Komentarai ir analizė

Iki sausio šešioliktosios visada maniau, kad ji – riaušininkai. O dabar tai – jau visiškai rimtas klausimas. Duok Dieve, kad toks klausimas būtų kilęs tik man vienam. Ir atsakymas gal galėtų paaiškėti Andriui Kubiliui įvykdžius savo pažadą visu griežtumu riaušių kaltininkus nubausti.

Apžvalgininkai šiandien kelia klausimą: kam buvo naudingos riaušės Vilniuje? Abejoti netenka, kad jos kažkam buvo naudingos, kadangi tam, kas nenaudinga, iš anksto nesiruošiama. O kad nevaldomam siautėjimui gatvėse buvo pasiruošta – akivaizdu. Ir tai patvirtina ne vien provokuojančiu elgesiu išsiskyrę demonstrantai. Kam riaušės buvo nenaudingos? Lengviau atsakyti į klausimą, kam riaušės buvo nenaudingos. Jos nenaudingos buvo visų pirma Lietuvai.

Dabartinė švietimo ir mokslo politika Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto vadovui filosofui Leonidui Donskiui panaši į kolonializmą - kai kolonizuojame patys save. Jo žodžiais, kai universitetai pradės varžytis, kuris iš jų bus patrauklesnis studentams, žadėdami ne tiek akademinius dalykus, kiek lengvą karjerą, mokslo reforma susives į pataikavimą darbdaviams.

Tikrai kartais norisi rašyti labai pozityviai. Kad ir apie artėjančius prezidento rinkimus bei apie kandidatų personalijas. Galbūt net prapliupti adoracijomis, ditirambais ir panegirikomis kurio nors iš jų atžvilgiu. Tačiau Lietuvoje tai neįmanoma - bent jau šiuo metu. Nenorėti, bet pasiaukoti. Kuo arčiau prezidento rinkimai, tuo mažiau aiškumo - sena ir nekintanti Lietuvos realybė.

Riaušėms kažkas dirigavo, jas kažkas sukurstė, kalba valdantieji. Anksčiau ar vėliau paaiškės, kiek teisingi tokie teiginiai, tačiau verta pažvelgti į gilumines žmonių nepasitenkinimo priežastis. Smurto paremti nevalia, ir puolusieji Seimą turės atsakyti. Suduotas smūgis Lietuvos demokratijai, be kita ko, ir Lietuvos įvaizdžiui. Galbūt ne iki galo savo darbą atliko ir teisėtvarkos tarnybos - juk apie tai, kad įvykiai gali pasisukti šia linkme, buvo kalbama, diskutuojama jau keletą dienų.

Naivuoliai tikėjo arba apsimetė tikintys, kad visaliaudinis protestas dėl G. Kirkilo, A. Paulausko ir A. Paleckio pralaimėjimo rinkimuose nebus nukreiptas „Rygos įvykių” vaga.

Vėluojantys rimtesni pokyčiai aukštojo mokslo sistemoje prasideda. Seimui pateikti svarstyti esminiai Mokslo ir studijų įstatymo pakeitimai. Tiesa, revoliucijos naujovės nesukels – aukštojo mokslo sritis yra kompleksinė, revoliucijai joje sukelti prireiktų dar kelių susijusių įstatymų. Iš tų kitų su aukštuoju mokslu susijusių sričių, kurios irgi laukia korekcijų, pažymėkime svarbiausias.

Gali. Jeigu nauja valdančioji koalicija įgyvendins tai, ką praėjusį penktadienį susitikime su Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo nariais pažadėjo padaryti premjeras Andrius Kubilius. Jie teigė, kad valdančioji koalicija imsis įstatymų paketo, dėl kurių politikas ar valdininkas, gyvenantis ne pagal darbo pajamas ir, matyt, sugebantis prisidurti savo pragyvenimui iš valstybės bei mūsų visų mokesčių mokėtojų pinigų, turės atsakyti prieš įstatymą.

Kadangi žodynuose neaptariami žodžiai kabutėse, tai ir čia visų pirma imsimės ne to žmonių tipo, kuris šiandien lietuvių žiniasklaidoje (ir netgi visai rimtoje literatūroje) itin dažnai yra vadinamas „valstybininkais“, pabrėžiant perkeltinę žodžio prasmę. Kita vertus, yra visiškai dėsninga, kad kabutėse rašomas ir sakomas žodis ilgainiui praranda kabutes. Jis prisisunkia to blogo kvapo, kuris ir būna perkeltinės prasmės arba kabučių argumentas.

