Komentarai ir analizė

Pastaruoju metu skirtinguose kontekstuose gana dažnai galime išgirsti vartojant tokią metaforą ir eksploatuojant  atitinkamą vaizdinį: esą kažkas (tokie ar kitokie) kasasi po valstybės pamatais. Išgirdus taip sakant, iškart prieš akis iškyla sulinkę, pavojingi ir atgrasūs, šešėliai kažkokios prieblandos zonoje.

Istorija jau plačiai žinoma, klausimas – tik jos tikslas. Ar Lietuvos vidaus saugumo departamento (VSD) pareigūno apsilankymas pas žurnalistą dr. Kęstutį Girnių buvo geranoriškas – perspėti jį apie gresiantį pavojų iš Lietuvos pogrindyje veikiančių svetimos valstybės agentų ar, šią prielaidą naudojant, nutildyti arba bent sutramdyti Lietuvos valdžias dažnai kritikuojantį žurnalistą? Žvilgtelkim į abi puses.

Neseniai viename savo komentarų minėjau, kad reformas užsimojusi vykdyti Permainų koalicija veiklą pradėjo nuo gero darbo – atlyginimų mažinimo sau. Seimo statuto pataisai, kuri leistų sumažinti paskutinėmis nuėjusio Seimo darbo valandomis paskubomis padidintus parlamentarų bei Vyriausybės narių atlyginimus, po pateikimo buvo pritarta. Lūkesčiams, jog naujasis Seimas ras jėgų elgtis padoriau, išsipildyti, deja, nebuvo lemta.

Po įžvalgaus, vietinių jėgos ir įtakos žaidimų nežaidžiančio ir niekam nepataikaujančio politikos komentatoriaus, ilgamečio Laisvosios Europos radijo lietuviškosios tarnybos vadovo, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Kęstučio Girniaus straipsnio apie jo susitikimą su nepriklausomos ir kritiškos minties pavojus Lietuvos valstybei jam išdėsčiusiu Valstybės saugumo departamento (VSD) pareigūnu apėmė itin blogas jausmas.

Kuomet susigalvojau šį žodynėlį, kaip visuomenės sąmonės ir elgsenų analizės formą, Kęstučio Girniaus publikacija, it kokia Tado Kosciuškos sukilimo patranka, dar nebuvo išridenta į politinio gyvenimo gatvę. Tiesiog taip sutapo, kad žodis saugumas negausiame sumanymų sąraše buvo antras. Po mūsų teisių – mūsų saugumas.  Arba, jei norite, saugumas tų, kurie idealistiškai reikalauja savo teisių.

Ji ateina. Žingsnis po žingsnio. Klastingai kėsindamasi įslinkti į kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Galinti jį suardyti. Pakeisti. Pasukti kita linkme. Mes turėtume gintis. Apsaugoti save,  šeimą ir artimuosius, valstybę, bet esame maži šioje globalinių procesų jūroje ir nedaug galime pakeisti. Jeigu dirbome sąžiningai, neturėjome užslėptų juodųjų pinigų, kurie šiomis dienomis įgyja aukso vertę, kai pusdykiu ar bent jau už pusę kainos gali nusipirkti viską, tai jaučiamės bejėgiais.

Kartą jau turėjau progą viešai išsakyti nuomonę apie tai, jog pastarieji Seimo rinkimai yra įdomus įvykis platesniame globalizacijos procesų modeliavimo  kontekste kaip savotiška simuliakro teorijos iliustracija. Dar daugiau, - įsijautus net galima pabandyti įrodyti, jog toks įvykis, kaip  minėtasis, su kaupu pranoksta Jeano Baudrillardo,  knygos ,,Simuliakrai ir simuliacija“ autoriaus, pranašystes, viršija pačias radikaliausias pastarojo diagnozes.

Net neturintis jokios politinės patirties, tačiau staiga į politikos viršūnę pakilęs žmogus turėtų suvokti vieną svarbų dalyką – pakilus būtina pakeisti ir santykius su savo draugeliais, kad ir kokie artimi jie būtų. Naujoji valdančioji koalicija buvo suburta nepaprastai greitai. Drįstu manyti, kad tai didelis TS-LKD lyderio Andriaus Kubiliaus nuopelnas. Veikta ryžtingai, tad sustiprintas krizės sąlygomis galinčio valstybę vairuoti premjero įvaizdis.

