Prekeiviai sovietinių karių kepurėmis ir panašiais suvenyrais labiausiai turistų lankomose Lietuvos vietose daro gėdą šaliai. Tačiau ši problema turi būti išspręsta savivaldybės, meno ekspertų ir pačių prekeivių sutarimu, o ne panaudojus įstatymo vėzdą.
Didelės iniciatyvos mažas rezultatas
Tai, kas įvyko teismui skyrus baudą vilnietei prekiautojai suvenyrais su sovietine simbolika, yra mažas, tačiau būdingas pavyzdys, kaip veikia mūsų valstybės teisingumo sistema.
Dažnokai toji teisingumo sistema primena didžiulę, tačiau nevaldomą mašiną, baudžiančią aklai, kas pakliūva po ranka. O po ranka pakliūva tie, kas silpniausi, mažiausi. Žmonijos istorijoj teisingumas ir įstatymas dažnai formavosi kaip silpnesniųjų atrama prieš stipresniojo savivalę. Tačiau Lietuvoje, priešingai, įstatymas neretai tampa vėzdu kulti mažąjį.
Štai ir šiuo atveju bauda skiriama eilinei prekeivei Galinai Laurinčiuk, kuri pardavė turistams keletą kareiviškų kepurių su sovietiniais ženkleliais. Bendrovės ir prekybos centrai, kurie kasdien nukloja lentynas sovietiškai nostalgiškomis dešromis ir degtinėmis, aišku, čia niekuo dėti. Priimant įstatymą dėl administracinės atsakomybės už nacistinės ir sovietinės simbolikos demonstravimą ir platinimą buvo keliami tariamai aukšti tikslai, auginami politikų reitingai, mojuojama Europos Sąjungos vėliava. O rezultatas? Viskas liko, kaip ir buvo, tik mažas žmogus „gavo per galvą“.
Tai puikus pavyzdys analizei, kaip Lietuvoje inicijuojami įstatymai, kaip jie kuriami ir kaip įgyvendinami. Sutinku, kad demonstruoti ir platinti sovietinius simbolius nedera. Tačiau iki šiol tokios problemos – kaip ją įvardijo Seimas - lyg ir neturėjome. Problemą sukurti pasistengė politikai. Tai, kas visiems turėtų būti aišku, tapo neišsprendžiamu teisiniu rebusu. Kas tai yra sovietinis simbolis? Kiek galima keisti jo proporcijas, spalvas, kad jį būtų galima identifikuoti kaip tokį? Įstatymas uždraudė demonstruoti atvaizdus komunistų ir nacionalsocialistų vadovų, atsakingų už Lietuvos gyventojų represijas – policijos vadovai ėmė skųstis, kad policininkas, ypač jaunas, juk nepažįsta tų vadovų. Loginė tokių pareiškimų seka: policijos komisariatuose turėtų atsirasti galerijos su Sniečkaus, Dušanskio, Dekanozovo ir kitų atvaizdais, kad policininkai juos galėtų mokytis atmintinai.
Seimo nariai pareiškė, kad nė vienas iš jų rengdamas įstatymą ir balsuodamas dėl jo nenorėjo, kad būtų baudžiami gatvės prekeiviai. Vadinasi, jei šitaip vis dėlto vyksta, Seimo darbo brokas akivaizdus. Ir šiaip yra keista, kad baudas už tokius pažeidimus skiria teismas. Ko verta mūsų policija, jei iš anksto ja šitaip nepasitikima? Toks biurokratizmas kainuoja mokesčių mokėtojams daugiau, nei tariama bausmių nauda, tačiau (įrodyta ir mokslininkų) – tokių reikaliukų sprendimas teismuose nei sumažina korupciją, nei papildo sveiko proto aruodus. Tai akivaizdžiai demonstruoja ir šis pavyzdys. Kas žino, gal policijai ir pritrūksta pilietinio, valstybinio mąstymo todėl, kad ja šitaip nepasitikima.
Išvada: įstatymo iniciavimo prielaidos miglotos, jo parengimas brokuotas, įgyvendinimas prilygsta katastrofai.