Pretendentų į teisėjus atrankos komisija pirmadienį paskelbė, kad labiausiai tinkamas kandidatas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininko pareigoms - Virgilijus Valančius, jau anksčiau šešerius metus (2002-2008) šias pareigas ėjęs teisėjas. Tiesą sakant, būtų labai nuostabu, jeigu komisija būtų nusprendusi kitaip.

Antradienį vakare – pasižiūrėjęs plačiai išreklamuotą filmą, skirtą vienos iš sovietų kariškių 1991-ųjų sausį nužudytų laisvės gynėjų atminimui, – likau nustėręs. Neįsidėmėjau filmo autorių pavardžių, bet jos man nėra ir svarbios – nieko asmeniškai prieš juos neturiu. Visgi drįstu teigti, kad tokios, liaudiškai tariant, „chaltūros“ nederėtų rodyti panašiomis progomis. Pirmiausia – lieka neaišku, koks yra šio filmo tikslas.

Du Liberalų sąjūdžiui atstovaujantys Seimo nariai kreipėsi į VSD dėl Lietuvai priešiškų lietuviškų interneto svetainių, ragindami ištirti ir imtis priemonių. Tokie kreipimaisi man visada atrodo įtartini ir atsiduoda noru įvesti cenzūrą. Nors, žinoma, įstatymų reikia laikytis ir, jeigu jie pažeidžiami labai akivaizdžiai, priemonių griebtis reikia.

Prezidento rinkimai vyksta jau senokai, tik politinėje scenoje kol kas dar nepasirodė nė vienas pilnakraujis veikėjas. Žiūrovų būriuojasi vis daugiau, juos vis labiau neramina tuščia scena – ji bado akis ir primygtinai verčia galvoti apie niekuo nepridengtą valstybės gyvenimą.

Televizijos bokštas Vilniuje matomas iš toli, todėl 1991 m. sausio 13-tą lengvai jį rado šimtatūkstantinė vilniečių ir sostinės aplinkoje gyvenančių žmonių minia. Žvelgiu į tos dienos įvykiams paminėti JAV Lietuvių Bendruomenės valdybos išleistą nuotraukų albumą. Viršelyje – rankose tvirtai laikydamas trispalvę, prieš tanką ryžtingai stovi jaunas lietuvis. Toliau, prieš tanko pabūklo vamzdį nosis sukišę, – drąsūs tuzino jaunų vyrų ir merginų veidai.

Nors dviračių turizme premjeras Andrius Kubilius turi tam tikrų pasiekimų, tačiau ne apie dviračių lenktynes suksis šio komentaro ašis. Polinkis minti dviračio pedalus gali būti įdomi psichoanalitinės biografijos detalė, tačiau iš tiesų Lietuvos politika srūva taip greitai ir taip chaotiškai, kad nelieka laiko ne tik rimtoms biografijoms, bet ir mikliai pamirštamos net enciklopedinės politikų biogramos. Tikėkime, kad šitaip nenutiks A. Kubiliui.

Ar gali meno ir kultūros žmonės gauti pakankamai lėšų pragyvenimui ir kūrybai Lietuvoje, jeigu ir ta negausi parama, kurią yra pajėgi skirti mūsų valstybė, visiškai galimas dalykas, atsiduria ne menininkų kišenėse, o tų, kurie Lietuvoje įsigudrino rasti aukso gyslą iš valstybinio meno projektų finansavimo.

Praėjusią savaitę Prezidentas Valdas Adamkus, pasirašydamas šių metų biudžetą ir jį lydinčias įstatymų pataisas, vetavo ir grąžino Seimui du teisės aktus – juridinių asmenų automobilių apmokestinimo ir pensijų sistemos reformos pakeitimo bei papildymo įstatymus. Ateinančią savaitę parlamentas rengiasi juos pakartotinai svarstyti.

Premjeras Andrius Kubilius ir jo partija mums ne kartą sakė, kad šventės esą baigiasi ir reikia pradėti dirbti – tik taip susimokėsim drastiškai padidintus mokesčius. Tiesa, ne visi tą gali vienodai padaryti – kai kam dirbti savo darbo žūtbūt nenori leisti premjero kolegos jo partijoje ir  Permainų koalicijoje.

