Niekada neužmiršiu didžiojo rusų disidento ir žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo kalbos Varšuvoje, 2005 m. rugpjūčio 29-31 d. minint Solidarumo sąjūdžio dvidešimt penkerių metų jubiliejų. Tyliai, lėtai, su pauzėmis ir neišraiškingai kalbantis, nedidelio ūgio ir drovus žmogus privertė nuščiūti didžiulę salę retoriškai paklausdamas, kas nuo Šaltojo karo laikų pasikeitė Vakarų šalių moralinėje laikysenoje ir oficialiojoje politikoje destruktyvių ir agresyvių šalių atžvilgiu.
Kovaliovas paklausė, kodėl mes iki šiol manome, kad stiprybę politikoje teikia vien interesai ir pragmatiška Realpolitik, jei akivaizdu, kad tiesa politikoje egzistuoja lygiai kaip ir visose kitose žmonių santykių sferose. Ar daug reikia išminties ir įžvalgumo, kad save atitolintum nuo faktų ir tiesos vien tam, kad vėliau būtų daug sunkiau, o gal net ir nebeįmanoma spręsti problemas, kuriose anksčiau dar buvo galima susivokti ir imtis konkrečių žingsnių ar blogio ir destrukcijos prevencijos tada, kai tai dar nekainavo tūkstančių ar net milijonų gyvybių ir sunaikintų gyvenimų? Ar stiprybė slypi komfortabilioje saviapgaulėje, kuri politinę problemą ar net socialinį sukrėtimą tik laikinai atitolina arba net paprasčiausiai atsikrato ja ir palieka kitai generacijai, ar pasiryžime vertybėse pasiklydusiems arba ciniškai jas ignoruojantiems režimams pasakyti visą tiesą apie realią žmogaus laisvės bei teisių padėtį juose ir pareikalauti keisti savo politiką?
Jis pateikė paprastą pavyzdį – ano meto JAV valstybės sekretoriaus Colino Powello žodžius apie žmogaus teisių padėtį Rusijoje, kurią jis pavadino normalia. Kovaliovas pateikė keletą sunkiai atremiamų ir iškalbingų pavyzdžių iš laisvo žodžio, minties ir sąžinės suvaržymo ir persekiojimo atvejų ano meto Rusijoje, o po to tęsė savo klausimų virtinę: O ką gi visa tai reiškia? Ar tai JAV valstybės sekretoriaus naivumas? O gal jo neinformuotumas? Ar tiesiog kvailumas (kuo būtų sunku patikėti)?
Kovaliovas pats paneigė šias versijas ir į savo retorinį klausimą atsakė, kad ne. Tai viso labo tik absurdiškas įtikėjimas, kad antidemokratinius režimus, negerbiančius nei laisvės, nei žmogaus gyvybės, savaiminės evoliucijos, lėtų ir atsargių permainų ar integracijos į tarptautines organizacijas keliais kada nors bus galima atversti į doros kelią, t.y. demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms bei jų paisymą. Lygiai kaip pavojingas, amoralus ir savižudiškas yra įtikėjimas, kad nūdienos valstybių interesai ir siekis juos bet kokiomis aplinkybėmis ir bet kokia kaina įgyvendinti yra pranašesnis ir politiškai protingesnis už ateities civilizuotos politikos ir prognozuojamų santykių pamatų kūrimą.
Salės reakcija buvo verta detalaus aprašymo, kurio aš negaliu šioje vietoje sau leisti dėl akivaizdžių priežasčių – minimos Kovaliovo kalbos istorija nėra vienintelis mano dėmesio objektas šiame rašinyje, o ir jo apimtis neleistų pernelyg išsiplėsti. Pasakysiu tik tiek, kad daugybė žmonių tyliai ir ne vienas po kito, o beveik sinchroniškai atsistojo ir su sunkiai nusakoma kilnia rimtimi, o ne vien triukšmingais plojimais pagerbė bebaimį kovotoją už laisvę. Atsistojo visų pirma tie, kurie puikiai suprato, kad tokie žmonės kaip Sergejus Adamovičius gina ne vien kitokią Rusiją ir jos buvusias ir esamas kolonijas, o universalų žmoniškumą ir visų mūsų laisvę bei orumą.