Į Arūno Valinsko kandidatūros žlugimo ir prisikėlimo naktį, apskritai į jo personą šiuo metu sutelkta nepagrįstai daug dėmesio. Kad ir kaip ten būtų, kol kas šis politinio biznio projektas valdžioje pasireiškia per koaliciją, kurioje dominuoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD). Didžiausia atsakomybė teks būtent Andriaus Kubiliaus komandai. Kiti - mažesnieji - partneriai kol kas kelia daugiau problemų nei A.Valinskas. Bet visų pakraipų liberalus šįkart palikime nuošalyje.

O man vis dėlto A. Patacko straipsnis tam tikra prasme patiko. Padeda geriau suprasti pozicijas ir vertybes, pažinti raiškos motyvaciją ir argumentacijos išteklius. Kalbėdami apie kitus mes pirmiausiai ir daugiausiai pasakome patys apie save. Jeigu sakyčiau, kad labai apsidžiaugiau perskaitęs tą straipsnį – būtų netiesa. Algirdas pasakė apie save aiškiai per daug.

Sovietmečiu studijuodamas šiek tiek bendravau su bendrakursiu rusu, nelabai seniai su tėvais atsikėlusiu į Lietuvą (tėvas – karininkas, karo veteranas). Tai buvo inteligentiškas, apsiskaitęs, asketiško gyvenimo būdo jaunuolis; mus artino domėjimasis literatūra (nors požiūriai į ją neretai skirdavosi). Jo pažiūros buvo prosovietinės, bet tai anaiptol nebuvo aklas tikėjimas, ir šis atvejis įdomus, būdingas didelei daliai Rusijos inteligentijos tada ir netgi dabar.

Atėjo laikas pasakyti karčią tiesą: mūsų valstybė nuklydo ne tuo keliu. Atsakomybė už tai tenka tiems, kurie galingiausi – būtent, stambiesiems Lietuvos verslininkams. Taip pat ir politikams, kurie sąmoningai arba iš nežinojimo stropiai tarnauja Drakonui. Kabina ir šaukštu, ir šaukšteliu Didžiausia Lietuvos bėda yra ne energetikos problemos, ne užsienio investicijų stygius ar nepatogi geografinė padėtis.

Kadaise savo pasaulinės šlovės įkalnėje čekų rašytojas Milanas Kundera knygoje Ta nepaprasta būties lengvybė  pradėjo nesuprastų žodžių žodynėlio kūrimą. Romano herojai – po 1968 metais sovietų ir jų sąjungininkų kariuomenės užgniaužto „Prahos pavasario“ į Vakarus pabėgusi menininkė ir jos vakariečiai draugai – atskleidžia skirtingas tais pačiais žodžiais vadinamų reiškinių savybes.

Pastaruoju metu dar viena garsiai nuskambėjusi tema, paaštrinusi visuomenės santykius, buvo lenkų tautybės Lietuvos gyventojų raginimas gauti vadinamąją „Lenko kortą“. Spaudimą daro Rinkimų akcijos veikėjai, Lenkijos diplomatinė atstovybė, žiniasklaidos priemonės – ir leidžiamos Lenkijoje, ir dotuojamos iš Lenkijos, bet leidžiamos Lietuvoje.

Krizė klaidžioja po Lietuvą, o įkandin krizės klaidžioja Krizės įveikimo planas. Nenutyla ir diskusijos apie tai, kas baisiau – minėtoji krizė ar minėtasis planas? Vyksta nuomonių kova su slankiojančia pirmyn atgal fronto linija. Finansų analitikas Gitanas Nausėda lyg ir buvo tas pateptasis, kuriam buvo suteikta teisė kartu su politikais prisidėti prie antikrizinių priemonių plano rengimo. Tačiau dabar jis įsitikinęs, kad šis planas sunkiai pakeliamas socialiai jautriems žmonėms ir verslui.

Sujudo aukščiausiojo rango Lietuvos diplomatai. Vienas po kito per šalies žiniasklaidą bando įrodyti, kad juoda yra balta, o pralaimėjimas Europos diplomatijoje yra didelis Lietuvos laimėjimas. Visa tai po to, kai prieš keletą savaičių Lietuvos diplomatija Europos Sąjungoje patyrė tokį smūgį, kokio neturėjo per Nepriklausomybės laikotarpį.