A. Kubiliui tapus centrine politinio vyksmo figūra, ne tik  matomi visiems apsisprendimai bei išviešinti anojo  pareiškimai, bet taip pat ir  pavieniai, iš konteksto iškrintantys teiginiai, taipogi visai  atsitiktinės premjero improvizacijos susilaukia išskirtinio dėmesio.

Dar nepraėjus šimtui dienų nuo Permainų koalicijos gimimo pradžios, dar mums nespėjus įsitikinti jos krizės įveikimo plano žalingumu ar nauda, jau pasigirsta šauksmai: „Su socialdemokratais buvo geriau“.  Beviltiškumo apimto žmogaus atmintis trumpa. Pernelyg trumpa. Ar jau pamiršta, kad socialdemokratų Vyriausybė gyveno ir mums liepė gyventi lyg po mūsų tik tvanas? Išlaidavom dešimčiai metų į priekį. Įpratinom save be jokių pastangų gauti, net sekundei nepagalvojus, kad reikės grąžinti.

Pačioje praėjusių metų pabaigoje ministras pirmininkas Andrius Kubilius prabilo apie tai, kad 2009 m. vienas iš svarbiausių Vyriausybės uždavinių bus dialogo su visuomene atnaujinimas. Ministras pirmininkas dūrė kaip pirštu į dangų: išties, būtent valdžios ir žmonių nesusikalbėjimas arba, tiksliau, išvis nutrūkęs dialogas yra bene didžiausia Lietuvos problema.

Dienraščio redaktorius ir žurnalistas V. Vasiliauskas kažkurioje pastarųjų dienų TV laidoje prabėgomis, bet gana taikliai pastebi, jog biudžeto subalansavimas negali būti traktuojamas kaip savitikslis, pats save užganėjantis reikalas.

2008 metai, kuriuos palydime, iš pradžių buvo sugalvoti tik kaip Skaitymo metai, bet vėliau jie tapo ir Sąjūdžio metais. Valdžiai toks dvigubas metų įvardijimas buvo netikėtas, bet, kai „Respublikos“ dienraštis paragino metus, pasitinkant Sąjūdžio 20 metų sukaktį, paskelbti Sąjūdžio metais, nebebuvo kur dėtis. Pernelyg giliai nuostabūs prisiminimai apie Sąjūdžio laikus yra įaugę į vidutinės bei vyresnės kartos Lietuvos žmonių atmintį.

Praėjus vos pusmečiui, turėsime naują Lietuvos prezidentą, o iki šiol nežinome nė vieno kandidato. Apmaudu – juk norime turėti daug laiko, kad galėtumėm ramiai apsvarstyti, viešai aptarti visus kandidatų privalumus ir trūkumus, palyginti vienus su kitais, be to, kad galėtumėm… taip, išpilti ne po vieną srutų kibirą jiems ant galvų. Čia gal ir yra viena iš priežasčių, kodėl iki šiol niekas viešai nepatvirtino sieksiąs šio posto, – nenori prisišaukti ugnies į save.

Dauguma Lietuvos žmonių supranta, kad krizė nėra vien dabartinės vyriausybės fantazijos produktas. Griežtas antikrizinis planas yra būtinas. Bėda, kad ir buvusios, ir dabartinės vyriausybės, rodos, stengiasi nepastebėti vieno paprasto dalyko: labiau nei vieno kito lito piniginėje Lietuvos žmonės pasigenda teisingumo, skaidrumo, aiškaus ir įtikinančio vyriausybės darbo. Įvykdžius šias sąlygas tauta pakeltų ir kur kas griežtesnes antikrizines priemones.

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių kreipia dėmesį į tai, kaip valdžios vyrai bei moterys, tiesa, pastarųjų gerokai mažiau, tvarko valstybės pinigus. Pajutus pirmuosius artėjančio sunkmečio šuorus imama suvokti, jog formuojamas biudžetas, šimtai milijonų iš vienos „eilutės“ į kitą permetinėjamų litų yra glaudžiai susiję su įvairių socialinių grupių gerove.