Atsiverčiau Policijos departamento svetainę, kur radau patikinimą, kad Lietuvos policininkai „stengiasi dirbti ne kaip „visagalės valstybės“ atstovai, bet kaip piliečių partneriai ir bendrakeleiviai“. Ar šis „kepurių atvejis“ patvirtina, kad toks deklaruojamas principas realus? Kažin. Visų pirma, kaip jau sakyta, Seimo nariai kuo aiškiausiai yra pareiškę, kad tramdyti prekeivius nebuvo šio įstatymo tikslas. Antra, šie prekeiviai juk yra ne kokie nelegalai, o prekiauja su savivaldybės leidimais. Galų gale veikia Vilniaus Pilies gatvės prekiautojų asociacija, kitos panašios organizacijos. Ar ne geriau būtų buvę iš pradžių aptarti problemą su prekeivių organizacijomis, viską nuodugniai išsiaiškinti, o ne griebti pirmą pasitaikiusį po ranka (kaip darydavo sovietinėje kariuomenėje) ir tempti teisman?
Dabar policija paskelbė, kad laikinai prekeivių nepersekios - konsultuosis dėl įstatymo su specialistais ir lauks, kaip pasibaigs teismo apeliacija. Tačiau nutverti vieną žmogų, bausti ir laukti, kaip jam pasibaigs - tai juk praktika, kurią galima vadinti „eksperimentu su gyvu žmogumi“. Norėčiau Lietuvos piliečius matyti lygius ir orius, o ne verčiamus eksperimentiniais triušiais.
Prekyba sovietiniais suvenyrais - netoleruotina
Kita vertus, pačius prekeivius pateisinti irgi sunku. Kai sostinės širdyje ar Trakuose prie pilies, kur būriais vaikšto užsieniečiai, matau kauges pardavinėjamų sovietinių kepurių, iš gėdos man rausta ausys. Tai yra savęs pačių susiniekinimas ir dar didesnis absurdas, nei minėtas įstatymas. Deja, kasdienio sveiko proto ir savigarbos į įstatymus nesudėsi. Ko verta pagarba praeities kartoms, ko vertas mūsų šalies įvaizdis, jei visų mūsų akyse įmanomi tokie dalykai? Juk tokiose vietose turi būti prekiaujama suvenyrais – šis žodis, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia „prisiminimą“. O koks prisiminimas iš Lietuvos užsieniečiui yra sovietinė kepurė? Kas prieštaraus, kad tokiose vietose turi būti pardavinėjami vietinės gamybos daiktai ir suvenyrai? Senais laikais, kai daug žmogystų su tomis kepurėmis vaikščiojo gatvėmis, aš maniau, kad lietuvių tauta – kartu ir kitos čia gyvenančios tautos - yra kūrybinga, ori, moka puoselėti savo tradicijas, turi kuo didžiuotis ir ką parodyti svetimšaliams. Rodos, turėjome, o gal ir turime kūrybingų, nagingų meistrų, liaudies menininkų. Juk klega dar Kaziukas iki šiol. Todėl Vilniaus Pilies gatvės prekiautojų asociacijos vadovui Antanui Rudzevičiui patarčiau ne plūstis ir ginti gėdingą prekybą (interviu „Panoramai“ apie teismo sprendimą dėl sovietinių kepurių), o pagalvoti, kaip padėti atsiskleisti autentiškiems kūrėjams, kaip guvia ir prasminga prekyba praturtinti senamiesčio erdves.
Prahos senamiestyje, taip pat daugelyje kitų Europos miestų prekiauti galima tik daiktais, kurie patvirtinti specialios komisijos, į kurią įeina ekspertai, taip pat tų pačių prekeivių atstovai. Nejaugi Vilniuje nėra jokių standartų? Tokie reikalavimai tikrai neturi nieko bendra su prekybos laisvės, sąžinės ir t. t. ribojimais. Juk tai miesto, šalies veidas, tautos kultūros reprezentacija, todėl natūralu, kad čia nevalia daryti bet kam ir bet ką. Tačiau tai reguliuoti turi visų pirma patys prekeiviai, miesto valdžia.
Tuo tarpu prekeiviai dabar, po teismo sprendimo, bijodami sankcijų tiesiog užklijuoja kepurės sovietinį ženklą izoliacine juosta, o pati prekyba vyksta toliau. Tai tik dar kartą paliudija, kad įstatymas negali atstoti sveikos nuovokos.