Kai viešojoje politikoje kalbama apie žmonių interesus, dažniausiai įsivaizduojamas tam tikras konkrečių savybių žmogus. Natūralu, juk abstraktaus žmogaus nėra ir negali būti. Tačiau koks žmogus yra dėmesio cente Lietuvoje, o koks – dėmesio paraštėse? Kai reikia priimti viešus sprendimus, pamatytume, kad vos ne visos žmogaus savybės ar ypatybės yra pastebėtos. Valdžia pastebi žmogų, kuris sunkiai suduria galą su galu, todėl sukūrė socialinės apsaugos politiką.

Naujai išsiperėjusiam politikos naujagimiui aiškiai spaudžia sauskelnės. Seimo pirmininkas sako sieksiąs, kad parlamentarai dirbtų ne kameroms, o žmonėms. Tam jis sugalvojo reformą – netrukus žurnalistai parlamente negalės įsinešti vaizdo ir garso įrašymo įrangos į Seimo valgyklas, tualetus ir rūkomuosius. Pasirodo, politikai tautai dirba būtent šiose vietose, o gal, A. Valinsko supratimu, turi dirbti kaip tik čia.

Šiandieninėje labai praktinėje staigaus valdžios perėmimo ir pasiruošimo permainoms situacijoje iš naujo gali iškilti toks tarsi ir teorinės prigimties klausimas: ar yra koks nors privilegijuotas požiūrio į visuomenę atskaitos taškas, leidžiantis suvokti visuminius visuomenės rūpesčius ir labiausiai subalansuotu pavidalu atspindėti daugumos žmonių interesus? Vis tik įsižiūrėję pastebėsime, jog, taip klausdami, iš karto įsipainiojame į paradokso prieštaras, nes visuotinio tikslo įgyvendinimo reik...

Ketinau šį savo komentarą rašyti apie skambų prezidento pareiškimą, esą, jis nepritariąs Seimo narių atlyginimų didinimui, tačiau kai tik nuėjusiojo Seimo priimtas įstatymas atsidūrė ant jo darbo stalo, nė akimirkos nedvejojęs jį pasirašė. Vertas aptarimo, nors, tiesą sakant, jau rutina tampąs Lietuvos valstybės vadovo politinės raiškos „standartas“: žodžiais – kilti sakalu, veiksmais – leistis naminiu paukščiu.

Tą naktį, kai Seimas pirmą kartą nepatvirtino Arūno Valinsko parlamento pirmininku gal ir buvo parlamento salėje tokių Permainos koalicijos atstovų, kurie siekė pamokyti naujai iškeptą politiką už aroganciją. Ir darė tai sąmoningai. Bet žvelgiant į kandidato į premjerus Tėvynės Sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus veidą aiškiai matėsi, kad toks akibrokštas jam buvo netikėtas ir vargu, ar ši pamoka galėjo būti kolektyvinis Permainų koalicijos sumanymas, siekiant pastatyti A. Valinską į vietą.

Tuo metu, kai dabartiniai valdyti besirengiančios koalicijos partneriai dar tik laukė lemtingų rinkimų turų, buvo dalijami ne ministrų portfeliai, o kiti prizai. Kartą „demilitarizuotas“ Valstybės saugumo departamentas (VSD) politine Seimo valia vėl įgijo teisę puoštis antpečiais. Kartu buvo padidinti ir atlyginimai. Pinigų mažiausiai gaila. Belieka pažymėti, kad kai departamentas dar buvo panašus į instituciją, kuri siekė tapti verta savo pavadinimo, finansavimas jam buvo juokingas.

Ant kulnų lipanti pasaulinė finansų krizė kelia pagrįstą baimę ir verčia prasimanyti galimus išgyvenimo būdus. Galime neabejoti, kad skirtingai nuo daugelio kitų bėdų ir problemų, krizės poveikis ir apsigynimo nuo jo reikalai nebus atiduoti vien valdžios ir ekspertų valiai. Kas malkų skaldymu, kas kopūstų rauginimu, kas kitokiomis senomis ir patikrintomis natūralaus ūkio priemonėmis bandys suteikti saviems gyvenimams saugumo ir pastovumo jausmą.