Ne taip seniai vienas apžvalgininkas, „traukdamas per dantį“ paskubomis, be gilesnės analizės ir tvirtesnio pagrindimo rengiamas mokesčių sistemos pataisas, juokais pasiūlė apmokestinti šaldytuvus ir dulkių siurblius: girdi, dar daugiau įplaukų ateitų į biudžetą. Ir ką jūs sau manote? Truko praeiti vos trys savaitės ir tuo patarimu buvo pasinaudota – Kalėdų išvakarėse buvo pranešta, jog ketinama apmokestinti visus automobilius.

Prisimena toks įvykėlis. Iš labai senų laikų, kai karo išvietintus asmenis Vokietijoje globojo šalies okupantai amerikiečiai, kurių mes, lietuviai, beveik visiškai nepažinojome ir, ilgokai gyvenę diktatorių komunistų ir nacių priespaudoje, nežinojome, kaip su jais elgtis. Tautinėmis grupėmis buvome apgyvendinti karo apgriautose buvusiose vokiečių kareivinėse ir priskirti šias sritis valdančių amerikiečių karo komendantų priežiūrai.

Leonido Donskio ir Sauliaus Spurgos straipsniai, kvestionuojantys prezidento institucijos reikalingumą Lietuvai, užkabina išskirtinai jautrią problemą ir iš karto sukuria intrigą. Šie plačiai žinomi autoriai į klausimo esmę žiūri sistemiškai, kalba įtikinamai, tiksliai ir aiškiai išdėstydami savuosius argumentus. Su visa eile čia išsakytų, išties labai gerai pamatuotų teiginių neįmanoma nesutikti.

Nežinau, ar tokia mintis kyla visų vadinamosios opozicijos ir kai kurių koalicijos lyderių galvose, tačiau drįstu manyti, jog socialdemokratai ir valstybinės valdžios strateguotojai svarsto „geresnės“ koalicijos būrimo galimybę bei būdus. Dabartinėje koalicijoje įtampą didina vis labiau į svarbiausio valstybės veikėjo vaidmenį įsijaučiantis Arūnas Valinskas, daugėja nepatenkintų numatytais vyriausybės veiksmais ir naujais mokesčiais, randasi vis naujų koalicijos partnerių iniciatyvų.

Leonidas Donskis savo poleminiame straipsnyje parodė, kad prezidento institucija dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje netarnauja demokratinei politikai. Čia daroma išvada, kad prezidento institucijos derėtų išvis atsisakyti. Šiems klausimams aptarti būtina gili ir išsami diskusija. Minėtame straipsnyje apibendrinama Lietuvos prezidentų veiklos patirtis ir visuomenės nerimas – ir dėl galimo būsimo prezidento asmenybės, ir dėl pačios institucijos izoliuotos padėties politinėje sistemoje.

Tik ką paminėjome Žmogaus teisių deklaracijos dieną. Tačiau šūkis „Visi žmonės lygus“ mūsų šalies visuomenėje, ypač vyriškoje, ypač religinėje – taip pat vyriškoje, net ir intelektualinėje visuomenėje nėra be atodairos remiamas.  Jau nekalbu apie darbininkiją ir kaimą.  Kai tik užsimenama apie, pavyzdžiui, moters teisių įprasminimą Lietuvoje, tuojau bandoma mėtyti pėdas, aiškinant, kad moterys ir vyrai nėra vienodi. O kas sakė, kad yra?  Bet lygus prieš įstatymą, tai jau tikrai.

Artėjant į pabaigą Skaitymo metams, Seime užvirė ginčai dėl spausdinto žodžio likimo. Konservatorių ir krikščionių demokratų frakcijos atstovo Gintaro Songailos iniciatyva penktadienį buvo priimta pataisa, kuri iš nepakeliamų mokesčių kilpos ištraukė regioninę spaudą ir knygas. Iki šiol spausdintinių leidinių gamybai galiojo lengvatinis 5 procentų pridėtinės vertės mokesčio tarifas.

„Važinėdamas šią vasarą po Lietuvą, užtėmijau, kad piemenukai (paleisti ant vasaros iš pirmamokslinyčių mokintiniai1) stengiasi kaip įmanydami kalbėti tarp savęs maskoliškai ir noriai rašinėja ant sienų ir tvorų maskoliškai taipgi, bet tokius žodžius, kuriuos galima išgirsti vien tikt nuo maskoliškų kareivių. Tėvai, nesuprasdami nieko, džiaugiasi, kad jų vaikeliai „mokinti“, nes jau moka ir kalbėti kitoniškai, ir da rašyti.

