Patenkinti jūs rinkimų rezultatu ar ne, mažų mažiausiai galite didžiuotis lietuviams sukūrus naują politinį fenomeną, vadintiną „garsenybių politika“.
15 proc. į rinkimus atėjusių lietuvių balsavo už Tautos prisikėlimo partiją (TPP).
Lietuvos TPP kol kas yra visai naujas, unikalus partinis darinys europiniame kontekste. Sveikiname! Daugelis politikos komentatorių krapštosi galvas ir stebisi – kas tai per partija, kur reikėtų juos priskirti, kokia jų ideologija?
Televizijos garsenybių sukurta partija, neišraiškinga partijos programa ir silpna, beveik neegzistuojanti partinė organizacija savaime turėtų rodyti, kad šis darinys turėtų būti trumpalaikis. Tačiau Lietuvoje, ko gero, būna kitaip.
Išskyrus faktą, kad daugelis TPP personažų yra garsenybės, ši partija yra daugiau ar mažiau panaši į kitas „įsitvirtinusiomis“ vadinamas Lietuvos partijas. Nors „garsenybių politikos“ terminas naujas, pati idėja Lietuvoje yra sena ir gerai patikrinta. TPP neišsiskiria savo partinės organizacijos stiprumu, ideologija, partijos programos įspūdingumu, susiformavusiu elektoratu bei socialinių interesų aiškumu. Tai būdinga visų Lietuvos partiniame peizaže figūruojančių partijų savybė – nuo socialdemokratų, liberalų, liberaldemokratų iki Darbo partijos ir konservatorių.
TPP tėra atnaujinta lietuviška iššūkių demokratijai versija. Partijų buvimas elitiniais žvaigždynais be gilių šaknų visuomenėje kelia mažiausiai dvi problemas. Pirmoji yra silpnas partijos-rinkėjų ryšys, o antroji, kažkuo susijusi su pirmąja, - silpni ryšiai valdžioje ir menkas gebėjimas atstovauti aukščiausiame politiniame lygyje.
Pirmasis iššūkis aktualus demokratijos praktikai. Atstovaujamosios demokratijos modelis numato, kad skirtingos partijos atstovautų skirtingų rinkėjų grupių interesus. Tokios struktūros įgyvendinimui partijoms reikia stiprių ir gyvybingų partinių organizacijų, bendraujančių su rinkėjais, kurie suteiktų galias partijų nariams daryti lemiamą įtaką jų atstovų vykdomai politikai. Šiuo požiūriu TPP steigimas tėra dar vienas žingsnis klaidingu keliu. Net ir labiau elito pagrindu susikūrusios partijos nėra sveikas reiškinys ir taip nestiprioje Lietuvos demokratinėje visuomenėje. Atrodo, tarsi Lietuvos politikai demokratiją laikytų kliūtimi efektyviam politikos vykdymui ir šiuo atskiria didelį skaičių lietuvių nuo sprendimų proceso. Keletas žmonių priima sprendimus kitų vardu, o tai neužtikrina tinkamo valdymo.
Antrasis iššūkis yra dalinai susijęs su pirmuoju. Nei viena partija neatstovauja jokiems interesams, nekuria jokių platformų, nekelia jokių politinių idėjų, neturi tipinio savo elektorato bei ideologijos – taigi neįmanoma nustatyti, koks yra vyriausybinės koalicijos derybų repertuaras. Pavyzdžiui, kokie visuomenės interesų, ideologijos, ateities planų ar elektorato prioritetai galėtų būti aukojami ar iškeliami konservatoriams su TPP derantis dėl naujos koalicijos sudarymo? To nustatyti neįmanoma, nes jie tiesiog niekam neatstovauja. Tokios derybos natūraliai virsta asmeninių pozicijų derinimo objektu, slaptais susitarimais, labai siaurais interesais bei smulkiais organizaciniais dariniais. Jokiu būdu ši problema nėra būdinga vien TPP ar konservatoriams.
Demokratija geidžiama ne vien dėl to, kad norminėje kalboje šiuo žodžiu įprasta reikšti pozityvią vertybę. Demokratija yra ir būdas siekti objektyviai tinkamiausių sprendimų, kuomet juos priimant dalyvauja didesnioji visuomenės dalis. Laikas Lietuvos politinėms partijoms išbandyti šį naują dalyką: Demokratiją.