Šį epizodą prisiminiau 2008 m. rugsėjo 22 d., kada Vytauto Didžiojo universitete įvyko iškilaus lietuvių politikos mąstytojo, teisininko ir disidento Aleksandro Štromo atminimui skirtas seminaras. Jame dalyvavo legendiniai sovietiniai disidentai, žmogaus teisių gynėjai ir bebaimiai rusų inteligentai Sergejus Adamovičius Kovaliovas, Jurijus Nikolajevičius Afanasjevas (istorikas, profesorius, Rusijos humanitarinio universiteto Maskvoje įkūrėjas ir ilgametis rektorius), Leonidas Borisovičius Volkovas (ilgametis Aleksandro Štromo draugas, teisininkas, buvęs Rusijos Dūmos deputatas, dabar gyvenantis Vokietijoje) ir politologinės analizės bei politinės publicistikos meistras Andrejus Andrejevičius Piontkovskis. Į šį puikų ansamblį įsiterpė ir jį prasmingai papildė vienas iš Solidarumo sąjūdžio kūrėjų, didis lenkų žurnalistas, disidentas ir komentatorius, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ redaktorius Adamas Michnikas.
Šitie žmonės ne tik pasakė daug karčios ir Europoje vis dar negirdimos bei ignoruojamos tiesos apie tikrąją dabartinio Rusijos režimo prigimtį bei jo grėsmę visai Europai ir net pasauliui. Piontkovskis dabartinį Rusijos režimą vadina atvirai kleptokratiniu ir svarsto dvi raidos galimybes – slinktį link globalinių arba nacionalinių naftos ir dujų kleptokratų valdomos, Vakarams priešiškos imperinės valstybės. Volkovas įvardijo šį režimą kaip fašistinį – bet ne germaniškojo, o veikiau romaniškojo-musoliniškojo tipo. Afanasjevas kalbėjo apie Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos dirbtinį sociumą, kuriame žmogus buvo suformuotas kaip modernios vergovės sistemos sraigtelis ir valstybę bei jos doktriną aptarnaujantis instrumentas.
Disidentai priminė Andrejaus Sacharovo idėją (vėliau teoriškai išplėtotą Aleksandro Štromo) apie moralinę žmogaus teisių viršenybę prieš valstybės vidaus politiką ir net valstybės suverenitetą – t.y. tokią moralinę viršenybę, kuri ilgainiui galėtų ir net turėtų tapti politine. Žmogaus teisės Sacharovo buvo traktuojamos kaip vienintelė neideologinė ideologija, neatmetanti kitų religijų ir sekuliarinių tikėjimų ar minties sistemų, nepretenduojanti į išskirtinumą idėjų institucionalizacijos požiūriu ir todėl galinti tapti ateities pasaulio moralinės bei politinės tvarkos modeliu.
Anot rusų disidentų, dabar galutinai paaiškėjo, kad toks dalykas kaip tarptautinė teisė virsta fikcija, aptarnaujančia paprasčiausią ir brutaliausią kumščio teisę, kai ja pradeda vadovautis turintieji realią ekonominę ir karinę galią – ne tik ją turintieji, bet dar ir norintieji savo ambicijoms bei galios geismui patenkinti prisitaikyti tarptautinę teisę arba pakoreguoti ją pagal savo poreikius. Tarptautinėje teisėje esama tarpusavyje niekaip nesutaikomų ir neišsprendžiamų prieštaravimų – pavyzdžiui, tarp valstybės teritorinio vientisumo principo ir tautų apsisprendimo. Pavojus kyla, kad galingiausi pasaulio režimai savo patogumui visada naudos vieną arba kitą iš konteksto išplėštą ir sau patogiai interpretuojamą principą, užuot sustiprinę pagarbą tarptautinei teisei kaip aukščiausiai pasaulio tvarkos formalaus reguliavimo sistemai. Net neverta kartoti akivaizdaus fakto, kad politine ir teisine fikcija virto Jungtinės Tautos – organizacija, seniai atstovaujanti ne Jungtinėms Tautoms, o Jungtiniams Režimams.