Pasaulį krečianti ekonominė krizė išbloškia mus iš įprastų vėžių, verčia perkainoti vertybes, koreguoja pasaulėžiūrą. Ji priverčia iš naujo stebėtis ir žmogaus proto didybe, ir žmogiškosiomis silpnybėmis. „Dusinti“ ar stimuliuoti? Pasiekia neįtikėtinos žinios. Galingiausi koncernai ir bankai, ilgus dešimtmečius puikavęsi savo pinigais ir galia, dabar su ubagų terbomis rikiuojasi vyriausybių ir parlamentų prieigose prie labdaringos sriubos.

Nerimsta kalbos apie būsimąjį šalies prezidentą. Jo(s) laukiama su nerimu – arba kaip naujo šanso kažką keisti į geresnę pusę Lietuvos politiniame gyvenime, arba kaip naujos pavojingos intrigos ar net naujo visuomenės skilimo ir nusivylimo savo pačių valstybe ir šalimi grėsmės. Nesunku įsivaizduoti skirtingus ir net kontrastingus tolimesnių įvykių scenarijus po rinkimų rezultatų.

Būtų kvaila imtis draugystės - ir žodžio, ir reiškinio - vien todėl, kad kadaise buvo tokio pavadinimo Vilniaus viešbutis, išgarsėjęs privatizavimo istorijoje. Ir vien todėl, kad tuo žodžiu puošėsi daugelis sovietinės tikrovės keistenybių - kolektyvinių sodų. Šiandien viešai apie draugystę kalbama rečiau negu bet kada nuo tų laikų, kada pats žodis draugystė buvo įrašytas į lietuvių kalbos žodyną.

Iš naujo kilusiame triukšme dėl Valstybės saugumo departamento (VSD) „žygdarbių“ nematomame fronte nebūtų nieko labai naujo – ir taip aišku, kad kontora seniai dirba sau vienai ir dar kokiam „valstybininkui“ ar kitokiam neaiškios prabos užsakovui reikalingus darbus.   „Valstybės saugojimas“ Kokios to „nematomojo“ mūsų žvalgų fronto kryptys? Viena už kitą bergždesnės.

Naujoji Andriaus Kubiliaus Vyriausybė į priekį žengia tiesiog septynmyliais batais. Tik praėjusią savaitę prezidentas Valdas Adamkus priėmė Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės atsistatydinimą ir Seime pritarta naujos Vyriausybės programai, o šią savaitę Seimas jau svarsto A. Kubiliaus Vyriausybės pakoreguotą valstybės biudžetą, kurį tikimasi priimti dar prieš Kalėdų šventes.

Politologo Kęstučio Girniaus paviešintas „bendravimas“ su Valstybės saugumo departamento pareigūnais išsirutuliojo į nemenką skandalą. Žiniasklaidoje kilo VSD veiklos svarstymų banga, visuomeninė televizija net suruošė politologui atkirtį, VSD vadovas Povilas Malakauskas aiškinosi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio pirmininkas Arvydas Anušauskas žiniasklaidos atstovams išdėstė ir savo samprotavimus, parėmęs juos vėlesne publikacija „Slapta neslapta“ internetiniame dienraštyj...

Vos tik politikai pristinga idėjų ir noro dirbti bei spręsti realias problemas - iškart imasi auklėti, doroviškai apdoroti rinkėjus, kuriems yra pašaukti dirbti. Turbūt tam, kad šie iš jų pačių neturėtų progos pareikalauti atsakomybės ir sveiko proto. Naujieji metai su kariuomene Sostinės merui Juozui Imbrasui nekaip sekasi pažaboti kokios nors „Rubicon Group“ apetito, tvarkyti šiukšlių išvežimo ir gatvių remonto reikalų. Tačiau advento laikotarpiu jį aplanko išganingos vizijos.

Vieną kartą žmogus  ima ir pasijunta gyvenąs pasaulyje, iš kurio tarsi ir nepastebimai, iš anksto niekam nieko neperspėjus, pradingo istorija. Žinoma, galima sakyti, jog štai tokios įtartinos vizijos kamuoja tik vieną ar kitą tipelį, t. y. kokį nors neaiškų subjektą, pavyzdžiui, šių eilučių autorių, tačiau neturi jokios bendros, t. y. intersubjektyvios reikšmės.