Svarstoma, baudos ar kalėjimo nusipelnė Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas Vladas Garastas, tamsiaodžius „Žalgirio“ žaidėjus pavadinęs „negrais“ bei „juodašikniais“.  Generalinė prokuratūra pasakė savo žodį. Tačiau lieka kitas klausimas - ar žmogus gali išlikti LKF prezidentu, Lietuvoje ir užsienyje atstovauti Lietuvos krepšinio bendruomenei? Rasistiniai išpuoliai - dažni Praėjusį sekmadienį buvo minima UNESCO paskelbta Tarptautinė tolerancijos diena.

Garsiai kalbėdama apie užsienio politikoje išlaikomus principus Lietuva darosi juokinga ar net įtartina vadinamosioms senosioms ES šalims. Kodėl? Europos Sąjungos politikai Prancūzijoje, Nicoje, vykusiame šalių vadovų susitikime nutarė atnaujinti derybas su Rusija dėl strateginės partnerystės nelaukdami, kol Rusija įvykdys visus duotus pažadus išvesti kariuomenę iš okupuotų Gruzijos vietovių.

Koalicijos derybos dėl Vyriausybės formavimo ir ministrų postų dalybos, kaip atrodo, neabejotinai vienas iš svarbiausių naujojo politinio sezono įvykių, netikėtai atkreipė dėmesį ir užaštrino klausimą štai dar tokiu aspektu – ar Lietuvoje šitokio pobūdžio procesas yra kaip nors apibrėžiamas ir reglamentuojamas  legaliomis teisinėmis ir politologinėmis sąvokomis? Galbūt iš tiesų tai jau pagal apibrėžimą yra toks ypatingas užkulisinis, taigi ikipolitinis ir drauge neteisinės prigimties įvyk...

Lietuva vėl išsišoko vienintelė bandydama stabdyti Europos Sąjungos ir Rusijos derybų procesą. Tiesa, Lenkijos prezidentas Lechas Kaczyńskis buvo pritaręs tokiai nuostatai, bet oficiali Lenkijos pozicija buvo ne tokia. Atrodo, kad Lietuva – tokia regiono lyderė, paskui kurią kaimyninės šalys neina. Pasižiūrėjus į žemėlapį, tas regioninis lyderiavimas atrodo keistai – regis, Lietuva dabar vaizduojasi save ne aplinkinio regiono, o tolimo, t. y. Ukrainos ir Gruzijos, lydere.

Demokratinių šalių praktikoje yra nusistovėjusi tradicija, kad kritikuoti naujai išrinktą valdžią bent šimtą dienų nedera. Ir tai suprantama: kritikuoti darbo nepradėjusiųjų ir net neturėjusių progos parodyti, ką jie sugeba, yra ne tik neetiška, bet tokio pobūdžio kritika kelia abejonių visų pirma pačios kritikos intencijų skaidrumu ir geranoriškumu.

Apgalvoti, ar tik taip pasitaiko? Lyg ir atrodo, kad politikai jau patys pradeda suprasti, kas jiems tinka, kas ne. Įrodymas – du porinkiminiai pavyzdžiai, dalinantis ministrų kėdėmis. Pirmas: Artūras Zuokas atsisakė labai trokštos ir partijų derybose laimėtos sveikatos apsaugos ministro kėdės. Vis dėlto esu teistas, ir dėl to visuomenė man gali priekaištauti. Tikroviškas sprendimas, sakyčiau, bet, deja neišbaigtas. Sustota truputį per anksti. Prie jo grįšime vėliau.

Rinkimus laimėjusių keturių partijų koalicija šiandien turėtų paskelbti visą kandidatų į ministrus sąrašą. Nepriklausomai nuo dar neįvardintų vieno kito kandidato pavardžių, jau dabar aišku, kad ministrų kabineto personalinė sudėtis gerokai skirsis nuo tos, kuri buvo linksniuojama prieš rinkimus, kaip „šešėlinis“ opozicinių jėgų socialdemokratų vadovaujamai vyriausybei kabinetas.

Mažinti išlaidas ir suvienodinti mokesčius - tokia konservatorių parengtos ekonomikos gelbėjimo programos esmė, rašo savaitraščio „Veidas“ žurnalistas Audrius Bačiulis. Būsimasis premjeras Andrius Kubilius žada biudžeto išlaidas sumažinti maždaug 2 mlrd. litų, o pajamas padidinti irgi apie 2 mlrd.