Sunku pasakyti, link kur gravituos ši organizacija – ar ji taps demokratinių valstybių aljansu, ar ir toliau vegetuos kaip į didžiuosius konfliktus adekvačiai reaguoti nuolat vėluojantis popierinis tigras. Kovaliovas, prisimindamas Andrejų Sacharovą, dar kartą pasiūlė ombudsmenais ir būtinąja JT grandimi paversti intelektualinius ir dvasinius pasaulio lyderius (religinius, moralinius, politinius lyderius bei autoritetus), be kurių sprendimų ir susitarimų nebūtų galima gauti JT mandato imantis vieno ar kito žingsnio globalinėje politikoje.
Ar tai beviltiško ir nesėkmei iškart pasmerkto idealizmo išraiška? Rusų disidentai ne kartą kartojo, jog jie niekada nesiūlė tarpvalstybinių santykių, pagrįstų nauda ir abipusiais šalių interesais, paversti abstrakčiais moraliniais susitarimais. Kalba eina tik apie tai, kad egzistuojančios politikos ir valstybių tarpusavio santykių formos neleidžia užtikrinti pagarbos žmogaus teisėms ir laisvei, kad žmogaus teisės ir laisvė turėtų būti globalizuotos ir atsietos nuo pavienių valstybių – perduotos ne nacionalinėms, o tik tarptautinėms organizacijoms.
Tai Sacharovo iškeltos tiesos politikos idėjos tąsa. Ar ji tokia jau nerealistiška? Jei taip, kyla klausimas, kodėl pragmatiškieji pasaulio politikai apie Rusiją anksčiau ar vėliau neišvengiamai pradeda kartoti tą patį, ką prieš dešimtmečius ar keletą metų jiems beviltiškai kartodavo disidentai arba nekonvencionaliai veikiantys ir kalbantys politikai (tokie kaip Vaclavas Havelas ar Vytautas Landsbergis)? Jei jie tokie protingi, o disidentai tokie atitrūkę nuo realios politikos, kodėl šiandien tie patys konvenciniai politikai kaip atradimą traktuoja Rusijos nekintamumo matricos idėją, apie kurią jau seniai kalbėjo kitamaniai istorikai ir disidentai, įspėję Vakarus, kad Rusija nesikeis, jeigu jai bus paprasčiausiai pataikaujama ir netrukdoma taikyti tuos pačius metodus, kuriuos naudojo visi totalitariniai XX amžiaus režimai?
Todėl kad tiesos politika, kaip ir bet koks idealizmas, laimi tik ilgalaikėje perspektyvoje. Tie, kurie teoriškai sutinka su žmogaus teisių gynėjais ir disidentais, bijo, kad jų patogiam gyvenimui ir laimingai dabarties akimirkai politikoje iškils mirtinas pavojus, jei jie pakartos disidentų žodžius ir moralinę logiką. Disidentų ignoravimas yra efemeriškos ir godžios dabarties pergalė prieš ateitį ir galvojimą apie kitus. Melas visada skirtas dabarties akimirkai, o tiesa – istorijai ir ateičiai. Bet kas gi ryžtasi būti nesaugus ir nesėkmingas vardan tiesos, kai melo toleravimas arba jo vadinimas kitu vardu tampa vieninteliu keliu į greitą ir garantuotą sėkmę? Be abejo, ryžtasi kitokios politikos atstovas – politikos, kuri kuria ateitį arba reabilituoja ir paaiškina sukompromituotą praeitį, užuot bet kokia kaina palaikiusi fikciją, vadinamą stabilumu.
Bet ateitis ateina. Ir anksčiau ar vėliau išsako tą, ko nebijojo išsakyti mažuma. Šitą supras bei išdrįs pasakyti ir korumpuotas Europos politinis elitas, kuris vis dar slapta viliasi, kad galima būti ir truputį padoriam, ir patogiai nuolankiam brutaliai jį papirkinėjančiai jėgai, ir sykiu sėkmingam bei laimingam.