Negi vėl atsistojo VSD pusėje? Taip pat, kaip susikompromitavusio KGB atsarginio Arvydo Pociaus atveju? Piliečių santalkos viešu raštu paklaustas, ką jis žino apie Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklą žurnalistų atžvilgiu ir paprašytas atsakyti, ar saugumas slaptai seka žurnalistus, ir jeigu taip, tai kokiomis teisėmis tai daro, Prezidentas visą šį reikalą suko į šoną. „Iškeltos problemos, lyg ir kažkas kažką seka.

Kad nekalbėčiau abstrakčiai, pradėsiu nuo savo buto. Jis yra 1999 m. pastatytame name, kuris apšiltintas labai gerai, ir už šilumą tenka mokėti palyginti ne tiek jau daug, bet būtų galima mokėti dar daug mažiau, svarbiausia – energetikos išteklių galima sutaupyti labai daug, jeigu tai būtų daroma masiškai, visos šalies mastu (taip, kaip ir yra daugelyje Europos šalių).Visi radiatoriai yra reguliuojami. T. y. šildymą visada galima sumažinti arba išjungti.

„Nepriklausomą gyvenimą Lietuva pradėjo 1990 m. kovo 11 d., bet kova dėl laisvės dar nėra pasibaigusi“, – 1999-aisiais rašė Juozas Kojelis, egzodo žurnalistas, įdėmus gyvenimo stebėtojas ir ištvermingas jo komentatorius, savo apžvalgas bei straipsnius reguliariai skelbiąs išeivijos bei Lietuvos spaudoje jau gerą pusšimtį metų. Lietuvon, beje, sugrįžęs netrukus po Kovo 11-osios. Galėjo uždirbti 1 mlrd.

Kai baigiam svarbių reikalų svarstybas ir nenorime pamiršti, apie ką esame susitarę, pasirašomas protokolas. Kažką panašaus suprantame padarę po pasimatymo su policija – savo ar policininkų noru. Taigi, bent jau pastarojoje situacijoje protokolas yra lygiai suprantamas žodis, kaip ir pilietis. Jei šiandien, kai į visus galima kreiptis ponai (bet ne draugai), išgirsime mums taikomą kreipinį – pilieti, žinokime, kad dėl kokių nors priežasčių jums reikės pasirašyti protokolą.

Tai, kad Valstybės saugumo departamentas (VSD) yra suskirstęs žurnalistus į „teisingus“ ir „neteisingus“, – jokia naujiena. Viena pašvęstoji kolegė dar VSD skandalo metu po pulkininko Vytauto Pociūno žūties nakvojo buvusio departamento direktoriaus kabinete. Paskui lyg grybai po lietaus radosi straipsniai, šmeižiantys žuvusį žmogų. VSD ligi šiol slepia dvylika informacinių-analitinių pažymų, kurias parengė minėtas pareigūnas ir jo kolegos iš kitų departamento valdybų.

Naujosios Vyriausybės Seime patvirtinta programa, nepaisant visų ambicijų, netaps posūkio tašku Lietuvos raidoje, tigro šuoliu, nors tokių ambicijų ir turima. Tačiau jei nors pusė joje įrašytų nuostatų bus įgyvendinta, tai bus tikrai reikšmingas žingsnis. Chirurginiai eksperimentai „Geležis gydo“, prieina išvadą Samuelio Shemo romano „Vargo kalnas“ herojus – gydytojas internas, patyręs ir šilto, ir šalto ligoninės palatose bei operacinėse.

Tai, kas iki šiol  buvo išsakoma už uždarų valdžios kabinetų durų, praėjusią savaitę tapo viešu dalyku. Didžiųjų Lietuvos politinių partijų užsienio politikos strategai turi skirtingus požiūrius į Europos Sąjungos santykius su Rusija bei kitus svarbius užsienio politikos klausimus. Visų pirma, taktiką ir strategiją Europos Sąjungos viduje bei išorės jėgų poveikį posovietinėse valstybėse, kurias Europos Sąjunga vadina naujomis kaimynėmis, o po Komisijos sprendimo ir Rytų partnerėmis.