Praėjusį savaitgalį po ilgos pertraukos į vieną salę vėl susirinko Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatai. Jautriu žodžiu į visus kreipėsi poetas, vienas Sąjūdžio pradininkų Justinas Marcinkevičius, kalbėjo Sąjūdžio politiniai bei ideologiniai lyderiai Vytautas Landsbergis ir Romualdas Ozolas, kiti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatai iš visos Lietuvos.

Būsimos valdančios koalicijos partnerių derybose dėl ministrų portfelių buvo padarytas vienas labai praktiškas dalykas: ministerijos buvo įvertintos skirtingais taškais (o gal turto ir galios svorio matais?) ir tik po to imtasi dalybų. Viešumoje nebuvo atskleista, kiek kuri ministerija turi svorio. Apie tai galima tik spėlioti. Ministerijos, kaip ir asmenys, pagal Konstituciją yra lygios, bet tikrovė diktuoja savo diktantus.

Gražu žiūrėti, su kokiu džiaugsmu visuomenėje priimama šiurpi naujai formuojamos vyriausybės žinia apie numatomą diržų veržimą. Būsimasis premjeras Andrius Kubilius ruošia stalą, ant kurio – kur kas liesesni patiekalai nei iki šiol ir sauja karčių tablečių. Akivaizdu, kad nepavyks dietą skirti vien turintiems antsvorio. Liauni ir grakštūs taip pat bus paprašyti dar kartą susiveržti. Vis dėlto vyrauja supratimas, kad krizės akivaizdoje tai neišvengiama.

Prieš 20 metų Lietuvą nacionalinio išsivadavimo iš sovietinės okupacijos proveržiui pakėlė Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Beveik dvi dešimtis metų gyvename laisvoje demokratinėje šalyje, didžiuojamės naryste NATO ir Europos Sąjungoje, įsigyvename į naujas tos narystės nulemtas geopolitines aplinkybes.

Rinkimus laimėjusi Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), atrodo, nuskurs. Joje nebebus keisto frakcijos nario - iškilaus teisininko Kęstučio Čilinsko. Dar labiau jo pasiges visi konservatorių politikos oponentai.

Šeštadienį Sąjūdžio pirmeiviai Vilniaus akademiniame dramos teatre paminėjo prieš dvidešimt metų Vilniaus sporto rūmuose įvykusį Sąjūdžio suvažiavimą. Tai buvo įvykis, kuris per dvi dienas pakeitė nelaisvės metais įbaugintą ir pasitikėjimo savimi nustojusią Lietuvą.

Tokie ir panašūs klausimai pasipylė Lietuvos žiniasklaidoje, vos tik patyrus apie Amerikos prezidento rinkimų duomenis. Ir daugumas jų – baimingi. Ar White House dabar jau netaps Black House, klausia man siųstame laiškutyje viena aukšta valstybės pareigūnė. Tik kažin kodėl tokia nuogąstis, nes duomenys – jau prieš keletą mėnesių nuspėti, todėl ir Afrikos amerikiečio Baracko Obamos išrinkimas Amerikos prezidentu niekam nebegalėjo būti staigmena.

Jau esu rašęs, jog mes gyvename ne tik pinigų, bet ir sąvokų bei vertybių infliacijos laikotarpiu. Akyse nuvertėjo priesaika, po kurios sulaužymo kažkada žmogus prarasdavo visas ne tik savo, bet ir vertybių reprezentacijos bei dalyvavimo viešojoje erdvėje galias. Iš jo nieko nebelikdavo, išskyrus jo paties asmenį ir privatų gyvenimą. Jis nebegalėjo kalbėti nei grupės, nei tautos, nei visuomenės vardu.

Per Vėlines, girdėjau dviejų pagyvenusių žmonių pokalbį. „ Ar matei tuos, galovynus per televizorių“, paklausė vienas pašnekovas. „O ką ten rodė“, pasiteiravo antrasis. „A. Valinską su kompanija“, nusijuokė šis. Nesupratau, kas tie galovynai ir kas bendra tarp jų ir naujai iškepto Lietuvos politiko, gal net būsimo Seimo pirmininko. Todėl paklausiau keleto vyresniojo amžiaus žmonių, ar jie girdėjo apie galovynus. Pasirodo, girdėjo.

