. Iš tarptautinės politikos platybių jis praėjusią savaitę sugrįžo į Lietuvą ir ėmėsi vidaus politikos. Pirmiausia, prezidentas pagaliau labai aiškiai išdėstė, ką jis galvoja apie dabartinės valdančiosios koalicijos rengiamą referendumą dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo. Populizmas ir rinkėjų mulkinimas – tokia buvo šalies vadovo nuomonė. Ačiū jam už tai. Ačiū, kad išdrįso, ir ačiū, kad pats nepasidavė populizmui.

Kolegos iš Londono atsiuntė labai įdomų dokumentą apie trijų Baltijos valstybių užsienio politiką. Dokumento autoriai - vieno labai gerai pasaulyje žinomo universiteto analitikai. Jų produkcija gana brangi, todėl buvau paprašytas jos visos neplatinti, tačiau gavau leidimą kai kurias mintis pacituoti. O jos tikrai įdomios.

Peržvelkime partijų rinkimų programas. Net jei partijos linkusios „pamiršti“ programas po rinkimų, vis dėlto programos yra tam tikras partijų veidas, atspindintis jų intencijas, intelektualines galias. Šiandien – kelios pastabos apie Tvarkos ir teisingumo bei Liberalų ir centro sąjungos programas. Tvarka ir teisingumas Partijos programa yra gražių teiginių ir absurdiškų šūkių rinkinys.

Vakar sumišau išgirdęs LRT naujosios visuomenės aktualijų laidos „Redakcija“ paskelbtos  diskusijų temos užvardijimą. Dingtelėjo, jog prasidėjo (arba baigiasi) ne visai eilinis pirmadienis, nes bus diskutuojama apie ,,Penktąją koloną“. Tema, kaip sakoma, ne nauja, kažkada ir kažkur jau išvažinėta, o dabar ypač dėvima anoniminių interneto komentatorių.

Konservatorius Juozas Butkevičius, paklaustas, ar pats balsuotų už žmogų, teistą dėl nusikaltimo valstybei, gražbylyste neužsiima. „Jei man pačiam taip nebūtų nutikę, sunkiai suprasčiau tokį kandidatą“, - mušasi krūtinėn į Seimą su Tėvynės sąjunga ir krikščionimis demokratais pasirengęs J.Butkevičius.

Lyg iš dainos teksto atskriejęs klaustukas neduoda ramybės, kuomet susiduriama su kai kuriais paradoksaliais Lietuvos politinio gyvenimo ypatumais. Taip norisi klausti tokiais atvejais, kai it kokią nors didelę sensacingą naujieną paskelbus apie tūlo politiko nuodėmes  tiesiog ima ir nieko neįvyksta. Tai, kas buvo daroma slapčiomis, po to imama daryti kone viešai. Na ir kas? Tokio sunkiai aprašomo pasimetimo ar gūžtelėjimo momentai nutikdavo ir nutinka.

Labai gali būti, kad Kovo 11-osios Lietuvos istorinis tarpsnis baigiasi. Tai pasitvirtins, jeigu spalio rinkimus laimės prorusiškos populistinės partijos, kurių atstovai dabartiniame Seime, o vienas net Rusijos vicekunigaikštis, neseniai pasirašė skundą Konstituciniam Teismui: nustatykite, kad NATO šalys negali mūsų ginti nuo karinio užpuolimo! Buvo ir skraidančių į Maskvą viešai skųstis: mus Lietuvoj skriaudžia, apginkite! Dabar, po Gruzijos, tai jau girdėtume kaip kvietimą įsiveržti.

Prekeiviai sovietinių karių kepurėmis ir panašiais suvenyrais labiausiai turistų lankomose Lietuvos vietose daro gėdą šaliai. Tačiau ši problema turi būti išspręsta savivaldybės, meno ekspertų ir pačių prekeivių sutarimu, o ne panaudojus įstatymo vėzdą. Didelės iniciatyvos mažas rezultatas Tai, kas įvyko teismui skyrus baudą vilnietei prekiautojai suvenyrais su sovietine simbolika, yra mažas, tačiau būdingas pavyzdys, kaip veikia mūsų valstybės teisingumo sistema.

Dabar jau sunku atsekti, kuris pirmasis iš žinomų mūsų viešojoje erdvėje žmonių  prabėgomis, improvizuodamas, kaip atrodo, iš pradžių net nelabai rimtai nusiteikęs tarstelėjo, jog Lietuvoje šalia ,,valstybininkų“ savo nomenklatūrą pradėjo auginti taip pat ir ,,pilietininkai“. Gali būti, jog šitaip kažkada piktoką pastabą savo bendražygiams, taigi iš dalies autoironišką pastabą pačiam sau išsakė Vytautas Radžvilas, kuris dažnai yra linkęs pateikti kontroversiškas išvadas, provokuojančias ger...

Vadinamieji lietuvių ir žydų santykiai, apie kuriuos yra prasmingai rašę ir Tomas Venclova, ir Antanas Terleckas, vis įkrenta į kokią nors duobę, dažniausiai tarptautinę. Rodos, jau Sovietų Sąjunga negailestingai nuteisė visus nacių talkininkus, kuriuos rankom pasiekė, bet pasiekė ne visus, nes kai kurie sugebėjo pasislėpti Jungtinėse Valstijose, kurių niekas negalėtų apkaltinti nacizmo ir nacių globojimu.

Kortų, kurias rankose laiko Europa savo gruziniškame pokeryje su Rusija, derinys yra silpnas, o žaidimas partnerį ima dominti vis mažiau, pastebi britų dienraštis „Times“ ir šią savo išvadą grindžia naujai besiklostančia pasaulinės geopolitikos architektūra.

Nesakysiu kas, bet šiandien jau manęs paklausė: na, kodėl tu taip mūsų (socialliberalų) nemėgsti… Bandžiau paaiškinti, kad nieko asmeniško, kad nei mėgstu, nei nemėgstu, tiesiog pastaruoju metu kažkaip pasitaikė, kad į akis labiau krito… Ir reklamos daug, ir kai kurie tekstai įdomūs :) Tai pratęsiant temą – socialliberalai šiandien išplatino pareiškimą, kuriame skundžiasi, kad konservatoriai jų ir dar valstiečių liaudininkų nepakvietė į debatus.

Kas gi yra toji dviejų genocidų teorija? Tai prietaras, vadintinas teorija tik ta prasme, kokia teorija yra vadinama sąmokslo teorija. Kada sumanoma dviem trumpais drūtais sakiniais, tiesiai šviesiai ir be jokių varginančių niuansų paaiškinti pasaulio būklę arba žmogaus egzistencijos prasmę, tokiam prietarui arba geriausiu atveju niekuo nepagrįstai ir niekaip neįpareigojančiai spėlionei (pažinimo teorijoje vartojamas angliškas terminas „conjecture“, paprastą spėjimą skiriant nuo argumentuoto...

Na nebegaliu jau… Rizikuoju eilinį kartą būti išvadintas paksistu, tačiau nors užmuškit nepatikėsiu, kad už socialdemokratus per Seimo rinkimus ketina balsuoti daugiau žmonių nei už konservatorius ir „Tvarką ir teisingumą”, o už socialliberalus - daugiau nei už liberalcentristus.