Bėgimo takelyje atsiradusi pradžių pradžios poza šiandien yra nesunkiai pritaikoma politikoje. Naujos valdančios koalicijos, kokia tikisi tapti Tėvynės sąjungos buriamas keturių Seimo partijų ansamblis, pasirengimas imtis valdžios yra dinamiškas ir bent ganduose labai prieštaringas. Nežinioje ir lemtingose abejonėse paliktas pilietis gali tik spėlioti apie permainų ir proveržių reikšmes. Tačiau šalia šoklumo įspūdžio, kurį kuria ekranuose besišypsantys derybininkai, matyti ir falšstarto požymių.

Kokie sumetimai paskatino didžiajai politikai „prisikelti“ Arūną Valinską, artimiausiu metu pagal Konstituciją galintį tapti antruoju valstybės asmeniu – Seimo Pirmininku – štai kur yra pagrindinė naujojo parlamento mįslė ir intriga. Geriausiai A. Valinską pažįstantys buvę jo pirmieji pramogų verslo bendražygiai – „dviratininkai“ – įsitikinę, kad pagrindinis pono A. Valinsko variklis buvo ir liko pinigai.

Ne eilinis pilietis pagal savo individualų nusiteikimą ir skonį siūlo kandidatus į ministrus, ne apžvalgininkai lemia pasirinkimus šioje sferoje. Be jokios abejonės, kaip tik rinkimus laimėjusių politinių partijų prerogatyva yra spręsti apie tai, ieškoti pajėgų  siekiant įgyvendinti programinius pažadus.

Pasibaigę Seimo rinkimai tiesiogiai išveda mus į kitą, ne mažiau, o gal ir labiau intriguojančią trasą: prezidento rinkimų. Beveik nėra galimybės, kad dar kartą ryžtųsi kandidatuoti dabartinis prezidentas Valdas Adamkus, tad kitais metais turėsime naują prezidentą. Kas jis bus? Net garsiausieji ir labiausiai apsiskelbę orakulai, kurių mūsų žemėje nestinga, kalbai pasisukus apie tai prikanda liežuvį.

Centro dešinės koalicija susibūrė neįprastai greitai. Paskui derybas nespėjo net žiniasklaida, kuri stengėsi įpūsti intrigos burbulą, dirbtinai kurdama skandalingos nežinios atmosferą. Senajam Seimui nespėjus baigti darbų naujasis jau pasiruošęs dirbti. Suprantama, jei nėra sugalvota kokia ypatinga intriga, tačiau tokia galėtų atsisukti prieš pačius sumanytojus – krizės įsibaiminusi publika nebesuprastų politikų „humoro“. Kol kas operatyvumas publikai teikia pasitikėjimo.

Kažkada,  antrosios nepriklausomybės pradžioje, rašiau apie inteligentus, teiravausi, kur jie, Lietuvos inteligentai. Ir, žinote, atsiliepė, sučiulbėjo, sučiauškėjo... O paskui, laikui bėgant, jų balsai tilo, tilo.

„Mūsų tautai teks nuolatos stovėti sargyboje. Negalėdami kiekybe susilyginti su savo gausingais kaimynais, mes privalome iškelti kiekvieno lietuvio kokybę“, – vos tik atgavus nepriklausomybę, dar 1922 m. straipsnyje „Baltijos pajūris – būsimasis civilizacijos centras“ rašė Kazys Pakštas (1893-1960), geografas, keliautojas, universiteto profesorius, visuomenės veikėjas, toli siekusių pranašingų įžvalgų autorius. Erdvinis akiratis „Ne toje jūroje Vytautas žirgą plukdė! – skelbė Kazys Pakštas.

Konservatorių-krikdemų lyderis Andrius Kubilius, vertindamas pramogų verslo atstovų kuriamą Tautos prisikėlimo partiją (TPP), siūlė pagalvoti ir apie „čempionų”, „sėdėjusių ir sėdinčių” partijų įkūrimą. (2008 04 28 Vakarų ekspresas). Taip pat sakė galvosiąs apie „fizikų“ partiją. Fizikai ir čempionai iki rinkimų nespėjo. Užtat dar „nesėdėjusiųjų ir dar neteistųjų“ koalicija susiformavo.

Patenkinti jūs rinkimų rezultatu ar ne, mažų mažiausiai galite didžiuotis lietuviams sukūrus naują politinį fenomeną, vadintiną „garsenybių politika“. 15 proc. į rinkimus atėjusių lietuvių balsavo už Tautos prisikėlimo partiją (TPP). Lietuvos TPP kol kas yra visai naujas, unikalus partinis darinys europiniame kontekste.